Vakaras buvo toks nuobodus ir ilgas. Už lango lijo dideliais vandeningais lašais. Lietus taip smarkiai barbeno į palangę, tarsi praeinantis keleivis. Man vis norėjosi paklausti, kas ten? Tačiau žodžio ištarti negalėjau. Kažkas mane sulaikė. Vis lijo. Mintyse pasiėmusi pieštuką paišau savo gyvenimą ant to lašais apipilto lango. Paišau ryškų, kaip vasaros saulė, spindintį, kerintį spalvomis, triukšmu, džiaugsmu. Tačiau šiandiena jis blankiai pilkas, visas spalvas ir džiaugsmą nuplauna lietus....

Galvoje tik vienintelė mintis, gal kas ateis. Staiga suskamba durų skambutis. Gal tai tu? Tačiau durų atidaryti neskubu. bet juk vienatvė man nepatinka. Vienatvė nepatinka, tačiau ir draugija taip pat.

Nueinu prie durų, bet nieko ten nerandu. Išbėgu į lauką - tavo siluetas išnyksta tamsoje. tu manęs nepastebi ir neatsisukdamas eini tolyn. Mano mintys nori bėgti pas tave, o kūnas stumia ir neleidžia, liepia likti čia. Aš stoviu dar ilgai, lietus stengiasi išplauti mano jausmus...Širdis virto ledu. Sudužo į daugybę puselių. Maniau, kad tu jas dar norėsi surinkti, bet ne - leidai joms pasklisti į visas puses...

Atrodo, dar neseniai akys žibėjo džiaugsmu, juoku, o dabar nieko neliko. Bet gal dar akimirką pasijusiu lyg Smarakdo šaluje, niekieno neskriausta, neniekinta. Tačiau mintys vėl atsimušė į prakeiktus Sezamo vartus ir neranda burtažodžio išėjimui atgal..
  Staiga vėl prieš mane pasirodo durys, už kurių gyvena mano liūdesys. O norėtųsi, kad ten būtum Tu.

Nebėra džiaugsmo, atsispindinčio akyse, o siela, rodos, amžiams sutrypta. O taip norėtųsi į pasaulį žvelgti šviesiu optimizmo žvilgsnu, nerakinti durų. O kai as nors jas prieš pat nosį užtrenks, šventai tikėti, jog tai galėjo būti tik vėjo darbas...

Pasaulyje pats tikriausias ir saldžiausias yra sapnas. O meilė, tik svajonė, kuri kaip paukštis gali išskristi.
Mano svajonė buvo balta kaip žuvėdra. Ir ji išskrido prie bekraštės banguojančios jūros...

Ar matei kada Drugelį? Virš vasariškos jūros skrendantį?...o gal Jis tik mane taip pakerėjo? Gal tik mane privertė kilt....?...Aš Jį mačiau- Savo Širdies Drugelį. Norėjau Jį uždaryti savųjų rudų akių narve ir nepaleisti. Norėjau bėgti Jam iš paskos ir pasigavusi nerti i spalvotą sparną ir jame paskęsti...paskęsti tarp tų spalvų ir svajoti....Bet Jis tik pamojavo..Pamojavo, šyptelėjo, lyg norėtų ką sakyti ir....- nuskrido.....

O tu ar matei kada Drugelį, net žiemą skrendantį...? Jei pamatysi - nepaleisk....nepaleisk, mylėk, globok Jį ir skraidyk kartu....

Žiūriu į krentančias snaiges - jos taip trumpai išgyvena. Tiesiog nukrenta ant žemės ar ant delno ir jų jau nebėra...
Prisimenu, kaip besileidžianti ryški vasariška saulė nudažė platų dangų ryškiomis spalvomis. Tai būna taip gražu, bet kartu ir laikina. kaip ir tie trapūs drugeliai, gyvenantys tik vieną dieną...Tiesa, vieną aš jų pagavau, kai žvarbus vėjas veržėsi pro mano langą, o vargšas drugelis, sustingęs nuo šalčio, vos vos judėjo pirmyn. Man jo taip pagailo. Ruošiausi jį auginti namie, bet jis blaškėsi blaškėsi ir pasislėpė už dujinės viryklės.
O man taip liūdna.
pasirodžiusio drugelio nenorėjau prarasti.Pamaniau, kad tai ženklas, jog į namus ir vėl pagaliau atkeliaus laimė, sėkmė. Bet tas Drugelis pasislėpė ir dingo. Gal mirė? O gal pasislėpė tik tam, kad galėtų ramiai užmigti žiemos miegu? Gal pavasarį pabus? Gal pakils? Gal besibaigiant žiemai drugelis atsigaus, o su jo atsigavimu pabus ir laimė mano namuose? Gal...Aš tuo tikėsiu ir lauksiu.

"Kūryba, kaip ir meilė arba tikėjimas, man yra viena iš pačių intymiausių temų. Apie kūrybą, meilę ir tikėjimą visada sunku viešai kalbėti, jau vien todėl, kad visas šis trejetas, kaip vidinis, nuo valios ar sveiko proto beveik nepriklausantis procesas, man pačiai buvo, yra ir tikriausiai bus paslaptis. <...> Man patinka žodžiai ir tai, ką su jais galima padaryti. Bet taip pat žinau, kad yra patirčių, kai bet kokios sąvokos tampa bejėgės, beprasmės, tuščios. Todėl sutinku su tais metafizikais ir astrofizikais, kurie tvirtina, kad ne viską galima aprašyti..."

J. Ivanauskaitė

Neįtikėtina, kaip žiemą laikas sustoja. Viskas aplinkui tarsi sustingsta, sustabarėja, miršta. Aplink jokios šilumos. Tik tas pats nesibaigiantis šaltis, patižęs sniegas, nuogi medžiai ir daugiau nieko. Rytais sklando rūkas. Diena lietus ar sniegas. o naktį - tamsuma. Jokių spalvų, vis balta ir juoda, tarsi stebėtume senovinį filmą. Žiemą ir gyvenimo Saulė kažkur pasislepia, nebešildo. Ji kažkur Ten, toli toli, kur mūsų nėra. Kur mūsų nėra, galbūt, sklando gėris. Kur mūsų nėra - žemę gaubia šiluma ir juokas. Kur mūsų nėra - šėlsta bangos, kur mūsų nėra - aisi juokas skardus..

O gal svajonės, pasibaigus žiemai išsipildys... Juk Gyvenimo Saulę užgožę debesys - neamžini...