Tai veikiau trumpas vaizdelis nei haiku. Jame yra vaizdas, bet nėra būdingo haiku lūžio ar sugretinimo, ar akimirkos atsivėrimo.
Geras haiku dažniausiai turi du vaizdus, kurie susiduria ar vienas kitą apšviečia. Čia visos trys eilutės — vientisas sakinys, viena scena be lūžio.
Per daug asmeniškumo („Tavo pusryčiams“). Didžioji raidė atrodo kaip laiško ar atviruko mandagumo forma („tavo“ atrodytų natūraliau).
Klasikinis haiku yra objektyvus gamtos ir akimirkos stebėjimas, kuriame vengiama tiesioginio kreipimosi ar subjektyvių įvardžių, paliekant vietos pačiam vaizdui kalbėti už save.
Gera tik pirma eilutė, sukuria konkretų vaizdą (ledų dėžutėj), antroji pereina prie paaiškinimo (Tavo pusryčiams) vietoj to, kad paliktų skaitytojui pačiam susieti vaizdus. O trečioji (saldžios ir šaltos) labiau konstatuoja nei nustebina, neįveda netikėto posūkio, kontrasto ar naujos perspektyvos - tiesiog apibūdina trešnes.