Vakaras buvo toks nuobodus ir ilgas. Už lango lijo dideliais vandeningais lašais. Lietus taip smarkiai barbeno į palangę, tarsi praeinantis keleivis. Man vis norėjosi paklausti, kas ten? Tačiau žodžio ištarti negalėjau. Kažkas mane sulaikė. Vis lijo. Mintyse pasiėmusi pieštuką paišau savo gyvenimą ant to lašais apipilto lango. Paišau ryškų, kaip vasaros saulė, spindintį, kerintį spalvomis, triukšmu, džiaugsmu. Tačiau šiandiena jis blankiai pilkas, visas spalvas ir džiaugsmą nuplauna lietus....

Galvoje tik vienintelė mintis, gal kas ateis. Staiga suskamba durų skambutis. Gal tai tu? Tačiau durų atidaryti neskubu. bet juk vienatvė man nepatinka. Vienatvė nepatinka, tačiau ir draugija taip pat.

Nueinu prie durų, bet nieko ten nerandu. Išbėgu į lauką - tavo siluetas išnyksta tamsoje. tu manęs nepastebi ir neatsisukdamas eini tolyn. Mano mintys nori bėgti pas tave, o kūnas stumia ir neleidžia, liepia likti čia. Aš stoviu dar ilgai, lietus stengiasi išplauti mano jausmus...Širdis virto ledu. Sudužo į daugybę puselių. Maniau, kad tu jas dar norėsi surinkti, bet ne - leidai joms pasklisti į visas puses...

Atrodo, dar neseniai akys žibėjo džiaugsmu, juoku, o dabar nieko neliko. Bet gal dar akimirką pasijusiu lyg Smarakdo šaluje, niekieno neskriausta, neniekinta. Tačiau mintys vėl atsimušė į prakeiktus Sezamo vartus ir neranda burtažodžio išėjimui atgal..
  Staiga vėl prieš mane pasirodo durys, už kurių gyvena mano liūdesys. O norėtųsi, kad ten būtum Tu.

Nebėra džiaugsmo, atsispindinčio akyse, o siela, rodos, amžiams sutrypta. O taip norėtųsi į pasaulį žvelgti šviesiu optimizmo žvilgsnu, nerakinti durų. O kai as nors jas prieš pat nosį užtrenks, šventai tikėti, jog tai galėjo būti tik vėjo darbas...

Pasaulyje pats tikriausias ir saldžiausias yra sapnas. O meilė, tik svajonė, kuri kaip paukštis gali išskristi.
Mano svajonė buvo balta kaip žuvėdra. Ir ji išskrido prie bekraštės banguojančios jūros...