Bet čia taip nėra, nes čia yra tik neiišsikalbėjimas, užsisenėjęs neišsikalbėjimas, kai kitas nugrimzdęs kažkur kitur, į knygas, darbą, ir, kai būtų išsikalbėta, tada kitas irgi išsikalbėtų, tačiau grėsmė, kad kalbėti patiks, ir nebus sustota paskui niekada, galbūt ir lieka... :)
Galbūt tas alkanas žvėris ir vargšė avelė reiškia, kad tada, kai darytume tai ką norime, tai yra skirtume daug laiko vienas kitam, visų pirma, kaip eilėraštyje ir rašoma, kalbėtume, kalbėtume ir kalbėtume kažkam, tai yra, kaip eilėraštyje ir nerašoma, kad ir tas kažkas kitas kalbėtų mums, o tik mes ir tada... iš to gražaus tik vienas kitam laiko skyrimo, gautųsi tik laiko ėmimas ir ėmimas, ir ėmimas sau, todėl ir vilkas prieš avelę, nes kalbėjimas ir kalbėjimas, kartais, kaip valgymas kito...nea? :D
Gražus eilėraštis, bet jei žiūrėtum kaip alkanas žvėris į vargšę avelę, tai jau avelė žinok išsigąstų žvilgsnio to, ją gal ir stabas ištiktų?..
Keturi su minusu, o jei ne tas alkanas žvėris ir vargšė avelė, būtų penki su pliusu, ant kiek ne į tuos vartus tame eiliuje tie įvaizdžiai, įsivaizduoji?..