Neužsinuodijo.

Nepykstu, ne. Gal tik truputį nekenčiu.
Įskaudint, nusisukt, palikt, nueit šalin.
Nors krečia šiurpas nuo tokių minčių,
Jaučiu, – tampu piktu žvėrim.

Gražus, raupsuotas, malonus ar miręs,
Prakeiktas, išdidus ar iš vidaus suiręs,
Koks skirtumas – net jeigu pats brangiausias,
Netarsiu myliu – rėksiu, kas bjauriausia.

Neverkt, sakai, dėl išgalvotų nuodėmių?
Bet leisk paklaust, kur laiptai iš duobės,
Koks vardas dievo su mažiausiu būreliu
Žmonių kaip mes, ir kad nebūt eilės.

Per petį spjauk, kai kelią tau pastoju.
Ir netikėk, jei sumurmėsiu „nebenoriu būti“..
Melodiją, kuri nenuodija, sau mintyse kartoju,
Ir vėl iš naujo – melavau truputį.