Išeik ---

Tylėdama liečiau tavo akis. Pirštų vagelėse liko tūkstančiai tavo prakaito adatėlių. Dabar nebėra taip artima. Vėl iškilo siena. Stiklinė. Prisiglaudi visu kūnu prie jos ir jauti tik šaltį, o į delnus sminga klaikiai pabirusios ašaros.
Šaltos širdies dūžiai aidi nakties tyloje gitaros stygų virpesiu. Tu užsimerk. Aš irgi užsimerksiu. Gal išnyks tada viskas ir atmerkę akis pamatysime baltą šiandieną, kurioje galėsim iš naujo užrašyti savo pasakų istorijas.
O gal išeik. Išeik, jei aš negalėsiu pamiršti. Arba tu negalėsi padėti pasijusti kitaip. Palik tik atvertas duris, kad nesijaustų tvaikas puvėsių, kurie liks tavo batams žengiant paskutinius žingsnius mano Žeme.
Ir liksiu stovėti viena prie savo gyvenimo vitražo.. Liesiu sudraskytais pirštais spalvotas šviesas ir matysiu tik miražus, kuriems niekada nebus lemta būti paliestiems mano giedančios širdies.