Tyloje

Raudonas dienos pumpuras
Išsiskleidžia vidurdienį,
O vakarą užtemdo
Putojantis debesų vynas.

Šoka liūdesio debesys,
Mėto nuvytusius lapus,
Skaičiuoja dar neužgesusius
Aitrios liepsnos garsus.

Vakare žiedai subliūkšta,
Kvatoja vienatvė erdvėje,
Suleidžia pirštus i saulės kūną
Ir pavogia ją.

Šaltis persmelkia žemę,
Gamta tampa lyg tamsus būstas,
Sustingęs guolis.

O tyla,
Išsivadavusi iš visų garsų,
Neranda prieblobsčio.
Jos nemyli. Jos nesupranta. Ji tampa nebemiela.
Ir susigūžusi pabėga...
O juk palaimą galima rasti ir joje -
Tyloje...