Azaro kronikos. Elfų durklas (4)

Šešėlis retkarčiais stabtelėdavo, po to vėl pasileisdavo visu greičiu. Galu gale jis nusprendė sustoti akmenuotoje dauboje. Milžiniški akmenys, su dar nespėjusiomis išnykti runomis, gulėjo išlaidyti, lyg kadaise čia būtų įsisukęs milžinas, ir, įniršio pagautas, gerokai pasidarbavęs. Žema žolė buvo ištrypta, tarytum čia nuolatos kas vaikščiotu.
Bran atgniaužė rankas paleisdama savo arkliuką ir šis, nieko nelaukdamas, dėjo į kojas – tik virptelėjo ir išsilakstė į visas puses. 
-  Klausyk, mums nevertėtu čia pasilikti, - sunerimau aš. Nugara vaikštinėjo visa skruzdėliukų armija, plaukai piestu stojo. Atrodė lyg kas tave stebėtu. – Verčiau paskubėkim išeiti..
Bran tik linktelėjo ir, pridėjusi pirštą prie lūpų, davė ženklą tylėti. Priklaupusi ant vieno kelio, ji priglaudė delną prie žemės. Akimirka jutau menką vibraciją, tarytum ji būtu skleidusi bangas, po to tai liovėsi. Pasigirdo keiksmai ir iš už akmenų išlindo pabėgėlis. Neatrodė nusiteikęs bendrauti, bet gal man tik taip pasirodė. Keistai žmogus atrodai kybodamas žemyn galva. Jį už kojos laikė jo paties šešėlis – siauras kaip lenta, tačiau kur kas didesnis už Hrabaną. Lyginti juodu, būtu buvę visai tas pats, kaip lyginti pelę ir dramblį.
-  Kaip gaila, kad iš visų būdų pasidalinti informacija, patį saugiausią, tu atmetei. Taigi imsimės kitų priemonių, - jos balsas buvo tylus ir kažkuo bauginantis.
Goblino šešėlis akimirkai atsuko savo beveidę fizionomiją į Bran, lyg išklausydamas negirdimo įsakymo. Po to vėl pasisuko į Hrabaną ir ėmė jį smarkiai purtyti. Sekundėlę žiopsojau, vis dar pasirengęs pamatyti ką nors tikrai baisaus, po to mane surietė juoko priepuolis. Tas balsas, niūri veido išraiška žadėjo kažką bjauraus, o štai ką gavau. Pasibaigus silpnumo akimirkai, išvydau ir pirmuosius kantraus darbo rezultatus. Ant žemės gulėjo įvairūs menkniekiai – tabakinė, nedidelis, auksinis laikrodukas, kapšelis aukso ir dar kelios smulkmenos. Pasilenkusi juos tyrinėjo Bran. Vien iš tos sugižusios veido išraiškos galėjai suprasti, kad nieko gero ji nerado.
-  Na, - pasisuko ji į mane, - nejau taip ir stovėsi, veltėdi? Aš bandau surasti tai, ką mielas mūsų bendrakeleivis pažadėjo išėjus iš Thanato. 
-  Įdomu, kuo gi galėčiau tau padėt? – ramiai atkirtau. – Jei dar nepastebėjai, tai aš bekūnis.
-  Tai kam iš vis reikalingas, a? Apsėsk jį ar dar ką nors padaryk, tik sužinok kur jis paslėpė tą daiktą!
-  Gal prarijo? – abejingai tarstelėjau. To betrūko, kad apsėsčiau tą purviną gobliną. – Patikrink po marškiniais, - po akimirkos pasidaviau.
Goblino šešėlis apvertė ji žemyn kojom ir suspaudė jo šonus. Lordas spygtelėjo, veide pasirodė įniršis.
-  Žinai.. tuuu..
-  Žinau, - burbtelėjo mergiotė ir be jokio entuziazmo ėmė atseginėti lordo marškinius.
Hrabano krūtinė buvo lygi, be menkiausio plaukelio. Ties širdimi, po oda, buvo iškilęs didelis guzas.
-  Fui, - pasišlykštėjo Bran.
-  Kaip tau tai pavyko? –  išsižiojau aš. Hrabanas tik nusivaipė.
-  Hmm.. kur kas svarbiau kaip mes jį išimsim..
-  Paprasta – nupjauk jį, - pasipūčiau.
Mergiotė abejodama nužiūrinėjo mane po to giliai atsiduso:
-  Bet jei čia tik koks pūlinys – tu atsiimsi...
Ji staigiai išsitraukė peilį ir, suraukusi nosytę, padarė nedidelį pjūvį gumbo pakraštyje. Nubėgo kraujo srovelė, sumišusi su kažkokiom gleivėm. Bran spustelėjo kita gumbo kraštą ir po akimirkos jau laikė delne nedidelį akmenuką. Šis buvo graikinio riešuto dydžio, pilkas, glotnus. 
-  Ir kas gi čia? – paklausė elfė goblino.
- Nedidelis atminimas... nuo mylimos moters... Jei jau gavai, ko norėjai, gal jau paleisi? – nepatenkintas suburbėjo Hrabanas.
-  Hmm.. pagalvosiu apie tai, - Bran klestelėjo ant artimiausio akmens. – Viskas priklauso nuo to, kaip greit tu man papasakosi apie šitą, - ji suspaudė akmenuką dviem pirštais ir pasukiojo jam prieš akis.
-  Nėr ko pasakoti – paprastas akmuo ir tiek.
Bran nekantriai atsiduso ir šešėlis pakeitė goblino pozą, gražindamas į ankstesnę. 
-  Gerai jau gerai! Akmuo iš karalienės Agronos karūnos. Šis akmuo yra prisigėręs jos magijos, tad su juo tu galėtum naudot Thanate magija. Be jo tau vargiai pavyktų išsilaikyti bent kelias minutes. Agrona tau į galvą, o tu stovi ramiai, kaip avinėlis, ir nė krustelt negali...
-  Supratau, - pertraukė jį magė, -  vadinasi....
Tą akimirką vėl grįžo tas nemalonus jausmas, lyg kažkas tave stebėtų. Tik šįkart jis buvo šimtą kart stipresnis nei įprastai. Grėsmė tvyrojo aplink tokia tiršta, jog, rodos, galėjai peiliu atriekti ir teptis ant duonos.
-  Mums reikia eit. DABAR! – užrikau jau norėjusiai prieštarauti Bran. – Pasikrutink, elfe, laikas judėt!
Mergiotė stryktelėjo nuo akmens.
-  Kur Alf‘Sigras? – užsipuolė ji lordą. Rodos, pagaliau ir ji pajuto kažką negero. – Kur jis?!
-  Nežinau, - vienintelis goblinas išliko ramus.
Bran veidas patamsėjo iš pykčio. Šešėlis išaugo ir lyg skudurinę lėlę ėmė purtyti Hrabaną. Po keleto sekundžių tai liovėsi. Lordas iš keistai juodo pasidarė keistai violetinis. Jei ne pašėlęs nerimas, ko gero net būčiau pradėjęs juoktis.
-  KUR?!
-  Nežinau! – sustugo Hrabanas. – Tas miestas nematomas!
Bran atsisuko į mane. Veide atsispindėjo beviltiškumas. Tą patį jutau ir aš – kažkas vertė judėti, baisus jaudulys plėšė mane į gabalus.
Staiga magė stvėrėsi už gerklės. Akys išsprogo, ji sužiopčiojo, lyg negalėdama įkvėpti. Pasigirdo bumbtelėjimas, susmukus Hrabanui – elfė nebeturėjo jėgų išlaikyti šešėliui.
-  Bran! – puoliau jos link, tačiau atšokau atsitrenkęs tarsi į nematomą sieną. Pūstelėjo šaltas vėjas, jo šuorai grasino nusinešti mane tolyn, o vienintelis daiktas, į kurį galėjau įsikibti, buvo nepasiekiamas.
Bejėgiškai makaluodamas rankomis ir stengdamasis išsilaikyti, akies krašteliu dar spėjau pamatyti, kaip susmuko Bran. Po to tik pajutau, kaip ūžtelėjo  krūtinėje, vaizdas susiliejo į beprasmišką kratinį, ir stojo nebūtis.

***

Erdvė mane spaudė. Pasimuisčiau, stengdamasis padaryti daugiau vietos, tačiau tai nepagelbėjo. Aplink daugiau nieko nebuvo, tik juoduma. Vis dėlto, vieta atrodė pažįstama.
-  Na ir kvailys, - tyliai keiktelėjau. Buvau uždarytas nekur kitur, kaip karde.
Tai supratus išsilaisvinti pasirodė besą lengva. Įkvėpiau giliau, ir ėmiau plėstis. Juoduma subangavo ir išnyko.
Išsiveržiau į šviesų kambarį. Viename jo kampe, didelėje lovoj, išsitiesusi visu ilgiu, parpė Bran. Šalia lovos stovėjo nedidelis staliukas, ant jo buvo dubuo ir ąsotis su vandeniu. Daugiau baldų kambary nebuvo, vienintelės durys greičiausiai vedė į lauką. Kambarį apšvietė vienintelis langas. Priplaukiau prie jo.
  Tiesiai už lango išvydau keletą smulkesnių šakų. Trobelė stovėjo miške. Bet tinkamiausias žodis būtų ne stovėjo, bet kabėjo. Mat žvilgtelėjęs žemyn, žemę išvydau labai žemai. Nusprendžiau apsižvalgyti ir žengiau kiaurai per sieną. Jau buvau pusiaukelėje, kai smūgis mane išmetė atgal į kambarį. Nustebęs paliečiau sieną. Delnas atsirėmė į kietą paviršių, kas turint omenyje, kad aš bekūnis, buvo mažų mažiausiai keista. Baltomis gijomis, iš kurių buvau supintas, nuskriejo virpuliukas. 
-  Ką darai? – nuskambėjo šaltas balsas.
Stryktelėjau iš netikėtumo ir staigiai atitraukiau ranką. Atsisukau. Ant lovos krašto sėdėjo Bran ir trynė kairę alkūnę.
-  Negi nejauti aplink lauko? Beprasmiška bandyti prasiveržti. Vienintelis kelias  - per duris.
Ji pakilo ir nuėjo link durų. Jos šešėlis virptelėjo ir nedidele srovele sutekėjo į rakto skylutę. Magė įsitempė, veidas paraudo, rankos ėmė virpėti. Akyse atsispindėjo visa jos valia. Galu gale ji sudejavo ir suklupo. 
-  ... o per jas išeit negalime, - sušvokštė ji.  – Toji senė per stipri.
-  Senė?
-  Oro magė. Alf‘Sigro ragana. O aš vis spėliojau, kaip tiems elfams pavyko taip ilgai išsilaikyti, -  atsiduso. – Ir ką dabar daryt?
-  Moki lošt trinką? – pasiteiravau.
-  Nejau negali surimtėt? – supyko ji. – Atsidūrėm ne kokioj padėty, o tu, kaip visuomet, nusišneki....
Staiga ji sukluso. Tylūs žingsniai. Kažkas lipo laiptais į trobelę. Skimbtelėjo raktai, pasigirdo užrakto klaktelėjimas ir durys atsidarė. Tarpduryje stovėjo elfas – aukštas, liekno sudėjimo. Išplėčiau akis. Puikiai pažįstamas pailgas veidas su giliai įsodintomis žaliomis akimis, ilgi balti plaukai, supinti į kasą. Išsižiojau, bet magė eilinį kart mane aplenkė.
-  Leofvinai?
Ji net nepakilo nuo grindų, tik sėdėjo ir ramiai stebėjo savo tėvo patikėtinį.
-  Kaip čia patekai?
-  Man irgi malonu jus matyti, - jos klausimą jis nuleido negirdomis.  – Pasirodo radome jus pačiu laiku.
-  Mus iš čia išleis? – nekantravau.
-  Elfai tiesiog išsigando. Jų teigimu su goblinu jūs elgėtės nelabai maloniai, tad saugumo dėlei jie nusprendė jus izoliuoti. Eime, - jis pasisuko šonu praleisdamas Bran.
Daugelis namų Alf‘Sigre buvo įtvirtinti medžiuose, kai kuomet net po kelis viename. O jau medžiai... Senokai nebuvau matęs tokių milžinų. Kamienai glotnūs, visa lapija buvo išsidėsčiusi aukštai virš galvų, uždengdama nemažą dangaus dalį. Mūsų kalėjimą su žeme siejo tvirti mediniai laiptai. Kai kur šį malonumą atstojo virvinės kopėčios, kai kur užteko tik nuleistos  virvės. 
Magė ėmė vikriai leistis žemyn.
-  Tai kaip vis dėlto čia patekai?
-  Tavo dėdė Brundekajus pametėjo.
-  Jis čia? – nustebo elfė.  – O man tai nuolat skųsdavosi, kad jam jau nebe tas amžius keliauti....
-  Palikau jį šnekučiuotis su karaliaus motina Eidis.
-  Su ta ragana? – elfė staigiai grįžtelėjo.
-  Ar tik ne tu man nuolat aiškini skirtumus tarp magų ir raganų? – klastingai prisimerkiau.
Magė tik mostelėjo ranka, nesiteikdama atsakyti.
Pagaliau pasiekėme žemę. Žemė čia buvo kietai sutrypta, matyt ši vieta atstojo pastovių susibūrimų aikštę ar kažką panašaus. O štai kiek atokiau žėlė tikras miškas – tankiau augo medžiai, krūmai, medeliūkščiai. Leofvinas pasuko tiesiai į brūzgyną.
Tamsūs šešėliai tvirtai laikė apgulę žemę. Pro šakų tankmę prasiskverbdavo vos vienas kitas spindulėlis. Takiūkštis, kuriuo žygiavome, vingiavo aukštyn ir žemyn visai nesistengdamas mums padėti neišsisukti kojos. Kai kur jį užgoždavo tankūs papartynai ir mums tekdavo gerokai jo paieškoti, tačiau Leofvinas neapvylė, ir greitai mes pasiekėme tikslą.
Elfas mus išvedė į miško aikštelę. Netoliese pro kaminą dūmus spjaudė akmeninis nameliukas. Šalia jo, ant suolelio susiglaudę sėdėjo du elfai senukai ir maloniai šnekučiavosi. 
Vienas jų buvo Bran dėdė Brundekajus. Toks nepanašus į savo brolį – smulkutis, žemas, raukšlėmis nusėtu veidu, iš po kurių žibėjo dvi gudrios, žydros akys. Ilgi pirštai, kaip ir įprasta, spaudė trumpą lazdą, išraižytą ornamentais. Šalia jo sėdėjo senutė. Atrodė už jį kur kas senesnė, bet ne tik todėl, kad būtu turėjusi daugiau raukšlių. Nuo jos sklido kažkas tokio, kas savaime ją darė didingą ir paslaptingą, net jei ir nežinotume fakto, kad ji - magė. Turbūt tą pačią didybę spinduliavo pirmieji elfai išėję iš miškų ir pasirodę žmonėms. Tokius pamačius nori nenori imi juos laikyti antžmogiais. Jos baltą apsiaustą kartais žaismingai pakedendavo vėjas. Baltutėliai plaukai buvo surišti į storą kasą. Ramiame veide spindėjo šviesiai mėlynos akys, lygiai to paties mėlynumo, kaip ir dangus, maloniai šypsojosi sudžiuvusios lūpos. 
Pamačiusi mus ji pamojo Leofvinui, žaismingai nusišypsojo Bran. Pajutau, kaip mane paglostė šiltas vėjas, pripildydamas tos ramybės, tvyrojusios čia. Brundekajus, pamatęs mane, apsidžiaugė kur kas daugiau nei aš - prakeiktas senas išgama taip ir išsiviepė. Matyt, vėl prisiminė, kaip jam sėkmingai pavyko uždaryti į kardą nieko neįtariančią šmėklą.
-  Dėde, - linktelėjo Bran.
-  Dukterėčia, tu sukėlei man nemažai galvos skausmo, - energingai linktelėjo dvasių užkalbėtojas. – O ką jau ir kalbėti apie mano brolį. Jis ilgai dvejojo ar verta bandyt tave sugrąžinti namo. Galu gale nusprendė, kad verčiau izoliuoti tave nuo kitų, - senukas sukikeno. Kiek pažinojau Meroką, tai, ko gero, buvo gryniausia tiesa.  – Aza, senas bičiuli, - akiplėša net pašoko nuo suoliuko, kad suspaustu mane savo gniaužtuose (tokių net nesitikėtum iš tokio sudžiūvėlio). Jam tai vieninteliam ir tepavykdavo. – Kaip matau, mano mergaitė su tavim visai saugi.
-  Tai labiau jos nuopelnas, kad mes čia, pone, - nenoriai burbtelėjau. Senis smalsiai nužvelgė mergiotę.
-  Trys pragaro šunys – ne juokai.
-  Du dėde, tik du. Trečią beveik pribaigė Aza.
-  Aš nekaltas, kad tu per silpna net tinkamai kardu užsimoti, - buvau beįsiplieskiąs, bet mane nutraukė senolė Eidis
-  Judu taip nieko ir neišmokot, ar ne? – piktokai paklausė. –  Jei tame slėnį būtum paklausiusi vaiduoklio, būtume apsiėję be tam tikrų nesklandumų, - aš patenkintas išsiviepiau. – O tu, - užsipuolė ji  mane, - jei būtum labiau pasistengęs, to taip pat nebūtu nutikę.
Pasijutau visai kaip mažas vaikas, apibartas mamos už eilinę kvailystę. Jau buvau beatsiprašąs, bet mane pertraukė Bran.
-  Verčiau pasakykit, kodėl ta vieta mudu taip paveikė, o ne skaitykit pamokslus. 
-  Ji ypatinga, - prisimerkė Eidis.  – Tai viskas, ką norėtum sužinoti?
-  Ne, - garsiai paprieštaravau aš. – Kaip dėl akmens?
-  Akmuo ne jūsų nosiai, - prunkštelėjo Brundekajus. 
Bran piktai žybtelėjo akimis. 
-  Mes nutarėm, kad akmens galia turi būti patalpinta į kokį ginklą. Mūsų meistrai jau dirba ties šiuo reikalu. Kol jie baigs mes nuspręsim, ką daryti toliau.
-  Kad ir kaip bebūtų, tikiuosi leisite mums pasilikti, ir bent jau išvysti tai, - pataikaujamai prabilau. Bran kreivai nužvelgė mane. Jau tai tikrai buvo nepanašu į mane.
Oro magė ilgai galvojo, kai pagaliau atsidususi sutiko:
-  Tebūnie.

*** 


-  Eik jau.
-  Na, jei netiki,  pati pažvelk – šiek tiek midaus, gerų dainų, gražių moterų ir jie tampa tokiais visai nieko, - patikinau Bran. Buvo jau vėlyvas vakaras, tamsa įsiviešpatavo žemėje, bet ją praskaidrindavo aikštėje žybčiojantys laužai, tylą drumstė girtų elfų erzelėjimas. Mes čia viešėjome jau keletas dienų ir aš pirmą kart mačiau alf‘sigriečius tokius atsipalaidavusius. Paprastai, tiek vyrai, tiek moterys laikėsi šaltai ir abejingai, vaikščiojo nuolat pasitempę, lyg bijodami pasirodyti pernelyg nerimti. Bran tai tik kėlė juoką.
-  Džiaugiesi? – nelauktai užklausiau.
-  Nelabai, - papurtė galvą ji. – Dar nepadariau visko, ką ketinau, tad nesu pasiruošusi vykti namo.
-  Ir ko gi tu dar nepadarei?
-  Na ištrūkt iš namų tai ištrūkau, bet nenuveikiau nieko tokio, už ką mane būtų ėmę vertinti.
-  Ah, - susipratau, -  jei karas būtų laimėtas, faktas, kad tu jame dalyvavai ir nieko nesugadinai, tikrai būtų pakėlęs tavo šeimynykščiams nuotaiką. Geras planas. Genialus, - nusišaipiau.
-  O ką būtum pasiūlęs? – pyktelėjo ji.
-  Pradėti nuo paprastesnių užduočių, geriausia namuose. Koks gi jiems skirtumas, ką tu veiki kitame pasaulyje?
Magė nieko neatsakė, tik bato galu pakapstė žolę.  Pasigirdo tylūs žingsniai, sutraškėjo primintos sausos šakelės. Bran prunkštelėjo ir neatsisukdama tarė:
-  Na jau dėde, o būdavo tokie laikai, kai sėlindavai, kaip katinas. Nei išgirsi, nei pamatysi.
-  Džiaukis, kol jauna, - pagrasė jai pirštu Brundekajus. – pamatysi, kai pasensi.
-  Tai bus dar negreit, dėde.
Dvasių užkalbėtojas priėjo prie mūsų ir pasiūlė elfei parankę. Tuo tarpu mano dėmesį patraukė didžiaakė hamadriadė – girių nimfa. Ji nusišypsojo man, blykstelėdama baltutėliais dantimis, ir vikriai peršoko nuo vieno medžio į kitą. Tuomet vylingai pamojo, kviesdama sekti paskui.
Taip seilė ir ištyso.
-  Tu eini? – pasigirdo nepatenkintas Bran balsas.
-  Neaaa, - nutęsiau. Staiga pasisukau ir nutaisiau savo žaviausią šypseną. - Kaip atrodau?
-  Išblyškęs, - nusišaipė magė. – Tiek to pasimatysim vėliau. Bet tu pernelyg nepasitikėk ta hamadriade, - perspėjo ji. -  Jos permainingos kaip oras šiame pasaulyje.
-  Taip, taip, - nutraukiau ją ir pasukau medžio, ant kurio šakos suposi nimfa, link. Ji paslaptingai šypsojosi, kartais mirktelėdama savo didžiulėmis, žaliomis akimis. Jos oda buvo gelsvo atspalvio, kai kur lyg strazdanom nuberta rudom dėmelėm. 
-  Sveika, gražuole, - stengiausi atsiminti bent kelis kabinimo būdus. – Nori pavarinėt kartu?
Ji tik droviai sukikeno ir nėrė tarp lapų. Aišku. Bloga pradžia.
-  Nagi, mergyt, girdėjau, kad tu lyg ir vietinė didvyrė. Su savo seserim laikai mišką nematomu. Savo šaly aš irgi gerai žinomas, - pasigyriau, -  tenoriu pasidalinti patirtim...
-  Tavo šaly tave tikrai pamiršo, net jei kada ir žinojo, - nuskambėjo pašaipus balsas. Krūptelėjęs pašokau į orą apie kelis metrus.
Balso savininkas stovėjo atsišliejęs į medį. Hrabanas atrodė kaip reikiant atsigavęs, atgavęs normalią veido spalvą.
-  Vaje, nejau tau pabodo karališki plepalai, kad jau nutarei susirasti mane, - stengiausi, kad balsas skambėtų kuo tvirčiau, tačiau širdis vis dar pašėlusiai daužėsi.
-  Girdėjau, kad rytoj iškeliaujat, tad nutariau atsisveikinti, - abejingai nusižiovavo goblinas.
-  Aha, viso, - demonstratyviai vėl pasisukau į medį, tačiau nimfa jau buvo dingusi. O štai Hrabanas, rodės, niekur neskubėjo. Matyt, aš labai traukiu žmones, kurių man nereikia.
-  O kurgi tavo ragana?
-  Planuoja kaip nudėt tavąją, - atrėžiau žvalgydamasis po lapiją. Pakilau kiek aukščiau, tačiau nė vieno, galinčio išgelbėt mane nuo šio pokalbio, nesimatė. 
-  Linkiu sėkmės, - prunkštelėjo goblinas ir pasisuko eiti. – Gal ji ir turi šansų. Durklas gi jau baigtas.
Nėriau žemyn ir sustingau tiesiai jam prieš nosį.
-  Ir ką jie nutarė?
Goblinas jau žiojosi, kai staiga man sumirguliavo akyse. Ausyse nuskambėjo Brundekajaus balsas:
-  Aza, padėk.
Jo, bėgu. Jei tik žinočiau, kur tu...
Tarsi nematomas kablys, kažkas timptelėjo man už bambos ir ėmė nešti miško gilumon. Akies krašteliu dar spėjau pastebėti, kaip goblinas pasileido iš paskos, o po akimirkos jau švilpiau milžinišku greičiu.
Abu magai buvo nuėję netoli. O jau jų pokalbis, matyt, nebuvo toks, kokio tikėtasi.
Brundekajus klūpėjo priešais Bran, o ši, regis, dėjo visas pastangas jam pasmaugti. Jos rankos buvo visiškai juodos, apgaubtos pulsuojančių šešėlių. Veidas perkreiptas įniršio. Brundekajus nė nemėgino priešintis, tik kartais jo kaklu kartais perbėgdavo žalsvas virpulys
-  Ką darai! – surikau ir puoliau jų link. – Tučtuojau paleisk jį!