Sugrįžtu, nesunku juk tikėti, kad laukia.
Pasitinka, jau moja prie slenksčio namų.
Paskubėki, girdžiu, nepaklysk – mane šaukia.
Susikloju minty kelią tiesų, į glėbį skubu.
Nyksta nerimas greit taip, kai širdis suglaudžiam.
Šitaip gera ant dūšios, ramu tarp savų.
Apsigaubiam viens kito viltim, ir jaučiu jau kaip audžia
Vieną liniją amžiams mūs vingiai delnų.