Ugnis

Ugrungas iš visų jėgų kabinosi į uolą. Ledinis vėjas ne tik, kad grasino nupūsti žemyn, bet ir karts nuo karto keldavo kailinį sijoną, tuo bandydamas galutinai nušaldyti jam kiaušus. Jo neseniai pastebėta ožka sugebėjo pasprukti, ir visa jo šeima vėl liks be ėdesio. O kas blogiausia, kad Ogrunas vėl juoksis ir tyčiosis iš jo. Ugrungas atsiduso. Jis nebuvo labai geras medžiotojas.
Sužvarbusiomis rankomis jis kabinosi į apledėjusius akmenis. Tai buvo pati pavojingiausia kalno dalis, čia reikėjo būt ypatingai atsargiam. Tačiau jis lipo susimąstęs, rankos ir kojos pačios rado kelią. Kai kuomet ranka slystelėdavo ir jis visu svoriu prisispausdavo prie šaltos uolos. Tačiau jis nesiliovė mąstyti apie tai, kad jį ir vėl bars jo boba, rėks išalkę vaikai. Tik viena moteris ir ta pati sugebėjo įvaryt jį į visišką neviltį. Net jei jam kada nors pavyktu užimti aukštesnę vietą gentyje, jis ne tik kad neimtu antros žmonos, bet dar ir pasistengtu atsikratyti dabartinės.
Pagaliau pavojingoji kelionės atkarpa buvo įveikta ir apžėlusios kojos nunešė savo savininką siauru takeliu, kuris statmenai leidosi į pakalnę. Ten, tarp milžiniškų akmenų, buvo įsikūrusi jo gentis. Ugrungas sulėtino žingsnį. Ėjo nunarinęs galvą, širdį tarytum slėgė milžiniškas ledo luitas. Pasigirdus ūktelėjimui, jis pakėlė galvą ir mostelėjo tolėliau stovėjusiam Garui. Draugas budėjo. Pastaruoju metu kardadančiai vėl įsisiautėjo. 
Kaip ir visuomet takelis jį palydėjo beveik ligi pat jo būsto durų. Šis stovėjo pačiam kaimiūkščio pakraštyje. Tai buvo iš keturių milžinišku akmenų sulipdytas namas, be durų, apsaugantis tik nuo lietaus ir vėjo, o nuo pastarojo dar tik tokiu atveju, kai šis pūsdavo iš tam tikros pusės.
Didžiam jo palengvėjimui, žmonos namie nebuvo, tačiau iš purvinų kailių krūvos išlindo kelios murzinos galvutės. Arara vėl paliko vaikus vienus.
Pamatę tėvą, ir dar tuščiomis jie paleido kakarines. Vaikai jau buvo patyrę, kas yra būti alkaniems. O dar didysis šaltis artėjo... Matyt netoliese sukiojosi ir jo žmona, mat pasigirdus riksmams ji kaip mat atskubėjo. O jau jos keiksmai užgožė net vaikų verksmus. Šitas pragariškas žviegimas vos neapkurtino Ugrungo, ir jis paskubėjo kuo greičiau išsinešdinti iš namų. Laimė, boba nekibo jo mušti, kaip pastarąjį kart. 
Medžiotojas nusėlino į genties aikštę. Čia, kaip ir visuomet po sėkmingos medžioklės, rėkavo Ogrunas. Jį buvo apsupusi visa krūvą ručkių vaikų, jo moterys jau ėmėsi mėsinėti ožkas. Ugrungas  buvo be išsinešdinąs, kol vado akys už jo neužkliuvo, kai rėkdamas atbėgo vienas iš sargybinių. Ugrungas įsitempė, pamanęs, kad vėl užklydo kardadančių gauja, bet sargybinis ženklais paaiškino, jog matęs keistą žmogų, plonais kailiniais, dengiančiais visą kūną, su įdomiu daiktu rankoje. Jis einąs čionai.
Pirma kvaila mintis, šovusi medžiotojui galvon, buvo tai, kad tas keistuolis, ko gero, labai geras medžioklis, jei sugeba visas apsigaubti kailiniais. Arba jam labai pasisekė ir jis neturi vaikų, žmonos, kuriuos būtu reikėję rengti.  Gauja suerzeliavo. Vaikai, nesuprasdami, kas vyksta, ėmė verkti, moterys atrodė išsigandusios. Galu gale Ogrunas garsiai užrėkė ir jie nutilo. Visi sužiuro ton pusėn iš kurios atlėkė sargybinis. Takeliu neskubom ėjo vyras. Jo veidas, kaip ir jų, buvo apžėlęs barzda. Jo  nešiojami kailiai buvo labai keisti – plonutėliai, įdomios spalvos, visai kitokios nei jų visų. Rankoje jis nešė pagalį, jo galas buvo apgaubtas kažkokios materijos. Ši plevėsavo, raudonavo ir skleidė šilumą.  Vyras sustojo netoliese ir prabilo. Nei jis riaumojo, nei staugė, nei bandė susikalbėti ženklais. Stovėjo ir leido keistus garsus. Ilgokai leido, kol jo nenutraukė pro ausį prašvilpęs akmuo. Po jo sekė dar keli, kai galu gale pasipylė visa kruša. Ne visi jie pataikydavo, tačiau kelių rimtesnių bumbtelėjimų užteko, kad vyras, numetęs pagalį, imtu bėgti. Jį nusivijo keli medžiotojai, tačiau daugelis pasiliko, su baime spoksodami į keistąjį pagalį.
Laimei ar nelaimei, Ugrungas stovėjo arčiausiai. Tad jis žengė artyn ir, kiek padvejojęs čiupo pagalį už raudonojo galo. Pakvipo svylančia mėsa, ranką pervėrė stiprus skausmas. Laukinis staugdamas atšoko ir su nuostaba įsispoksojo į delną. Šį vagojo sudžiuvusi oda, kai kur sutrūkinėjusi ir atidengusi gyvą mėsą.  Ugrungas suinkštė ir pasitraukė nuo pagalio atokiau. Priešingai nei jam, keistajam karščiui jo prisilietimas nepakenkė. Medžiotojas trumpam atsisuko. Nors jo gentainiai paniškai bijojo, tačiau jam nudegus, jų veiduose atsirado ta pati išraiška, lydėjusi jį visą gyvenimą. Panieka. Žmonės dar nemokėjo kalbėti, bet jie greitai išmoko nekęsti ir niekinti.
Tada jis pasiryžo pabandyti dar kartą. Tik šįkart pagalį čiupo už kito galo. Susigūžęs laukė, kai vėl smogs skausmas, bet kai to nenutiko, pamažėle atsitiesė ir atsisuko. Gentainių išraiška pasikeitė. Veiduose neliko paniekos, atsirado kažkas kita. Paprastai jie taip žiūrėdavo į vadą Ogruną. Staiga Ugrungas suprato. Nauja padėtis, naujas laipsnis.
Jis dar labiau atsitiesė, jo veide suspindo patenkinta šypsena. Gentainiai nesišypsojo, jie vis dar su baime žvelgė į pagalį. Tačiau Ugrungas jau nebebijojo. Jo mintyse sukosi vienui vienintelis klausimas. Įdomu, ar Garas sutiktu priimti jo moterį?