Meilė – tai švelnumas, kuris virpa pasaulyje kaip rožės žiedlapiai vėjyje. Ji nesibrauna, negriauna, nesiveržia – tik lengvai paliečia sielą, kaip šiltas vėjo dvelksmas per pavasario laukus. Jos trapumas – ne silpnumas, o grožis. Meilė gyvena spalvose, tyloje, žvilgsniuose, kurie kalba be žodžių.
Kai myli švelniai, pasaulis netampa mažesnis – jis išsiplečia. Nesvarbu nei metai, nei patirtis, nei ateitis, nei praeitis. Meilė nepriklauso laikui – ji egzistuoja virš jo. Ji neprašo pažadų, nekuria reikalavimų – ji tiesiog yra. Tyra, kaip pirmas rytinis rasos lašas ant rožės lapelio.
Kiekviena diena, kiekviena valanda gali būti paskutinė – todėl myliu taip, tarsi kiekviena jų būtų stebuklas. Myliu tyliai, nes tik tyla gali išlaikyti tai, kas trapu. Meilė – tai malda be žodžių. Ji net nereikalauja atsako – pakanka, kad ji egzistuoja. Ji apvalo mintis, ištrina nuoskaudas, atveria širdį.
Keista, bet meilė – tai ir tarnystė. Ji nereiškia savęs aukojimo, bet reiškia rūpestį. Rūpi, kad kitam būtų gera. Rūpi, kad jis gyventų, kad jo širdis būtų laiminga, kad jo akys šypsotųsi. Ir to pakanka. Nes meilė leidžia pamiršti save – išeiti iš egoizmo, iš puikybės, iš „aš“ pasaulio – ir žengti į „mes“.
Šią vasarą gera mylėti. Gera žinoti, kad švelnumas dar turi vietos pasaulyje. Gera jausti, kad meilė – ne silpnybė, o jėga, kuri tyliai keičia pasaulį. Ir viskas, kas tikra, – užgimsta būtent taip.