Taip buvo ir šįkart. Stengiausi šypsotis, kai į akis buvo rėžiama tiesa: "Nieko nebus." Žinojau, kad man reikia tai išgirsti. Tam, kad neliktų jokio jausmo, visiškai jokios vilties.
Jie visi man šypsojosi. Šypsojausi ir aš.
Oo.. Mažute, laukinis tas pasaulis. Neleisk jiems prisiliesti prie Tavęs. Niekaip. Gal jie ir gali turėti kūną, tačiau sielos neturi. Juk negali viskas būti kaip tame sapne, kuriame Tu blaškaisi laiptais į niekur. Tu bandai rasti išėjimą, tačiau patenki ne ten, ne pas tuos. Pabusk, mažute, pabusk.. Slogus sapnas baigsis. Pasaulis laukinis.
---
Ilgai sėdėjau dar žybsinčios lempelės šviesose. Drebulys nenustojo krėtęs, o tyla spengė muzikos garsuose.

Aš tikiu į vienmylystę,..
jei du žmogai pažada vienas kitam nemažai, tai galima ir anapilinių pasimatymų kantriai laukt. Kirvoboica

Liūdesys, kaip naktinis paukštis plakasi į mano langą ir priverčia stiklu riedėti lietų..

Kai mažutėm minutėm beldžiasi kumščiais į atidarytas duris ir klykia: "Įsileisk!".
Aš noriu pribėgti ir pirštų galiukais bučiuoti tavo ausų kraščiukus, kuriais užaugau iki tavo širdies.
Kol popiečio trapumas nusileis į mūsų delnus.

Ji sėdėjo ant lovos krašto tame mažame namelyje nukarusi kojas žemyn, tačiau neliesdama grindų. Už nugaros gulėjo jis ir rūkė kaljaną. Lange ji stebėjo švintantį rytą ir kylančius dūmų stulpus spinduliams krentant ant medinių grindų.
"Kodėl tu nepasakei, kad išvažiuoji?"
Tyloje nuskambėjo jos klausimas. Žvilgsnis liko toks pat susimąstęs ir kažko ieškantis švariame lango stikle.
"Aš nenorėjau atsisveikinti."
"Kodėl?"
Jis dar kartą įtraukė dūmų ir lėtai išpūtė juos žiūrėdamas į jos baltos lygios nugaros linkius.
"Kad galėčiau sugrįžti."
Ji nusišypsojo. Neatsisuko, tik toliau sėdėjo ir užsimerkė, kai jo pirštai palietė jos gležnus pečius. Pro durų plyšį pūstelėjo vėjas.
"Kyla vėjas. Bus šalta diena."
"Aha"
Toliau bučiuodamas jos pečius tyliai sušnabždėjo jis. Tada tiesiog apkabino ją ir padėjo savo smakrą jau ant peties. Priglaudė veidą. Sėdėjo jie taip abu ir mąstė. Apie tą patį tik skirtingai.

"Ei gal gali man padėti atstumti tą sofą?"
Ji didelėje namuko terasoje tvarkėsi, šlavinėjo, laistė gėles.
"Ačiū."
Kai jis savo stipriomis ir vyriškomis rankomis patraukė sofutę, kad jis galėtų iššuolti po ja. Tada vėl pristūmė prie rąstinės sienos po kalvišku žibintu su sudegusia stora žvake. Užtiesė storą jaukų užtiesalą ir pridėliojo pagalvėlių. Susėdo abu ir žiūrėjo į sodą, kuriame nebuvo nupjauta žolė. Jis lyg netyčia, lyg tarp kitko paėmė jos ranką. Ji atsisuko ir pasižiūrėjo į jo ramų veidą, pavargusias akis. Tada atsisuko į jį visu kūnu ir apkabino. Padėjo galvą jam ant peties ir užsimerkė. Tyloje skambėjo tik paukščių giesmės virpindamos krintančius obelų lapelius. Buvo ankstyvas ruduo. Jai patiko ryškios ir šiltos rudens spalvos, vėjas plaikstantis ilgus jos plaukus.
Jis atsisuko, pabučiavo ją ir nuėjo grėbti lapų sode, kuris matėsi iš terasos. Ji nuėjo vidun ir pasiėmė kelis lapus popieriaus bei žalią tušinuką, kuriuo visada rašydavo. Sugrįžo atgal į terasą ir patogiai įsitaisiusi ant sofutės žiūrėjo į dirbantį. Jai patikdavo stebėti jo grakščius judesius, kuriuos išlavino bene dešimtmetis mokymosi šokti. Ji jau seniai buvo įsimylėjusi jo akis. Dar tada, kai jis stovėjo tame žemame namo tarpduryje ir rūkė. Ji visada prisimins tą vaizdą ir tą vėjo, lietaus ir jo su dūmais sumišusį kvapą.
Rankoje ji laikydama tušinuką nuleido akis į lapą ir pradėjo rašyti.. --

Tyliai nukris ir dusliai dungtels..
Išgers pieno stiklinę ir paliks šokoladinių sausainių trupinių.
O ryte tu rasi..
Galbūt mažą stebuklą, o galbūt didelį džiaugsmą. Svarbiausia, kad liktų jausmas.
Nes ne tame, ką tu rasi yra laimė, o tame, kas palies vyzdį ir išspaus lašą tikros ašaros bei privers nuoširdžiai apkabinti.
(F)
Su artėjančiomis šventėmis.

Ar kada nors ilgėjais ko nors taip stipriai, kad negalėdavai užmigti naktimis, o gerklėje gniužulas neleisdavo įkvėpti. Arba prisiminimai visur sekdavo vienas kitą. Ar kada nors siela tau virpėjo taip, kad virpėjo ir visas kūnas. Ar teko skaičiuoti minutes iki aušros, kai telefonas pasiutiškai tylėdavo. Ar tylėjai tada, kai norėjosi visa gerkle nakčiai šaukti, kaip sunku laikyti pieštuką rankoje. Arba dažyti drobę užuot tapius, o gal perrašinėti a bė cė lę vietoj lengvai lūpas kutenančių eilių..

Tavo lentynoje. Kaip sujudinta dulkė nusėdu vartomuose puslapiuose. Pieštuku pribraukytos eilutės. Vartydama tavo knygas pažinsiu tave.

    "Jis teikia vaizdą, panoramą, bet ne kontaktą su aplinka. Jis saugiai uždaro, tai – permatoma siena, nebe langas."


Tas pačias knygas galiu skaityti. Savo. Bet tada jos liks tik mano pačios vidinio pažinimo pieštuko žymės. O man įdomu..

    "Dabar langas rekalingas atsiriboti nuo aplinkos."


Tada palengva supranti, kodėl tau taip reikia..

    "Mums visiems ypač reikia pasikeitimų. Juk kiekvienas pasikeitimas – jau mirtystė, tam tikra Didžiojo Persikraustymo repeticija."


Toks paprastai grubus suvokimas. Pavadinčiau tai knaisiojimusi kito galvoje. Tas dulkių kėlimas labiausiai primena slapta atidarinėjamus stalčius svetimuose namuose ir daiktų apžiūrinėjimą arba tiesiog kito žmogaus minčių skaitymą. Praktiškai galiu sakyti, kad kaskart vis labiau suprantu kai kuriuos tavo poelgius ir jų priežastis.

    "..tai yra žinoti, kad galima dėti daugybę kablelių ir kabliataškių."

Arba sudėtingiau..

    " ..elitas – tai grupė, kurianti identitetą."

O kas yra identitetas? Tada vėl prisimeni visus tuos įmantrius žodžius, kurių reikšmių nesupranti, o kai sužinai, tai imi juos [žodžius] vartoti ir kitiems aiškinti, kad supranti. Galiausiai iškeli galvą ir apsimeti, kad viską supranti, nors nesupranti nieko.

    "Garsiai rėki – vadinasi, diskutuoji."

O man patinka tyliai ir naktį. Žiūrint į lubas ir susidėjus koją ant kojos. Kai nuo karščio kakta nurieta prakaito lašeliai.

    "Tarkime, meilės, vedybų, pažinčių istorijos – čia kiekvienas gali kažką pasakyti, bet tik tada, kai sau prisipažįsta, kad jo gyvenimo istorija yra unikali."

Mes keisti, tai čia jau reiškia unikalūs? Man labai patinka prisiminti, kai ten tamsoje eidami akimirkai persipynėme pirštais ir pasileidome. Tai buvo kur kas didesnis artumas nei eiti susikibus rankomis. Jausmui nereikia demonstratyvumo. Visuomenei.
Iš šiandienos. Šios nakties pokalbių, pasvarstymų. Reziumė: susirasti bet kokius merginą, vaikiną, vyrą, žmoną – lengva, bet kad galėtum pasakyti "tai Tas žmogus" – praktiškai neįmanoma. Ir iš kur kyla tokios mintys.

    "Gyvenimas tampa preke."

Viską paaukočiau už minutę su Tavimi. Ai.. nejuokinkit.. O kas po tos minutės? Svajonės, prisiminimai..? Išblėsę.. O tada vėl reikalavimai naujos minutės, akimirkos arba net įžūliai "viso gyvenimo"! Ei, ei.. sustokit..

    "Niekas nieko nežino.."

Aš irgi nežinau. Tai ką, aš jau niekas?

    "..niekas negali pasakyti, kas bus po kelių dienų."

Hm.. bet galiu pasakyti, kas turėtų būti. Pavyzdžiui politikai eilinę dieną garsiai rėkdami diskutuos, televizija rodys jau sudarytas programas, virs gyvenimas.. ir t.t.
Tik įvertinus nežinojimą. Nemokėjimas įvertinti to, ką turi dabar. Ką jauti Šią akimirką. Nuolatinis prisiminimų gaivinimas arba viltys dedamos į ateitį nepuoselėjant ir neišlaikant to, ką turi dabar. Įprasta. Įprasta?

    "Nostalgija – tik pretekstas, akstinas kūrybai, atminties šaltinio prasiveržimas. Nostalgija – antras pagal stiprumą dvasinis jaudulys, antras po meilės. Gal dėl to juos iš toli sunku atskirti. Ir nostalgija kam?"

Neberašysiu mėlynių rašalu. Paskui lapai labai kvepia ir visiems knieti juos vartyti, čiupinėti, uostyti. Kol išblunka mano ilgesio dėmės.

    "Gal dėl to esti toks dalykas: teksto malonumas. Tekstas yra jau numirimo rūšis, o koks tas tekstas – nelabai svarbu".



Šokis vis dar manyje. Noras šokti su Tavimi.. Šypsausi.. --

Aš taip pavargau, kad net gyventi nesinori.. Prarandi vieną, antrą, trečią.. Taip pavargau. Rankos nekyla. Darbui. Maistui. Miegui. Pasileidžia viena ranka iš delno ir pasijuntu lyg mirusi. Nieko nėra skausmingiau. Bet aš šypsosiuos. Aš taip pavargau. Labai. Nesuprasti. Pateisinti. Atsiprašyti. Pavargau tikėti. Viltis. Geisti. Siekti. Pavargau tikėti. Matyti. Žinoti. Pavargau pakelti akis žvilgsniui. Pavargau tiesti rankas apkabinimui. Aš taip pavargau, kad gyventi nesinori..

Dar noriu tikėti, kad ne viskas. Kad dar nesudėti taškai, kad dar keliausime ilgu keliu į besileidžiančią saulę..

Aš tikiu rankų paspaudimu tamsoje.
Grakščiais žvilgsniais iš padilbių.
Nieko kitiems nereiškiančiais pokalbiais.
Tvirtu apkabinimu.
Širdies dūžių susiliejimu su oru.
Laiko sustojimu šokant sieloms.
Aš tikiu laime po debesimis.
Basomis pėdomis žydinčioje pievoje.
Pienių vainikais ant vaikiškų galvų.
Kilimais ant žvyro takų.
Tikiu pasakomis iš lietaus.
Įkvėpimu, susijaudinimo akimirką.
Šypsena, nugriaunančia sienas.
Neapykanta ir meile.
Tikiu, kad nėra nieko, kas nepasikeistų.


Komentaras:
Pastaruoju metu nieko nenoriu. Nėra laiko norėti. Tiesiog kurtinančioj tyloj. Apsistačiau švinine siena, kad jokia jausmų radiacija manęs nepasiektų. Parodžiau. Pasakiau. Užtenka. Dabar turiu kitų darbų. Negaliu sustoti ties vienu AŠ. Arba vienu TU.