Litas pem

Toks atėjo draugas vienas,
Pelyti pradėjusi plikė jo.
Gargaliuoja raguotojo mintį,
Sako: duok litą pem ant pieno.

Negražus ir nesvietiškai smirdanti
Jo dūšelė,  tokia skarmaluota
Bet galvoju, gal pienas nušviesins ją.
Jei pavyks, tai ir vėlei bus spindinti.

Reikia gelbėt, ne juokas toks dvokas,
Iš akiduobių rupūžės virs jau tuoj,
Nepaliksiu, o jei ir į mano,
Dūšią šokteltų, Būtų gi šokas.

Sukrapštau tą kapeiką, paduodu,
Iš toliau aišku, kojon metu,
Negaliu dar tepliotis purvu,
Pasikėlusi miesto gražuolė.

Priedo duodu auksinį apvalų
Pinigėlį, jo leist nevalia,
Neša laimę, taisos dalia,
Reik kalbėt tik tai tokią maldelę.

Šiepia purviną dantį – dėkoja.
Greit spindės jo dūšelė nuo pieno -
Šypsaus aš. Tiktai staigiai sumoju -
Gi du pem pienas kainuoja!