... tęsiant ,,Tėvuži, Tu? “- 10

Kartojuosi.
Deja, ne pirmą kartą taip:

Sustoja traukiniai,
o aš po titnagą
kaip nežinią dairausi -
bekūnis toks,
atrodantis taip tuštuma.
   
- Betgi su muzika,
su muzika, Prany, - 
nepaskubėdamas kalbu į vardą sau,
ūmai suprasdamas, kad nieko,
(ogi nieko!)
kas nuostabą gebėtų kelti,
ir titnago valandose nėra.

Ramus ir neskubus, net šaltas,
nematantis savęs netgi šešėlyje -
be pasakų, legendų, pasakorių,
be viso to,
kas būdavę anksčiau
netgi lazda ramsčiuojantis išvaikščiota,
šįkart regiu -
ogi visa tokia būtis
palaiminta atodangom sapnų...

Ir būtent šitoje kruopelėįe minties,
pasijaučiu nelyg kupe -
kas, kaip nutikti čia galės,
tegu DIEVAI težino;
o man kur kas jautriau,
ūmai suvokusiam kažkaip,
kad man sapnuoti nereikės...

Neįtikėtina,
bet tarsi lobis būčiau
išgirstas pats sau per Dievo žodį.
Nepamenu, kad Jį kažkur kada
būčiau išmokęs,
bet išdidus,
kad titnago nepamestas.

Karietos baigėsi anksčiau,
ir traukiniai palieka paskutinę stotį,
betgi kelionėje, Prany, esu
dažniau save suvokdamas
kaip titnago kupę...