Mama man tyliai priekaištavo 2

kodėl draugus palikau.
Svetur naktys buvo ilgesnės –
kartais jos užaugdavo iki lubų,
kartais nusileisdavo iki kelių,
o kartais visai dingdavo,
palikdamos tik vieną šviesos juostą,
kurią vadinau ilgesiu.
Draugų balsai sapnuose
skambėjo kaip stikliniai varpeliai,
ir aš juos sekiau,
kol vėl radau kelią namo.

Mama man tyliai priekaištavo
dėl meilės.
Buvau nevedęs –
širdis buvo kaip atidarytas langas,
pro kurį įskrisdavo
keisti, švytintys padarai,
vadinami jausmais.
Kartais jie degindavo,
kartais šaldydavo,
kartais visai dingdavo,
palikdami tik švelnią žymę ant krūtinės.
Grįžtu –
pas tą, kuri sapnuose
visada stovėjo prie upės,
laikydama mano vardą delnuose.

Mama sakė, kad pamiršau jos dainas.
Gal ir pamiršau –
svetur dainos buvo kitokios:
kartais be žodžių,
kartais be melodijos,
kartais be žmonių.
Dabar klausysiu jos dainų,
kurios skamba taip,
lyg kažkas tyliai judintų šviesą.

Mama man tyliai priekaištavo,
bet jos balsas buvo
ne priekaištas –
o kelias,
kuris atsiveria tik tam,
kas grįžta.
Ir aš grįžtu –
per sapnus,
per dulkes,
per tylą,
per viską, kas buvo ir nebuvo.