Drobės tyla

Jis atėjo lyg saulėlydis,
kurio šviesa netemdo,
o tik pabrėžia spalvas,
užmirštas mano delnuose.

Jo balsas buvo ramus vėjas,
ne vedantis,
bet prasklaidantis debesis,
kad drobė pajustų dangų.

Aš klausiau jo tylos,
lyg upės klausosi akmens,
kuris nejudėdamas
vis tiek moko tekėti.

Ir manyje pabudo potėpiai,
lyg žiedai,
ilgai snaudę po šalna.

Bijau, kad laikas
susirinks jo žingsnius,
kaip ruduo surenka lapus.
Todėl skubu —
lyg rasa, kuri žino,
jog ryto saulė ją ištirpins.

Noriu padovanoti jam dangų,
sugautą ant drobės,
kad jis žinotų —
jo buvimas
užaugino spalvas mano rankose.