Tylos Deivė

Kai apsireiškia Tylos Deivė,
žemė sustoja klausytis.
Ant gėlėto šlaito
jos žingsniai palieka šviesos pėdsakus,
o vėjas skaito jos vardą
iš senųjų runų.

Aš klaupiuosi prieš ją –
ne iš baimės,
o iš pažinimo,
nes jos akys lyja vaivorykštėmis,
kurios jungia pasaulius.

Obelis dejuoja gimdydama žiedus –
tai jos aukos dūmas,
kylantis į dangų,
kad dievai nepamirštų žmonių.

Diena išplaukia iš nežinios
lyg baltas žirgas,
nešantis Dievo valią.
Ir kai sakau:
„Mieloji, pasiklausyk“,
aš kalbu ne tau –
aš kalbu Deivei,
kuri gyvena tavo tyloje.