Pabėgusiom laikrodžio
rodyklėm nesurenkam
elektroniniu pavidalu
pabėgusio laiko.
Skaičiuojam
besileidžiančios saulės
spindulius pievoje.
Rieškučiomis semiame
kiekvieną „labas“,
kiekvieną „labos
nakties“. Sūpuojamės
kasdienėse skubėjimo
sūpuoklėse. Ir išbyrame
lyg smėlio laikrodžio
smiltelės.
Sustoju ir sakau:
Mamyt, ačiū už tai, ką
jau turiu ir ką dar
patirsiu..