Neparūkiusi

Pagalvojus buvau dėl rūkymo – (rytoj, beje, bus nemažai savaičių, kai nerūkau) cigaretės tos, kaip koks netikęs vyras: galvoji, kad myli, galvoji, kad tau gera kartu (ir šiaip jau tau ir yra gera), nori būti tik su juo ir kiekviena akimirka, regis, tokia nuostabi ir ūūlialiaaa ir taip toliau. O tada nepastebi, kaip atsiduri akimirkoje, kur tu gal norėtum daryti kažką kita, bet tas nuostabus vyras kažkodėl patapęs piktu diedu ir nebenori, kad tu darytum kokį nors tą sugalvotą dalyką. Ir tu nebegali išeiti, nežinai kodėl, bet negali. Jis tavęs prie lovos nepririša, užrakinęs nelaiko, jis tavęs netgi neskriaudžia. Tada tu mąstai, kad gal tau ir nereikia niekur eiti, juk tau gera su juo, ir tau tikrai gera su juo, prisimeni visokiausias gražias akimirkas ir gestus, viskas puiku. Bet tu nori išeiti, nori išvažiuoti savaitei į Australiją. Bet negali. Neaišku kodėl. Neaišku, kodėl nori. Tada vėl tas pats – tau gerai ir čia, su juo, daug geriau nei be jo, tau nereikia niekur važiuoti. Mhm. Bet jautiesi blogai marindama svajonę, kuri dabar neįmanoma – nuvažiuoti savaitei į Australiją. Bet jis tau neleidžia, tu turėsi prižiūrėti Jūsų vaikus, jis tau nesako, kad negali važiuoti, tu jam nesakai, kad nori išvažiuoti, bet jis žino, kad norėtum. Žino, ir tai, kad kažkada tau jo nereikėjo, ir viskas buvo gerai. Ir tu tai žinai, bet atrodo tai buvo taip seniai, gal dabar jau nebebūtų taip paprasta. Kai išeini į gatvę viena, tau nušvinta pasaulis, ir šviesos iškart užgęsta, nes šalia nėra jo, tada grįžti namo, pas jį, nes Jums reikės auginti vaikus. Tu niekada nenorėjai turėti vaikų, bet žinai, kad reikės kartu juos auginti. Nes negali jo palikti, nenori, gi tau gera su juo. Mhm.. O tada susikaupi. Tada susikaupi, kažkodėl atsistoji, tu jį myli, bet supranti, kad su juo lieki po žeme, žudaisi.. Iš lėto. Kažkodėl atsistoji, ir išeini. Nevažiuoji į Australiją, tiesiog išeini į tą pačią gatvę, tam pačiam mieste. Darai tą patį, bet jau be jo. Pirmomis dienomis, atrodo, kad išprotėsi, tik tada pamatai, kad giliai jis tau buvo įaugęs į kraują... Bet supranti, jog negali gyventi taip nuo jo priklausoma, supranti, kad tu nenori auginti vaikų, tu nori važiuoti į Australiją, o su juo reikėtų auginti vaikus, tu nekenti vaikų. Į Australiją nevažiuoji, ir iš esmės darai tą patį, neturi vaikų ir esi sumažinusi galimybę jų turėti trigubai, jautiesi laisvesnė, sutaupai daugiau pinigų, susikuri planų važiuoti į Kanadą (tu į Kanadą nenori, bet žinai, kad reikia norėti, negali toliau sėdėti kaip su juo taip be jo), šoki, ir nebedūsti, šoki su žmonėmis ir nesijauti kalta neaišku dėl ko – tavo rankos juo nebesmirda (ar nebekvepia), tau dar labiau patinka vaikščioti, nebesijauti vangi, nebeatidėlioji visko, nes iki tol, kol kažką padarysi, neturi pabūti su juo, galvoji apie jį kiekvieną minutę, kartais ilgiesi, bet supranti, jog turi likti be jo, vienas žingsnis pas jį, ir viskas prasidės iš naujo, vėl norėsi į Australiją, bet nebevažiuosi netgi į Kanadą.