vaga

Dėl vieno mes niekada nesutarėm.
Tau užteko Dievo.
Man reikėjo jų daug.

Bandei pripratinti mane prie savo religijos, tačiau aš žegnodavausi kaire ranka, nemėgau išpažinties, tiesa pasakius, nekenčiau jos, rėkiau tau tai į veidą, kad tavo dievas tėra tavo sąžinė ir kokio velnio reikia tų kunigų, savo budelėse tupinčių

Tu tik ramiai nusišypsodavai ir toliau
kas rytą sėdėdavai kietame suole ir murmėdavai maldas, žvelgdama į medinį nukryžiuotojo veidą.

Kai tuo tarpu aš nardindavau pirštus į medetkų kraują, tepiau juo lūpas ir jaučiau, kaip kūnas prisipildo gyvybės, kaip auga nagai, tankėja plaukai ir akys vėl ima žibėti.

Tavo dievas tupėjo kažkur danguje.
O manieji buvo čia pat – lietaus ošime, žolės šnabždėjime, akmenyje ir saulėje. Perkūnas. Vėjas. Jie siuntė man sapnus apie tai, kad perkandus žalia rugio grūda ateina lietus, o sudeginus jų saują – sausra, apie tai, kad paskandinus rupūžę ir subadžius ją adatom atsikratysi savo priešų,

nes mano dievai buvo įniršis. Tavasis mokė atleidimo ir gailesčio, o manieji buvo nežabotas pyktis ir visą griaunantis kerštas
už ašaras
už pažeminimą
už nuoskaudas
už išdavystę
jie nepripažino silpnumo.

Tavo dievas tau suteikė tą vidinę ramybę, kuri leido tau nepaisyti skausmų ir kasdien nuleisti kojas iš kietos lovos ant šaltų grindų.

Bet vieną rytą tu nebepakilai.
Negi sumenko tavo tikėjimas, negi nusilpo tavo dievas ir kur ta stiprybė, kurią jis tau dovanojo, aš klausiau savęs, žiūrėdama į geltono šlapimo balą po tavo lova taip ir norėjosi įmerkt pirštą ir braižyt joje kelią
kitam gyvenimui
bet mano dievai tylėjo.
Aš paglosčiau tavo galvą savo sugrubusiom rankom, kurios nusidėvėjo, kai tą pačią vagą ravėjom.
Beveidis tavo dievas kabėjo priešais.
Bet ir mano dievai
tylėjo.
Aš priklaupiau į tą geltoną balą,
kaire ranka persižegnojau,
o juk tiek kartų mane mokei:
- Tėve mūsų, kursai esi danguje....