Paragauk
Kraujo burnoj po eilinio smūgio
Lašo vandens užsilikusio neono gatvėj
Kur šviečia titanai, taip, ten vis dar lyja
Dulkių ant mamos vestuvinės suknelės
Neužsilaikiusios gyvybės
Karčios, susenusios medienos
Savo vaikiškos lovos, taip, tik tiek iš jos beliko
Atšalusios kavos po eilinio nemigos prižadinto ryto
Ir prakasto obuolio, taip, dabar jis pūva
Ant mano stalo, aš ilgam išeinu

Dabar kartok iš paskos:
Niekas
Niekam
Niekieno
Niekad