Azaro kronikos. Elfų durklas (5)

-  Ką darai! – surikau ir puoliau jų link. – Tučtuojau paleisk jį!
Kaip bebūtu keista, bet ji manęs paklausė. Juodosios rankos atsigniaužė, paleisdamas senioko kaklą, ir šis sunkiai susmuko, krečiamas drebulio. Magė pasisuko į mane. Jos veide žaidė lengva šypsena.
-  Arba kas? – pasiteiravo ji.
Iš visų jėgų rėžiausi į ją. Šįkart mane pasitiko ne įprastas šaltukas, bet akis lipdanti tamsa. Išnyko miškas, su senais apsamanojusiais medžiais, drebantis senas elfas ir šešėlių magė. Liko tik visiška tamsa.  

*** 

Jau kelias valandas kapsčiausi tamsioje erdvėje, kurios perskrosti negalėjo net trijų raudonų mėnulių šviesa.   Tiesa pasakius, negalėjau tiksliai nusakyti laiko, mat vaizdas visiškai nesikeitė. Nebuvo nė menkiausio žemės lopinėlio, pagal kurį būčiau galėjęs orientuotis. Man net nusibodo. Nors kauk iš nevilties.
-  Užkniso, - burbtelėjau. – Galėtų bent kelis kelio ženklus  pametėt. Tiek to... pasiduodu. Aišku? Man gana.
Erdvė tarytum to ir telaukė – lyg nusiautus juodą maršką atsirado dygliuota arka. Patenkintas nusklendžiau jos link. Nerūpėjo, kur ji nuves, svarbiausia buvo išsikapstyti iš šios siaubingai erzinančios tylos.
Išlindęs susidūriau su  Meroku – Almrato valdytoju ir Bran tėtušiu. Šis nė nemirktelėjo.
-  Atsiprašau, pone, - krenkštelėjau ir pasitraukiau kelis žingsnius atatupstas. Arkos kaip nebūta.
Merokas tarytum nė neišgirdo.
-  Pone? – priskridau arčiau ir pamojavau jam ranka tiesiai prieš nosį. Nulis emocijų.
Valdytojas stovėjo savo kabinete ir, rodės, kažko laukė. Kambarys buvo toks pats, kokį atminiau – užverstas knygų lentynomis, pilnomis storiausių knygų, keliais stalais, apkreiktais pergamento ritiniais.   Kuo jau kuo, bet tvarkingumu Almrato valdytojas tikrai nepasižymėjo.
Prasivėrė durys ir galvą į kambarį įkišo Bran.
-  Tėve?
-  Įeik, - paliepė Merokas ir elfė, vikriai įsliuogusi į kabinetą, sustingo priešais jį.
Akimirka karys raukė tankius antakius po to lėtai prabilo.
-  Kiek dar kartų man reikės kartoti, kad nekištum nosies į žmonių valdas? – jo tonas buvo ramus, tačiau valdovo akys piktai blykstelėjo, po ramybės sluoksniu slėpėsi įniršio uraganas.
-  Aš medžiojau, - karingai kilstelėjo smakrą Bran. – Ne mano kaltė...
-  Tavo! – viauktelėjo Merokas. Ramybės gaubtas subyrėjo. – Būtent, kad tavo! Žmonės jau seniai kartoja, kad nesitaikstys su mūsų landžiojimu į jų žemes, bet tau eilinį kartą nusispjaut! Kaip, tavo manymu, aš turėčiau jaustis? Ar bent numanai, kad tik dar labiau pabloginai situacija? Po šimts, juk tu galėjai sukelti karą! Po to įvykio su pasiuntiniu, žmonės tik ir laukia progos prie mūsų prisikabinti! Ar bent įsivaizduoji, kokia man buvo gėda, kai stovėjau priešais Tarybą?! Mano paties dukra!  – karys pagaliau išsikvėpė ir dabar tik stovėjo smaigstydmas dukrą žvilgsniais.
-  Aš nenorėjau, - pabandė išsiginti ši.
-  Žinoma, kad ne, - prunkštelėjo karys. – Bet tai ne pirmas kartas, kai taip sakai, Branven. Kiek galima?! Tu mano dukra, bet tai nereiškia, kad turi teisę daryti, ko tik užsigeidi. Po teisybe, tu turėtum elgtis kur kas atsakingiau nei kiti mano pavaldiniai, bet taip nėra. Tu jau seniai pamiršai savo pareigas... Nors ką aš čia – tu niekada jų nė nežinojai! Viskas, kas tau svarbu, tik įrodyti, kad esi kažkas, bet taip elgdamasi tu tik parodai, kad vis dar esi vaikas.
Stojo tyla. Rodos, Merokas itemptai svarstė, kaip nubausti Bran.
-  Po viso šito, puse gyvenimo prasėdėsi dvare, - griežtai išrėžė jis. -  Draudžiu tau iškelti koją iš namų.  
-  Bet, tėve...
Merokui užteko sužaibuoti akimis ir ji iškart užsičiaupė.
-  Jei vėl padarysi ką nors panašaus, tegriebia mane visi požemio dievai, jei neatiduosiu tavęs Tarybai. Pati atsakysi už savo poelgius. Supratai?
-  Žinoma, pone, -  spjaute išspjovė mergiotė. Nereikėjo būti labai pastabiam, kad pamatytum, jog ji vos tvardosi. Kumštukai sugniaužti, veidukas persikreipęs. Retai kas bardavo tėtuko lepunėlę. Išskyrus, žinoma, jį patį.
-  Na ir gavai pylos, - švilptelėjau. – Mažai, bet audringai.
Turbūt nereikia nė minėti, kad nė vienas iš jų nesuregavo. Tik vaizdas staiga ėmė keistis.
Kambarys liejosi, galu gale visai išnyko, jo vieton stojo medžių giraitė. Čia, ant nedidelio suolelio, gulėjo Bran, sunėrusi rankas už galvos. Vilkėjo ji baltus marškinius, trumpas kelnes, ant pakaušio ilsėjosi šiaudinė skrybėlė.  Jos akys buvo užmerktos, veidas ramus, tik nežymiai judėjo veido raumenys jai kramtant žolės stiebą.
Ji tingiai pramerkė akis ir pažvelgė į mane.
-  Nu?
-  Tu mane matai! – apsidžiaugiau.
-  Žinoma.
-  Prieš tai nematei...
- Ten buvo atsiminimas.
Akimis apmečiau vietovę. Ši atrodė kiek dirbtinoka, nesijautė jokio vėjelio dvelksmo, nesimatė ir nesigirdėjo paukščių, žvėrių.
-  Labai paprastas klausimas... Kur mes?
-  Mano galvoje, - Bran išspjovė žolės stiebą ir pasilenkė nusiskinti naujo.
-  Nuostabu, - atsidusau. – Tu tiesiog apsigimusi aiškintoja.
Bran lėtai nukėlė kojas nuo suoliuko ir atsisėdo.
-  Tai, - krenkštelėjau, - kodėl nusprendei nusikratyti Brundžiaus?
-  Ne aš, - mergiotė pasikasė galvą ir nusižiovavo. – Agrona. Aš saves nebevaldau nuo pat tos akimirkos, kai mane prismaugė Eidis. Pasirodo, ji man padarė meškos paslaugą, - ji rūgščiai vyptelėjo. – Berods, sau irgi.
-  O tu čia sau ramiai gyveni ir nė nebandai išsilaisvinti, - susiraukiau. Prieš akis vėl iškilo vaizdelis, kaip ji smaugė senioką.
-  Tu taip gerai viską žinai... Turbūt laikai save labai protingu? - ramiai pasiteiravo ji. – Gal todėl ragana ir nebandė tavęs panaikinti.
-  O gal ji tik norėjo užpildyti tuštumą tavo galvoj? – sušnypščiau.
Akimirkai abu nutilome, varstydami viens kitą žvilgsniais.
-  Kaip sau nori, – po valandėlės tarė ji, – galim vėl ėstis, kad ir visą amžinybę. Aš tavo paslaugoms. Bet išlyst iš čia mums tai nepadės.
Velniai ją griebtų. Bet ji buvo teisi, ko, beje, ji niekuomet neišgirs iš mano lūpų.
-  Ką nors sugalvojai? – burbtelėjau.
-  Tau tereiks šiek tiek pasistengti  ir iš čia išlysti, - ji pašoko nuo suoliuko ir pasilankstė. – O tuo tarpu aš jai kiek pagrosiu nervais, kad jie jai neatlaikytu ir ji išneštu savo riebią subinę iš mano kūno.
Gūžtelėjau. Jei tik tiek.
-  Siauras vamzdelis, - sumurmėjau.
Teko kiek  įtempti vaizduote, bandant prieš save išvyst tą siaurą vamzdelį. Vamzdelis taip ir neatsirado, užtat kažkas suspaudė šonus.
-  Taip ir toliau, - neryškiai išgirdau Bran balselį, tačiau tučtuojau jo nusipurčiau ir susikaupiau į vamzdelį.
-  Aš vamzdelyje, šliaužiu vamzdeliu, - murmėjau sau po nosim. Subangavo ir išnyko medžiai, Bran proto sukurta iliuzija, vėl grįžo juodoji erdvė. Šonus dar labiau suspaudė, dabar jau tikrai jaučiausi atsidūręs siaurame vamzdyje. Akimirka net nustebau, kad pavyko taip lengvai, o juk goblinė turėjo priešintis... Nejau mergiūkštė išties visą vargą pasiėmė ant savęs?
Lyg atsakydamas į mano mintis, nematomas vamzdelis staigiai susitraukė, suspausdamas mane taip, kad net akys išsprogo.
-  Nagi, Aza! - erdvę užpildė griausmingas elfės balsas. –  Pasijudink!
Spaudimas šiek tiek atlėgo ir lyg vikšras ėmiau rangytis aukštyn. Buvo gana baugu šliaužti, ir nematyti kuo šliauži, tačiau stengiausi apie tai negalvoti. Tik judinau užpakalį aukštyn.
-  Aukštyn, aukštyn į žvaigždes einu, - ėmiau niuniuoti. – kopetėlėm kylu, vis aukščiau lipu...
-  Gal malonėtum?! – piktai užkriokė Bran. – Čia kai kas bando susikaupti.  
-  Gerai jau...
Raudonieji mėnuliai pamažėle artėjo. Virš galvos atsirado apvali skylutė, lyg kas būtu pradeginęs erdvę ir padaręs man išėjimą. Nežinau, kieno čia nuopelnas, ar Bran mokėjimo tampyti nervus, ar mano puikiai išvystytas sugebėjimas šliaužti, bet skylutė artėjo gana sparčiai.
-  Greičiau! – sustenėjo Bran. Jos pačios niekur nesimatė.
-  Tu tik nepridėk į kelnes, - šyptelėjau. Išėjimas jau taip arti...
Skylė vis didėjo man artėjant prie jos. Dar keli susitraukimai...
-  Jau! – surikau ir ištiesiau ranką į skylę. Akimirksniu išnyko spaudimas, erdvė ir trys mėnuliai. Pūstelėjo gaivus vėjas, į ausis trenkė garsus gurmėjimas ir arklių prunkštimas. Nosį nemaloniai kuteno dulkės.   
-  Sveikas sugrįžęs, - pasveikino mane kandus Hrabano balselis.   Sumirkčiojau, tačiau vaizdas buvo pernelyg ryškus, kad galėčiau ką nors įžiūrėti.  
-  Kaip jautiesi? – kitas balsas buvo keistai pažįstamas.
-  Taip kaip atrodau, - subambėjau. Keista, tačiau jaučiausi nepernelyg gerai, atrodė lyg man kažko trūktų.
-  Tai gal aš geriau patylėsiu, - nusijuokė Bran.
-  Tu jau čia? – nustebau. Pamažėle į akis ėmė grįžti vaizdas.
-  Aha, - patvirtino elfė. – Tik va, padėtis kiek kitokia, nei tikėjausi...
Gerokai prisimarkstęs išvydau ir juos visus – Hrabaną, pusiau gulomis išsidrėbusi ant medinio suolo, Bran nutūpusią ant medinių vežimo grindų. Keistai pažįstamas balsas priklausė Brundekajui, senis sėdėjo šalia goblino. Visi mes tupėjome grotuotame vežime, gal net geriau sakyti, narve su ratukais, kurį traukė pora arklių. Vadeliavo neitin simpatiškas goblinas, dar keli traukė vežimui iš paskos.  Aplink stuksojo pajuodę Thanato medžiai. Priešaky važiavo dar keli vežimai, pilni grobio – dailaus darbo indų, ginklų, papuošalų ir kito gėrio.
-  Vau, - tesugebėjau išstenėti.
-  Mes persikraustome, - Hrabanas liūdnai vyptelėjo. – Žinok, keliaujame pirma klase.
-  Jei taip atrodo pirma, tai nenorėčiau išvysti antros, - švilptelėjau. – Tai kas nutiko?
-  Tai, ką galėjome numatyti, - atsiduso lordas. – Pasinaudojusi Bran kūnu, Agrona sugriovė Alf‘Sigrą, nudėjo beveik visus elfus ir... laimėjo, - paprastai užbaigė goblinas.
Man prireikė kelių sekundžių atsigauti.
-  Pala, - susiraukė Bran, - kaip tai „ką galėjome numatyti“? Tik nesakyk, kad žinojai...
-  Ne, ne, ir dar kartą ne, - išsigynė goblinas.  – Bet aš turėjau susiprast, kad judu negalėjote taip lengvai atsikratyti Agronos.
-  O kaip Eidis? – vis dar negalėjau patikėti tuo, kas įvyko. – Nejau ji nieko nepadarė? Juk Bran – tik nepatyrusi smurglinė, negi sena magė negalėjo jai aplaužyt ragų, kaip anąsyk?
-  Ką čia vadini smurgline?! – įsiuto Bran. Ji nuraudo, prisiminus savo pralaimėjimą.
-  Vat būtent, - palingavo galvą Hrabanas. -  Eidis buvo jau sena. Anąkart jai padėjo vieta ir aplinkybės.  
Valandėlei nutilome. Elfė nesiliovė svilinti manęs žvilgsniu. Ko jau ko, bet ji negalėjo pakęsti, jei kas jai primindavo jos pralaimėjimus. Kad nutraukčiau tą įtampą, kreipiausi į Brundekajų:
-  Tai tavęs neužsmaugė? - jis patenkintas nusišypsojo.   – Kodėl klausei, kaip jaučiuosi?
Likusieji susižvalgė. Bran tiesiog nušvito, ji pasiskubino man pranešti:
-  Regis jie pasiėmė vertingiausią tavo dalį, vaiduoklini, - tariamai apgailestaudama pareiškė ji. – Kas be ko,   naudingiausia taip pat...
-  Kardas! – spygtelėjau.   – Prakeikti suskiai! – negalvodamas mečiausi grotų link. Didžiausiai mano nuostabai, vos sugebėjau pakilti nuo žemės, o smūgis į grotas skaudžiai nudegino petį. Netikėdamas pažvelgiau į savo rankas. Mėlynos gijos buvo nusidažiusios juodai, tik kur ne kur žibėjo po šviesesnę kibirkštėlę, tačiau ir tos tiesiog akyse gęso. Atsisukau į Dvasių užkalbėtoją.
-  Kas man darosi? – sušnabždėjau.
-  Tu sunkėji, - atsakė magas. – Atskirtas nuo kardo ilgai neišgyvensi. Greitai tapsi per sunkus šiai žemei ir keliausi giliau.
-  Kur giliau? – mane kankino bloga nuojauta.
-  Nežinau, - gūžtelėjo senis. –  Tiek magai, tiek elfai nesivargina spėlioti, bet jūsų teorija įdomi...
-  Ai, dėde, - neiškentė Bran. – Ten pragaras.
Sukniubau ant žemės. Mintis nebuvo iš lengvųjų.
-  Vadinasi mirsim mes visi, - nusprendė goblinas. -  Net ir tie, kurie jau mirę. Tegyvuoja lygybė – pralinksmėjo jis.
-  Užsičiaupk, - metė Bran.   – Nenusimink, vaiduoklini. Viskas taip nesibaigs.
-  Kur jau, - nusijuokė goblinas. –  Ir ką gi tu padarysi? Ak, tiesa, aš pamiršau... Jūs juk puiki komanda. Magė, negalinti naudoti magijos, o be jos daugiau nieko nemokanti, nusenęs Dvasių užkalbėtojas, ir mirštantis vaiduoklis.
-  Pamiršai išdaviką gobliną, - priminė Brundekajus.
-  Nesvarbu, - atkirto lordas. - Visi mirsim, tik skirtingai. Jūs greičiausiai arenoje, aš... manęs turbūt laukia kažkas blogesnio, - jo tamsus veidas papilkėjo nuo nerimo.
Visi nutilome. Kiekvienas mastėme apie tai, kas mūsų laukia. Ateitis netrodė  pati šviesiausia.
Pamažėlę medžiai retėjo, kol galu gale išvažiavome į laukymę. Čia, į apniukusi dangų,   smailius bokštus tiesė Agronos rūmai.
-  Atvykome, - dusliai pranešė Hrabanas.