Gražiausioj iš pasakų Tavo Motina šypsosi

Gražiausioj iš pasakų
Kasnakt
Trys šienpjoviai
Stoja
Šienaut dangaus pievą
Lyg ryto
O kitą vidurnaktį randa ją
Vėl
Atžėlusią
Ir vėl jie ratu
Virš tavo ir mano galvų

Gražiausioj iš pasakų
Kaip kaligrafijoj
Upei nupiešti tereikia brūkšnelių
trijų
Vieno šiek tiek
kreivo
Šalia jo tas mažas netyčia nutiškęs
tušo taškelis
Tai tu
Mėnulio valty
Žvejoji savąją žvaigždę
Antras trumpas brūkšnelis
Lede ir sniegynuos įstrigusi nendrė
Trečias brūkšnelis
Ilgas
Tiesus
Tavo motina

Gerai ir nepamenu
Bet atrodo kad pamenu
Gražiausioj iš pasakų
Mus pavertė medžiais
Užtrukau kol išmokau
Prieš audrą atsukti vėjams
Vidinę
švelniausią
Savo drebančių lapų puselę
Vėjai košia kiaurai pro juos
Ir nebedrįsta nuplėšti

Tavo Motina šypteli
Ir žaizdos ant mano riešo užgyja