Jai tu išeisi
aš seksiu iš paskos.
Tuomet prisiminimų
Angelai sparnais mojuos.

Ir suksis snaigių karuselės,
virš drobių ir spalvų paletės.
Ir žvaigždės kris spalvotos
į nebaigtų svajonių plotus.

Išeisi tu -
išeisiu aš.
Ir Angelo sparnai
į nebūtį svajonę neš.

Sukasi laikas,
dienos šuoliuoja.
Ir Angelas begalvis
sparnais mojuoja.

Kažkas atsitiko,
Lyg tirpstantis sniegas,
galvelė nukrito.
Rymoti vargšelis paliko.

Nespėjo atskristi,
vilties žvaigždutes prikabinti,
spalvotus sapnus
jums visiems padalinti.

(et ne visada būna taip kaip norėčiau)

Angelas pavargo skolinti,
pavargo pirkti.
Pavargo iš niekur nieko
mainais neimti.

Pavargo dovanoti
ir būti pamirštu.
Pamažu jėgos apleido,
sparnai nusileido.

Skraido Angelas pavargęs,
atiduodamas jėgas.
Iš akių jam byra perlai
į tavo ištiestas rankas.

Atiduotų jis sparnelį,
kad galėtum tu pakilt.
Kad akimirką nors trumpą
jį galėtum prisimint.

Skraido Angelas pavargęs,
atiduodamas jėgas,
iš akių jam byra perlai
į tavo ištiestas rankas.

Ne. Nereikia jam nei aukso,
nei sidabro vėrinių.
jam pakanka tik aukštybėj
spindinčių žvaigždžių.

Skraido Angelas pavargęs,
atiduodamas jėgas,
iš akių jam byra perlai
į tavo ištiestas rankas.

Būna juk stebuklai lanko
ne vien per Kalėdas.
Angelas ištiesia ranka
kai aplanko jus bėda.

Skraido Angelas pavargęs,
atiduodamas jėgas,
iš akių jam byra perlai
į tavo ištiestas rankas.

Sklando nerimas aplink.
Bėk žolelių man parink.
Po sniegu jų nematau.
Kosuliai išplis greičiau.

Varva nosys, rausta akys.
Čiaudulys panosėj sukas.
Merkia melsvą akį
vienišas Labanaktukas.

Keičiasi oras,
keičiasi nuotaika.
Už lango žiema,
lyg balta nuotaka.

Iš ryto pakėlė nuotaiką
man baltas sniegas.
O vakarop ją sugadino
įkyrus skambutis.

Ak ta statistika.
Ir ko ji nori vėl iš manęs?
vėl klausimai
kartojasi tie patys.

Kiek sėjai?
Kiek pasėta?
Kiek prikūlei?
Kiek suvalgei?

Kiek traktorių,
Kombainų aš turiu?
Kiek žemės
ir duonos kąsnių?

Na prikabinkit
jūs prie nosies
man skaitliuką
ir pamatuokit orą.

Prikabinkit
krepšį prie šiknos
ir suskaičiuokit
kiek per dieną pakakoju.

Taigi neturi jie ką veikti
tiktai skaičiuoja ir skaičiuoja.
Matuoja kąsnius duonos,
kad nesuvalgytum daugiau.

Atimkit viską ką turiu.
Kartu su Sodra eikit po velnių.


( Gimsta kartais tokios mintys kai nesenai raštu pildėm didžiausias surašymo deklaracijas. O po to pasipylė skambučiai tiek į mano ir vyro telefonus su tais pačiais įkyriais klausimais ir tomis pačiomis gaidomis. Na neturiu aš neturiu daugiau negu ten parašiau. Ūkininkams į darbo biržą eiti neleidžia ir pašalpų niekas neduoda. Už eilėraščius ir tai ką sau nusimezgu niekas nemoka.Kiek pribyra grūdų tiek ir turiu ir dar Sodra lupa didžiulius pinigus. Kada jiems bus gana?)

Aš kantri.
Provokacijoms nepasiduodu.
Kvailai naivi, nes neturiu ko slėptis.
Norintiems išmušti manę iš pusiausvyros tikrai nepavyks. Į kivirčus nesiveliu.
Romantikė. Net labai. Kažkas tikrai nesuklydo.
Žodžių žaismas dar ne realybė.
Iškentėsiu patyčias. Tikrai nesižudysiu. Nors kažkas labai norėtų.

Susirangė du sapnai.
Vienas Tau. Ar pagavai?
Kita apkabinsiu aš pati,
po pagalve, paslapty...

Sugrįžtu aš pažvelgt į Tave.
Mintys skverbesi laiko erdve.
Neišeik. Nepalik. Dar pabūk.
Nesurinkom dar grybų visų.

Rudeniniam paveiksle
be tavęs bus nyku.
Miško šlapes takelis
ir be Tavo akių čia tamsu.