... tęsiant ,,Tėvuži, Tu?“-2

Pritrūksta žodžių, kad kažkaip,
bent apgraibom
gebėčiau apsakyti šitą būtį –
nors jos nedaug,
atrodytų, žiupsnelis tik,
bet daugialypė ji –
nuo nulio (nieko) lig Aukščiausiojo,
kuomet ir dulkėje girdi
bažnyčias giedant,
Dievo darbymetį regi,
apvaikščiojantį ją kaip molį:
dulkė esi
ir dulke vėl pavirsi.

Kada ir kam taip tarta,
vargiai kas mums pasakys,
bet suprantu, suvokiu,
kad tai, ką čia Eilėraštyje surandu,
taip pat iš dulkės,
o regisi, kad tik per ją
ir Dievo žodį išgirstu:
buvau, esu ir būsiu.

Reikėjo krist,
ir aš kritau
į erdvę užmerktų akių,
koordinatės žinomos be šturmanų,
be kompasų ir...
ir be žemėlapių, (nors netikėk!)
bet taip yra.

Ar ne todėl pražilo net kalnai,
suvokę neįvardintam laike,
jog Dievo Žodyje ir jie
DULKELĖ tik,
kad savimi gebėtų
dangų remti...
---____
iki