Eilėraštis Prarastam Autoriui

Kūrinį pervažiuoja furgonas.
Kūrinį randate pakelėje
ir užkasate.
Dėl to gaila.
Asmeniškai gaila,
bet labiausiai gailitės Autoriaus,
nes tai buvo jo augintinis,
ir jį taip mylėjo.
Autorius niūniuodavo
ir leisdavo Kūriniui miegoti savo lovoje.
Parašote apie tai eilėraštį.
Pavadinate jį „Eilėraščiu Prarastam Autoriui“,
apie Kūrinį, kurį pervažiavo furgonas,
ir kaip po to pasielgėte,
išvedėte į mišką
ir užkasėte giliai, giliai,
ir tas Eilėraštis toks geras,
beveik džiaugiatės, kad mažas Kūrinukas
buvo partrenktas, kitaip niekada
nebūtumėte parašęs to Gero Eilėraščio.
Tada atsisėdate rašyti
eilėraščio apie eilėraščio rašymą
apie to Kūrinio mirtį,
bet rašydamas
išgirstate moterį-adminę, rėkiančią
Jūsų vardą, Jūsų vardą,
abu skiemenis:
Ti-tai
ir širdis sustoja.
Po minutės tęsiate rašymą, - ji vėl šaukia.
Įsivaizduojate, kiek ilgai tai gali tęstis.