Ji. Jos.

Ji šoka balta suknele. Pinasi tarp kojų ilgos kostės. Uždususį įkrenta į fotelį ir užverčia galvą. Kresteli ilgus palaidus plaukus. Lengvai kilsteli ranką, lūpose suspaudžia kandiklį ir vėl atlošusi galvą pučia siaurą dūmą. Iš tolo pagalvotum, jog smilksta smilkalas skleisdamas kartų kvapą. Kojos Merilin Monroe poza ir ranka laikosi į atlošą. Tokia ji.

Ji sėdi prirūkytame bare. Raudonomis lūpomis dėliodama žodžius arbas šypsenas. Dar nenusprendžiau ar ji kekšė, ar koketė. Maža juoda suknutė. Išlaikytos puikios manieros. Akys – du lietaus lašai, kuriuose telpa visų suintrigavusių mostai. Vienas prieina ir šnypšteli į ausį neįmantrią banalybę. Ji atsisuka ir garsiu juoku paskleidžia panieką. Tokia ji. Dar nenusprendžiau ar kekšė, ar koketė.

Ji stovi prie ilgų lynų. Paraudusiomis rankomis vis kelia baltas paklodes. Ilgas sijonas, prijuostė. Tokia švelni iš povyzos. Pasilenkia ir vėl stojasi. Sunkiai. Susiima už strėnų, pastovi minutėlę ir vėl kelia. Ji nusišypso, kai kieme išgirsta sustojusią mašiną. Apsisuka ir bėga apkabinti. Tokia ji. Grečiausiai pavargusi.

Ji vaikščioja pakrante. Leidžiasi saulė į nurimusią jūrą. Klausosi mūšoje aidinčių nebebūsiančių balsų. Palaiminga veido raukšle kaktoje, susisupa į apklotą ir atsisėda ant kopos. Nusišypso tam, kad dar laukia už nugaros. Akyse suspindi džiaugsmas ir sielvartas. Atvira siela priima vėjo šuorus, suveliančius palaidus plaukus. Darosi vis vėsiau. Artėja pabaiga. Tokia ji.
Pradžioje.