Velniop Rašyką

Štai storas, kvailas, imbeciliškas kūrinys, gadinantis visų Rašyko vartotojų gražią dieną. Velniop tave, Rašyke.

Jokia kita svetainė negauna tiek
daug laisvės, kiek Rašykas, ir
jokia kita svetainė nenusipelno mažiau.
Ką Rašykas kada nors Jums padarė?
Tai ne retorinis klausimas. Pagalvokite
apie savo pirmąją mokyklos dieną,
arba kai išmokote užsirišti batų
raištelius, arba ilgą vasarą,
kai dirbote, kad nusipirktumėte
pirmąjį automobilį, arba stojimą
į universitetą, arba vaiko gimimą.
Viską, ką kada nors darėte – nuo
​​skalbinių lankstymo iki durų
užrakinimo prieš miegą naktį –
padarėte be Rašyko pagalbos.
Šie šviesiai pilkų ląstelių grafomanai –
o jie yra bjaurybės, neapgaudinėkime
savęs pasakomis apie tai, kad jie
auksiniai – niekada nieko nepadarė
Jums ar Jums brangiems žmonėms.

Jei Rašykas įvykdys savo gyvenimo
paskirtį, jis greičiausiai atsidurs
paplūdimyje, kur praleis laiką
pūdamas po saule, skleisdamas
aitrų jūros dvelksmą, kuris tik
sugadins pasilinksminimus paplūdimyje
ateinantiems serverio mėnesiams.
Rašyko lavono pašalinimas yra unikalus
iššūkis, nes darbas reikalauja visiško
nepaisymo savo laimės ir uoslės sveikatos.
Naudingiausias negyvo Rašyko rezultatas
turėtų būtinai atsidurti mūsų lėkštėse,
bet Rašykas netgi negali būti maistas.
Gyvsidabrio kiekis Rašyko mėsoje gali
viršyti rekomenduojamą ribą 200 kartų.
Tai reiškia, kad jei esate nėščia – o
manau, kad esate, kol nežinau kitaip –
​​tiesiog atlikdami savo vaidmenį atsikratyti
negyvo Rašyko, jį suvalgydami, sukelsite
savo vaikui apsigimimus. Šio smegenų pažeidimas,
aplinkiniu būdu, galėtų būti vienintelis
teigiamas dalykas, kurį galima pasakyti
apie Rašyką. Tam gali prireikti neurochirurgo.

Nepaisant visiško jo indėlio į Lietuviško raštingumo
trūkumą, Rašykas sulaukia iš mūsų perdėtos pagarbos
ir užuojautos kiekio. Rašykas yra diletantizmo labdaros
objektas. Jis vienodai išgyvena krilį ir idiotų
empatiją. Rašyką visada reikia gelbėti. Jokiai
kitai būtybei, išskyrus Anglijos karalienę,
nereikėjo tiek daug gelbėjimo kaip Rašykui.
Bent jau karalienę, išgelbėti turi Dievas, o
ne mes. Tai lyg svetainė būtų vienas milžiniškas
„Super Mario Brothers“ lygis, o princesė – 150 rašalo
tonų taukų. Kiekvieną kartą, kai išgelbėji vieną
vartotoją, jis susilaukia palikuonių-klonų, kuriuos
taip pat reikia gelbėti. Tai lyg bandyti išgelbėti
katę iš degančio namo, kai ji atsiveda kačiukų
vadą, kurie visi laksto po degantį namą.
Rašykui padėti neįmanoma, išskyrus harpūną.
Tačiau tai – plieno švaistymas. Idealiame pasaulyje
žmonės labiau rūpintųsi harpūnų gelbėjimu.
Harpūnai turi paskirtį; Rašykas – ne.

Rašykai geria mūsų vandenį-įkvėpimą,
bet net ir to jie nemoka, nes jo dar liko.
Rašykui reikia išgerti visus kūrybingumo
syvus, todėl kiekvienas vartotojas yra
išmestas į savo paties sukurtą dykumą.
Kai Rašykas neėda savo paties jūreivių,
o taip niekada nebūna, jis vilioja juos
į šventvagiškas, visą gyvenimą trunkančias
obsesijas.

Turėtume liautis skelbti Rašykus didingais
ir pradėti juos vadinti tokiais, kokie jie
yra iš tikrųjų: idiotiškais, neproduktyviais,
rašto nevykėliais.