*

Fugito, ergo sum.

O būna dienų, kai sustoju pailsėti.
Tada mane pasiveja duslus galvų kretėjimas ir lipnūs, nieko nesakantys žvilgsniai.
Žmogeliukų, laikančių užantyje samanom kvepiančias gyvates, kurios tingiai išslysta jiems iš pirštu ir nušveblezdžioja į ausų angas.

nėra, kaip nuo jų apsiginti

Juk mano pirštai - tai tik geibios jūru žolės
ir nesuspausi kumščio
Mano akys - supuvę pernykščiai obuoliai
Akyti skruostai nebesugeba šypsoti
O lūpos…

Dar bandau spurdėti ir šaukti jiems: “esu! ”, tačiau jie tik raminančiai šypsos: “kurgi tu? ”

Ir tą akimirka mano jėgos išblėsta. Nusispjaunu ant savo kūno, ramiai ištirpstu mėlynu kvapu ir prisijungiu prie žmogeliukų jų drebančių pirštų fone… Išties esu, kai stoviu  jų tarpe, o geltonas saulės pėdsakas drasko šilkinius žolių delnus. Vėjas reikliai, net įkyriai bučiuoja nusenusių ąžuolų gyslas, o jie išdykėliškai kikena “ ššššš…”  Šleikščiai saldus alyvų skonis nudegina liežuvį, o debesys išsiveda saulę, tau net nespėjus pamoti jai žvilgsniu…

Tačiau gera



Palaimimta ta akimirka, kai nesam. Nes tada mes - tobuli.