O tu skaitysi mano knygas?

Tavo lentynoje. Kaip sujudinta dulkė nusėdu vartomuose puslapiuose. Pieštuku pribraukytos eilutės. Vartydama tavo knygas pažinsiu tave.

    „Jis teikia vaizdą, panoramą, bet ne kontaktą su aplinka. Jis saugiai uždaro, tai – permatoma siena, nebe langas. „


Tas pačias knygas galiu skaityti. Savo. Bet tada jos liks tik mano pačios vidinio pažinimo pieštuko žymės. O man įdomu..

    „Dabar langas rekalingas atsiriboti nuo aplinkos. „


Tada palengva supranti, kodėl tau taip reikia..

    „Mums visiems ypač reikia pasikeitimų. Juk kiekvienas pasikeitimas – jau mirtystė, tam tikra Didžiojo Persikraustymo repeticija. „


Toks paprastai grubus suvokimas. Pavadinčiau tai knaisiojimusi kito galvoje. Tas dulkių kėlimas labiausiai primena slapta atidarinėjamus stalčius svetimuose namuose ir daiktų apžiūrinėjimą arba tiesiog kito žmogaus minčių skaitymą. Praktiškai galiu sakyti, kad kaskart vis labiau suprantu kai kuriuos tavo poelgius ir jų priežastis.

    „.. tai yra žinoti, kad galima dėti daugybę kablelių ir kabliataškių. „

Arba sudėtingiau..

    „ .. elitas – tai grupė, kurianti identitetą. „

O kas yra identitetas? Tada vėl prisimeni visus tuos įmantrius žodžius, kurių reikšmių nesupranti, o kai sužinai, tai imi juos [žodžius] vartoti ir kitiems aiškinti, kad supranti. Galiausiai iškeli galvą ir apsimeti, kad viską supranti, nors nesupranti nieko.

    „Garsiai rėki – vadinasi, diskutuoji. „

O man patinka tyliai ir naktį. Žiūrint į lubas ir susidėjus koją ant kojos. Kai nuo karščio kakta nurieda prakaito lašeliai.

    „Tarkime, meilės, vedybų, pažinčių istorijos – čia kiekvienas gali kažką pasakyti, bet tik tada, kai sau prisipažįsta, kad jo gyvenimo istorija yra unikali.„

Mes keisti, tai čia jau reiškia unikalūs? Man labai patinka prisiminti, kai ten tamsoje eidami akimirkai persipynėme pirštais ir pasileidome. Tai buvo kur kas didesnis artumas nei eiti susikibus rankomis. Jausmui nereikia demonstratyvumo. Visuomenei.
Iš šiandienos. Šios nakties pokalbių, pasvarstymų. Reziumė: susirasti bet kokius merginą, vaikiną, vyrą, žmoną – lengva, bet kad galėtum pasakyti „tai Tas žmogus“ – praktiškai neįmanoma. Ir iš kur kyla tokios mintys.

    „Gyvenimas tampa preke.„

Viską paaukočiau už minutę su Tavimi. Ai.. nejuokinkit.. O kas po tos minutės? Svajonės, prisiminimai..? Išblėsę.. O tada vėl reikalavimai naujos minutės, akimirkos arba net įžūliai „viso gyvenimo“! Ei, ei.. sustokit..

    „Niekas nieko nežino.. „

Aš irgi nežinau. Tai ką, aš jau niekas?

    „.. niekas negali pasakyti, kas bus po kelių dienų. „

Hm.. bet galiu pasakyti, kas turėtų būti. Pavyzdžiui politikai eilinę dieną garsiai rėkdami diskutuos, televizija rodys jau sudarytas programas, virs gyvenimas.. ir t. t.
Tik įvertinus nežinojimą. Nemokėjimas įvertinti to, ką turi dabar. Ką jauti Šią akimirką. Nuolatinis prisiminimų gaivinimas arba viltys dedamos į ateitį nepuoselėjant ir neišlaikant to, ką turi dabar. Įprasta. Įprasta?

    „Nostalgija – tik pretekstas, akstinas kūrybai, atminties šaltinio prasiveržimas. Nostalgija – antras pagal stiprumą dvasinis jaudulys, antras po meilės. Gal dėl to juos iš toli sunku atskirti. Ir nostalgija kam? „

Neberašysiu mėlynių rašalu. Paskui lapai labai kvepia ir visiems knieti juos vartyti, čiupinėti, uostyti. Kol išblunka mano ilgesio dėmės.

    „Gal dėl to esti toks dalykas: teksto malonumas. Tekstas yra jau numirimo rūšis, o koks tas tekstas – nelabai svarbu“.



Šokis vis dar manyje. Noras šokti su Tavimi.. Šypsausi.. --