Taip buvo ir šįkart. Stengiausi šypsotis, kai į akis buvo rėžiama tiesa: "Nieko nebus." Žinojau, kad man reikia tai išgirsti. Tam, kad neliktų jokio jausmo, visiškai jokios vilties.
Jie visi man šypsojosi. Šypsojausi ir aš.
Oo.. Mažute, laukinis tas pasaulis. Neleisk jiems prisiliesti prie Tavęs. Niekaip. Gal jie ir gali turėti kūną, tačiau sielos neturi. Juk negali viskas būti kaip tame sapne, kuriame Tu blaškaisi laiptais į niekur. Tu bandai rasti išėjimą, tačiau patenki ne ten, ne pas tuos. Pabusk, mažute, pabusk.. Slogus sapnas baigsis. Pasaulis laukinis.
---
Ilgai sėdėjau dar žybsinčios lempelės šviesose. Drebulys nenustojo krėtęs, o tyla spengė muzikos garsuose.

Aš tikiu į vienmylystę,..
jei du žmogai pažada vienas kitam nemažai, tai galima ir anapilinių pasimatymų kantriai laukt. Kirvoboica