Tikra filosofija
Akmenyje
Nes tyla jame
Skatina apmąstymus
Pakeliu akmenį
Ir jį sukausto nerimas
O aš?
Manyje tylos tiek
Kiek šulinio kibire vandens
Tiek kiek naktį matau
Mėnulio nematomos pusės
Rašydamas priartėju kažkiek
Prie akmens tyrumo
Gal perskelto
Bet vistiek
Akmens
Įsivaizduok žmogaus gyvenimą kaip didžiulį akmenį, pastatytą vidury lauko.
Iš pirmo žvilgsnio jis sunkus, nekintamas ir tylus tas akmuo viduryje lauko – tarsi niekas jo nepaveiktų. Bet jei pažvelgtum atidžiau, pamatytum, kad jo paviršiuje kaupiasi laiko žymės: vėjo šlifavimas, lietaus pėdsakai, saulės blyksniai. Kiekviena įbrėžtis – tai patirtis, kiekvienas įdubimas – praradimas ar atradimas.
Akmuo yra stabilus, jis nesitraukia nuo saulės ar audros, bet tuo pačiu geba kisti. Jo vidus šneka savo paslaptis, o paviršius atspindi pasaulį. Taip ir žmogaus sąmonė: ji turi pastovumą, bet patirtis ją formuoja, išlaisvina naujus bruožus, šlifuoja vidinį „grožį“.
Gyvenimas, kaip akmuo, yra amžinas mokytojas – primena, kad stiprumas ir jautrumas gali egzistuoti kartu.
Akmuo – sunkio jėga, gyvas savo dvasia, įkūnijanti STABILUMĄ ir nepajudinamumą.
„Akmuo stovi – Stabilumo jėga; Vakumas Tyli – Tylos jėga.“
„Kaip Akmuo yra stabilus, taip Vakumas yra tylus..“
Akmuo -stabilumo jėga (simbolis)
Vakumas - tylos jėga
(Simbolis galėtų būti: veidrodžio lygumo ežero paviršius;_ tuščia vandens vaza;_ užversta knyga;- tai Tyla, kurioje yra viskas (išgirsti tylą galima ir triukšme- triukšmas tai viesulas - tyla viesulo akis.)
Ačiū už mintis parašiau greitai turėjau eiti dirbti, tai itin negludinau. Tiesiog bandžiau įsivaizduoti daiktą per pertraukėlę, kuris galėtų but filosofiškiausias. Kai kam. O kai kam tik dekoras.kai kam šiukšlė. Bet pats iš esmės itin hmm visoks. Bet taip pat gali but vanduo. Oras :) mes
gyvenimiškas – geras, bet kelia abejonių pasakymas/Pakeliu akmenį
Ir jį sukausto nerimas/, Sakyčiau /Pakeliu akmenį
Ir mane sukausto nerimas/O tada
Manyje tylos tik tiek
Kiek šulinio kibire vandens