Istorija

Jis: tekėk už manęs.
Ji: ….. pauze.. Tu čia man sakai?
Jis: Tau, Audriuk.
Ji: Aš nežinau, ką atsakyti…
Jis: Tu abejoji?
Ji: Juk mes abu girti.
Jis: Tik ne tiek, kad neprotautumėm.
Ji: Aš nežinau.
Jis: Aš tau nereikalingas?
Ji: Reikalingas
…………
Jis: Kada baigsi mokslus?
Ji: Išleisuvės liepos mėnesį.
Jis: Tai tuo pačiu atšvęsim ir vestuves.
Ji: Nežinau…
Jis: Gal iš tikrųjų visa tai kvaila…
Ji: Kas kvaila?
Jis: Vestuvės.
Ji: Kieno?
Jis: Mūsų
Ji: O kas po Vestuvių?
Jis: Pažiūrėsim.
Ji: Nežinau…


…Per šiuos bei tuos dienos rūpesčius, aš jau seniai Pamiršau eilėraščius, bet dabar, kai už lango siaučia vėjas, aš perskaičiau dar ir dar kartą eilėraštį “Ateik” ir tiesiog nuostabu, ir noriu keletą eilučių parašyti iš savo poezijos labirinto:

Ilgiuos, ilgėjaus ir ilgėsiuos
Aš tavo veido ir akių.
Man be tavęs šie posmai vėsūs
Atrodo kroviniu sunkiu,
Kuris visas mintis užgulęs,
Bedugnėn nustumia mane.
Ir veržias ilgesys didžiulis
Su gimusia nauja diena..

Tai reiškia, dar ne viską pamiršau,
Dar kai ką prisimenu, bet nors laiko lieka nedaug,
truputį jo galima surasti ir paskaityti, bet pakolkas galiu tam skirti nedaug.
Poryt egzaminas pirmasis, taigi rytoj, apsikasiu knygų šusnyje ir ieškosiu pažistamų raidžių.
Ir juokas ir pyktis ima, jau antra diena sėduos prie knygų ir tik spėju atsiversti, iš karto mintys skrieja apie Kauną. Įdomu, ką gi tu dabar veiki, norėčiau pamatyti nors akimirką tave ir vėl užtektų galbūt savatei, o gal ir ne…
Taip pat, tikriausiai, bus ir ryt. Tiesa, eilėraštis man labai patiko, ir bendrai, rašyk, Audra, viską, man viskas įdomu.
Aš tisiog nesuprantu, kas manyje dedasi. Aš laukiu nuo tavęs laiškų kasdien, nors gerai žinau, kad kasdieną jų nebus. Laiškai liks, bet man norėtųsi visai, rodos, nedaug, labai mažai, kad butumen kartu.

Baigiu savo laišką, viso geriausio tau linkiu.. Tik rašyk, nes tu juk žinai, kad laukiu aš, o aš žinau, kad lauki tu.

.. <tesinys>..