Rašyk
Eilės (73313)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Ugrungas iš visų jėgų kabinosi į uolą. Ledinis vėjas ne tik, kad grasino nupūsti žemyn, bet ir karts nuo karto keldavo kailinį sijoną, tuo bandydamas galutinai nušaldyti jam kiaušus. Jo neseniai pastebėta ožka sugebėjo pasprukti, ir visa jo šeima vėl liks be ėdesio. O kas blogiausia, kad Ogrunas vėl juoksis ir tyčiosis iš jo. Ugrungas atsiduso. Jis nebuvo labai geras medžiotojas.
Sužvarbusiomis rankomis jis kabinosi į apledėjusius akmenis. Tai buvo pati pavojingiausia kalno dalis, čia reikėjo būt ypatingai atsargiam. Tačiau jis lipo susimąstęs, rankos ir kojos pačios rado kelią. Kai kuomet ranka slystelėdavo ir jis visu svoriu prisispausdavo prie šaltos uolos. Tačiau jis nesiliovė mąstyti apie tai, kad jį ir vėl bars jo boba, rėks išalkę vaikai. Tik viena moteris ir ta pati sugebėjo įvaryt jį į visišką neviltį. Net jei jam kada nors pavyktu užimti aukštesnę vietą gentyje, jis ne tik kad neimtu antros žmonos, bet dar ir pasistengtu atsikratyti dabartinės.
Pagaliau pavojingoji kelionės atkarpa buvo įveikta ir apžėlusios kojos nunešė savo savininką siauru takeliu, kuris statmenai leidosi į pakalnę. Ten, tarp milžiniškų akmenų, buvo įsikūrusi jo gentis. Ugrungas sulėtino žingsnį. Ėjo nunarinęs galvą, širdį tarytum slėgė milžiniškas ledo luitas. Pasigirdus ūktelėjimui, jis pakėlė galvą ir mostelėjo tolėliau stovėjusiam Garui. Draugas budėjo. Pastaruoju metu kardadančiai vėl įsisiautėjo. 
Kaip ir visuomet takelis jį palydėjo beveik ligi pat jo būsto durų. Šis stovėjo pačiam kaimiūkščio pakraštyje. Tai buvo iš keturių milžinišku akmenų sulipdytas namas, be durų, apsaugantis tik nuo lietaus ir vėjo, o nuo pastarojo dar tik tokiu atveju, kai šis pūsdavo iš tam tikros pusės.
Didžiam jo palengvėjimui, žmonos namie nebuvo, tačiau iš purvinų kailių krūvos išlindo kelios murzinos galvutės. Arara vėl paliko vaikus vienus.
Pamatę tėvą, ir dar tuščiomis jie paleido kakarines. Vaikai jau buvo patyrę, kas yra būti alkaniems. O dar didysis šaltis artėjo... Matyt netoliese sukiojosi ir jo žmona, mat pasigirdus riksmams ji kaip mat atskubėjo. O jau jos keiksmai užgožė net vaikų verksmus. Šitas pragariškas žviegimas vos neapkurtino Ugrungo, ir jis paskubėjo kuo greičiau išsinešdinti iš namų. Laimė, boba nekibo jo mušti, kaip pastarąjį kart. 
Medžiotojas nusėlino į genties aikštę. Čia, kaip ir visuomet po sėkmingos medžioklės, rėkavo Ogrunas. Jį buvo apsupusi visa krūvą ručkių vaikų, jo moterys jau ėmėsi mėsinėti ožkas. Ugrungas  buvo be išsinešdinąs, kol vado akys už jo neužkliuvo, kai rėkdamas atbėgo vienas iš sargybinių. Ugrungas įsitempė, pamanęs, kad vėl užklydo kardadančių gauja, bet sargybinis ženklais paaiškino, jog matęs keistą žmogų, plonais kailiniais, dengiančiais visą kūną, su įdomiu daiktu rankoje. Jis einąs čionai.
Pirma kvaila mintis, šovusi medžiotojui galvon, buvo tai, kad tas keistuolis, ko gero, labai geras medžioklis, jei sugeba visas apsigaubti kailiniais. Arba jam labai pasisekė ir jis neturi vaikų, žmonos, kuriuos būtu reikėję rengti.  Gauja suerzeliavo. Vaikai, nesuprasdami, kas vyksta, ėmė verkti, moterys atrodė išsigandusios. Galu gale Ogrunas garsiai užrėkė ir jie nutilo. Visi sužiuro ton pusėn iš kurios atlėkė sargybinis. Takeliu neskubom ėjo vyras. Jo veidas, kaip ir jų, buvo apžėlęs barzda. Jo  nešiojami kailiai buvo labai keisti – plonutėliai, įdomios spalvos, visai kitokios nei jų visų. Rankoje jis nešė pagalį, jo galas buvo apgaubtas kažkokios materijos. Ši plevėsavo, raudonavo ir skleidė šilumą.  Vyras sustojo netoliese ir prabilo. Nei jis riaumojo, nei staugė, nei bandė susikalbėti ženklais. Stovėjo ir leido keistus garsus. Ilgokai leido, kol jo nenutraukė pro ausį prašvilpęs akmuo. Po jo sekė dar keli, kai galu gale pasipylė visa kruša. Ne visi jie pataikydavo, tačiau kelių rimtesnių bumbtelėjimų užteko, kad vyras, numetęs pagalį, imtu bėgti. Jį nusivijo keli medžiotojai, tačiau daugelis pasiliko, su baime spoksodami į keistąjį pagalį.
Laimei ar nelaimei, Ugrungas stovėjo arčiausiai. Tad jis žengė artyn ir, kiek padvejojęs čiupo pagalį už raudonojo galo. Pakvipo svylančia mėsa, ranką pervėrė stiprus skausmas. Laukinis staugdamas atšoko ir su nuostaba įsispoksojo į delną. Šį vagojo sudžiuvusi oda, kai kur sutrūkinėjusi ir atidengusi gyvą mėsą.  Ugrungas suinkštė ir pasitraukė nuo pagalio atokiau. Priešingai nei jam, keistajam karščiui jo prisilietimas nepakenkė. Medžiotojas trumpam atsisuko. Nors jo gentainiai paniškai bijojo, tačiau jam nudegus, jų veiduose atsirado ta pati išraiška, lydėjusi jį visą gyvenimą. Panieka. Žmonės dar nemokėjo kalbėti, bet jie greitai išmoko nekęsti ir niekinti.
Tada jis pasiryžo pabandyti dar kartą. Tik šįkart pagalį čiupo už kito galo. Susigūžęs laukė, kai vėl smogs skausmas, bet kai to nenutiko, pamažėle atsitiesė ir atsisuko. Gentainių išraiška pasikeitė. Veiduose neliko paniekos, atsirado kažkas kita. Paprastai jie taip žiūrėdavo į vadą Ogruną. Staiga Ugrungas suprato. Nauja padėtis, naujas laipsnis.
Jis dar labiau atsitiesė, jo veide suspindo patenkinta šypsena. Gentainiai nesišypsojo, jie vis dar su baime žvelgė į pagalį. Tačiau Ugrungas jau nebebijojo. Jo mintyse sukosi vienui vienintelis klausimas. Įdomu, ar Garas sutiktu priimti jo moterį?
2009-06-10 20:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-26 21:17
Nuar
Šiek tiek siužetas neįtikino. Žmonės dar kalbėti nemoka, bet mąsto aukštesnėmis kategorijomis, o nesielgia instinktyviai. Priduoti žmoną kitam ir dar suvokti, kad turi žmoną, vis dar nekalbant, tai didžiulis minties pasiekimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-16 22:28
otorpeb
Kadangi šis kūrinėlis parašytas vienu prisėdimu, tai nieko daugiau tikėtis ir negalėjau:)
Kaltinimus prisiimu, klaidos pripažintos.
Kaip dėl tęsinio - jo tikrai nebus.
O šiaip..Ugnis čia nebuvo pagrindinė idėja. Tiesiog neseniai išgirdau, kaip viena kaimynė skundėsi, esą vyrai nieko nedirba ir jiems gyventi labai paprasta. "Nesąmonė kažkokia", - pagalvojau ir nusprendžiau pabandyt jos požiūri pakeisti. Nepavyko.:(
Ačiū visiems komentavusiems.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-12 14:00
Dvasių Vedlė
Hmm... Na, kol kas neitin sužavėjo:) Fantastikos mažoka, skaičiuko prie pavadinimo nėra, nejau viskas tuom ir baigsis? Atstumtojo nevykėlio iškilimas, kai jam kažkoks prašalaitis paslaugiai atgabeno nematytą daiktą... Tiesa, netikiu, kad žmonių gentis, jau sukūrusi civilizacijos pagrindus, dar neturėtų ar bent jau nebūtų matę ugnies. Galų gale, žaibo kirtis į mišką taipogi sukelia gaisrą, ko seniau, manau, pasitaikydavo dažnokai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-11 21:10
Tsuga_phen
Labai daug ''jis''. :)
Laukinių pasaulis. Man patinka vardai, išties, tokie ''akmens amžiški''. Dėl materijos pritariu. Įdomu būtų išgirsti daugiau apie moterų-vyrų tarpusavio santykius. Ir ar Garas priimtų jo moterį? :) Noriu tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-11 13:46
St Sebastianas
Kiti komentatoriai jau pakankamai pabambėjo, aš iš naujo nepradėsiu. Pats kūrinukas iš esmės nėra blogas. Vis dėl to tikėjausi, kad kūrinys nebus pasakaitė apie ugnies atsiradimą. Pavyzdžiui, svečias, geraširdiškai piktdžiugiškai besijuokdamas mes genties vyrams granatą... Ar bent liepsnosvaidžiu pratrauks. Tuomet būtų net tiesesnė aliuzija į Prometėją.:)
Blogai, kad vis dėl to mąstymas neatrodo, kaip visiško balvono, kuris net kalbėti dar nemoka.
Gerai, kad kūrinys yra visiškai be dialogų.
Vertinu 3 dėl tos materijos ir todėl, kad vis dėl to galutinai neįtikino, kad čia istorija apie senovinius žmones.Nors kiek rimčiau pašlifavus, kai ką išmetus, kai ką pridėjus galima išspausti ir labai gerą kūrinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-11 11:15
Tilitė
Per maža ištrauka, tad neįtikino, kad laukiniai žmonės galėjo nepažinoti ugnies ir ją vadinti materija :) Kas ta materija laukinių žmonių krašte? Ugnis juk pažįstama visiems sausumos gyviams dar nuo tų laikų, kai net žmonių nebuvo.
Tačiau idėja galėtų būti šauni.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-11 11:02
Varinė Lapė
Taip. Tikrai "materijos" čia nereikėjo. Kūrinukas įdomus, fantastikos mažokai, bet šiaip gana maloniai susiskaitė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-11 10:55
Weird Star
Taigi. Ironija, humoras, vaizdas - tik reikėtų paaiškinimo, iš kur atsirado žmogysta su deglu. Bent užuominos. Senovės žmogaus vargai ir džiaugsmai vaizduojami įtaigiai, bet kaip tik ir trūksta to menkučio kabliuko - na negi žmogus su kailiniais buvo tiesiog scenos darbininkas, kuris vaidinančiam pagrindiniam aktoriui paslaugiai atnešė deglą?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-11 01:15
St Sebastianas
Žmogus nemokantis kalbėti naudoja žodį materija?:] Nu, nu.:] Rimčiau pakomentuosiu, kai būsiu išsimiegojęs.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-06-10 21:27
kofeinas
megejiska. Bet vaizduote zavi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą