Blemba einu aš ta gatve ir galvoju, gi pasauly, Lietuvoj ir net Vilniuj tūkstančiai tūkstančių tokių žmonių, kažko nerandančių, bet dar tikinčių, neradusių ir nebeieškančių, nebandžiusių ir nusispjovusių, liūdnų, linksmų, gražių, nelaimingų iš tikrųjų, tiesiog melancholikų, miegančių ant laipto, kaip šitas žmogelis, pro kurį dar tūkstančiai tokių kaip aš tiesiog praeitų, jei šia gatve vaikščiotų daugiau žmonių. vienišų?. Visokių. Ir tam benamiui, rūšiuojančiam savo spintos (ok, konteineris iš tikrųjų ten) turinį, iš tiesų turbūt blogiau. Ar reik jam meilių tų visokių, patarimo, šilumos (ne vien tokios, kad nemirtum dėl to, jog dieną ar tryliktus metus, kai minus 30 tu būni sau gatvėj. Ir ką? Ir nieko.) ar tik pavalgyt? Ir kam geriau, ar invalidui, kuris negali eiti, bet turi su kuo juoktis, ar einančiam gatve vienam, pavargę nuo savęs turbūt abu.

Žadėjau, kad jei atsirasi, tai mylėsiu amžinai, bet vėl nepabandžiau.
Sako vakar jau nėra o rytojaus gali ir nebūti. Tik kažkaip šūdavotai tada gaunasi, kad šiandien įvertinsi tik rytoj,(kuris dar neatėjo), kai tai bus patapę vakar, tai reiškia kad ir nebuvo?
Pasauly labai nemažai turėtų būt tokių žmonių, tikiu kad ir šia minutę yra einančių vienų, bet aš jų nematau. Turbūt todėl, kad gadina akis telefonas.