Apie mus.. Kokių jau nebebus..

Ji sėdėjo ant lovos krašto tame mažame namelyje nukarusi kojas žemyn, tačiau neliesdama grindų. Už nugaros gulėjo jis ir rūkė kaljaną. Lange ji stebėjo švintantį rytą ir kylančius dūmų stulpus spinduliams krentant ant medinių grindų.
"Kodėl tu nepasakei, kad išvažiuoji?"
Tyloje nuskambėjo jos klausimas. Žvilgsnis liko toks pat susimąstęs ir kažko ieškantis švariame lango stikle.
"Aš nenorėjau atsisveikinti."
"Kodėl?"
Jis dar kartą įtraukė dūmų ir lėtai išpūtė juos žiūrėdamas į jos baltos lygios nugaros linkius.
"Kad galėčiau sugrįžti."
Ji nusišypsojo. Neatsisuko, tik toliau sėdėjo ir užsimerkė, kai jo pirštai palietė jos gležnus pečius. Pro durų plyšį pūstelėjo vėjas.
"Kyla vėjas. Bus šalta diena."
"Aha"
Toliau bučiuodamas jos pečius tyliai sušnabždėjo jis. Tada tiesiog apkabino ją ir padėjo savo smakrą jau ant peties. Priglaudė veidą. Sėdėjo jie taip abu ir mąstė. Apie tą patį tik skirtingai.

"Ei gal gali man padėti atstumti tą sofą?"
Ji didelėje namuko terasoje tvarkėsi, šlavinėjo, laistė gėles.
"Ačiū."
Kai jis savo stipriomis ir vyriškomis rankomis patraukė sofutę, kad jis galėtų iššuolti po ja. Tada vėl pristūmė prie rąstinės sienos po kalvišku žibintu su sudegusia stora žvake. Užtiesė storą jaukų užtiesalą ir pridėliojo pagalvėlių. Susėdo abu ir žiūrėjo į sodą, kuriame nebuvo nupjauta žolė. Jis lyg netyčia, lyg tarp kitko paėmė jos ranką. Ji atsisuko ir pasižiūrėjo į jo ramų veidą, pavargusias akis. Tada atsisuko į jį visu kūnu ir apkabino. Padėjo galvą jam ant peties ir užsimerkė. Tyloje skambėjo tik paukščių giesmės virpindamos krintančius obelų lapelius. Buvo ankstyvas ruduo. Jai patiko ryškios ir šiltos rudens spalvos, vėjas plaikstantis ilgus jos plaukus.
Jis atsisuko, pabučiavo ją ir nuėjo grėbti lapų sode, kuris matėsi iš terasos. Ji nuėjo vidun ir pasiėmė kelis lapus popieriaus bei žalią tušinuką, kuriuo visada rašydavo. Sugrįžo atgal į terasą ir patogiai įsitaisiusi ant sofutės žiūrėjo į dirbantį. Jai patikdavo stebėti jo grakščius judesius, kuriuos išlavino bene dešimtmetis mokymosi šokti. Ji jau seniai buvo įsimylėjusi jo akis. Dar tada, kai jis stovėjo tame žemame namo tarpduryje ir rūkė. Ji visada prisimins tą vaizdą ir tą vėjo, lietaus ir jo su dūmais sumišusį kvapą.
Rankoje ji laikydama tušinuką nuleido akis į lapą ir pradėjo rašyti.. --