_Greitis ir Industrija (pirmas juodraštis)

Dosjė:
~77, 5psl., ~3, 5mėn., ~300kb, ~43tūkst. žodžių.

Mes teigiame, kad pasaulį užkariavo naujas grožis, greičio grožis. Lenktynių automobilis su savo dailiu kapotu, storais gyvatiškais išmetamųjų dujų vamzdžiais, riaumojantis automobilis, lekiantis tarsi artilerijos sviediniai yra žymiai gražesnis už Vittoria di Samotracia.
(Filippo Tommaso Marinetti, „Futurizmo manifestas”)

Dėmesio, gerbiami ponai ir ponios, peržengę TKR Akademijos slenkstį!:
Nesėdėkite pernelyg arti monitoriaus. Įsitikinkite, kad pasirinkote fiziologiškai tinkamą atstumą. Pageidautina naudoti nedidelį monitorių. Neskaitykite, jei pavargote ar blogai išsimiegojote. Įsitikinkite, kad patalpa, kurioje skaitote, gerai apšviesta. Ilsėkitės mažiausiai 10min. po kiekvienos skaitymo valandos.

Išridenamas į ringą rinktinių piar suokiančių lakštingalų naminių makaronų vagonėlis, pavadinimu „nuo A – Adomo – iki Zet – Zaratustros“ (analfabetiškai):
0. …made by Žibikas
0. 1 Laba diena, daktare Frankenšeinai
0. 2 Sveikas, Operos Vaiduokli
0. 3 Qui pro quo
0. 4 Dar niekas neišėjo be pirkinio!
0. 5 Doplerio efekto realizacija
0. 6 Sudraskyta suknelė ir rentgenas Honkongo stiliumi
0. 7 NUOSTABIOS LENGVOS DIDŽIOSIOS RAIDĖS
0. 8 Multitekstūrizuoti snobai
0. 9 Pirmyn, beždžionės! O gal jūs norite gyventi amžinai?
1. 0 Anakonda, kuri prarijo aligatorių
1. 1 Po įžangos – Įžanga, kur mokslų daktarai ir SAS avangardo eksinstruktoriai uosto A-98
1. 2 Karas prasideda ten, kur baigiasi diplomatija
1. 3 Odės ne žmonėms, o istorinėms figūroms
1. 4 Akmuo, žirklės, popierius
1. 5 Kritinis puolimo taško rokenrolas
1. 6 Drakonais ne gimstama, bet tampama
1. 7 Vaikai – suaugusiųjų ydų aukos
1. 8 „Procesas“ pagal Kafką
1. 9 Lenktynių beprotystei niūniuojam šią mes marselietę
2. 0 Mecha-guro-nansensu
2. 1 Vox populi: veidu į liaudį
2. 2 Septynis kartus atpjauk, po to pajuokauk
2. 3 Daugiau, garsiau, plačiau ir linksmiau, ponai ir ponios!
2. 4 Vardai buvo pakeisti, kad apsaugotų kaltuosius
2. 5 Labas rytas, Vietname!
2. 6 Glaudus kibernetinių sporto atletų sparingas
2. 7 Pats svarbiausias po Abelio šnipas
2. 8 Ištirptų ant liežuvio kaip askorbo rūgštis
2. 9 Judančio elektros lokomotyvo vaizdo už lango stebėjimas
3. 0 0 žaidėjų online
3. 1 Genderistinės konkurencinės kovos vilkiškas veidas
3. 2 Musių valdovai
3. 3 Taurė briuto brangiausiosioms
3. 4 Atlikim analizę Šerloko Holmso metodu... Cha!
3. 5 Tyliau, jie kalbės!
3. 6 Trūkčiojanti rankose kaip žūstanti žuvis
3. 7 Iš peptidų ir alelių, iš varlelių ir pelelių
3. 8 Pirmasis raundas: mašininės alyvos kvapas ir metalo džeržgesys
3. 9 Practice makes perfect
4. 0 Kaipri pakrantę padengęs lengvas vakarinis sniegas
4. 1 Žmogus-višta pagal Platoną
4. 2 Antrasis raundas: informacinis cigarus-žiaumojantis kvadratinių-žandikaulių generalisimų karas
4. 3 Somnambulinis veiksmų neklaidingumas
4. 4 Naujoji žaidimų žurnalistika: šlovė (1) Autoriui ir jo (2) Kūriniui
4. 5 Paruoštas, kai paruoštas
4. 6 Kas išleido šunėkus?
4. 7 „Funniest dog movie trailer“ čempiono laurai
4. 8 „WallMart edition“
4. 9 Trečiasis raundas: energija lygi masei, padaugintai iš šviesos greičio kvadrato
5. 0 Invalidams taikomos nuolaidos
5. 1 Musmirynas (Iškaršėliai ir Apsirijėliai)
5. 2 Iš variklio tūtų kyla atmosferą teršiantys dūmai
5. 3 Švietališki žetonai
5. 4 Variklio sukimo momentas
5. 5 Matrica yra kontrolė
5. 6 Glorija mundi (Pasaulio šlovė)
5. 7 Apie Tave man pasakoja Tavo vardas
5. 8 Summa summarum
5. 9 Užgesinę į stalą nuoruką
6. 0 Nuo saulėje džiūti pakabinto ryklio laša kraujas
6. 1 Prozako karta
6. 2 Ketvirtasis raundas: 50% nanotechnologijų ir 50% jakudzų
6. 3 Deus ex machina: kompresoriaus kaukimas ir stabdžių keraminių diskų skambesys
6. 4 Fantomiški skausmai amputuotose galūnėse
6. 5 Audra stiklinėje turėtų nurimti
6. 6 Tik aš kukliai šnibždu ausin: „ar verta? “
6. 7 Dingo taip, kaip nedingsta paukščių gripas
6. 8 Daktare, nagi, išrašyk jiems vaikiško cianido!
6. 9 Grūsti vandenį piestoje
7. 0 Prasideda nervinis, gėdingas tikas
7. 1 Iš užrašų knygutės
7. 2 Priežastis – ne atlikimo kokybė
7. 3 Priežastis – įvaizdis

0. …made by Žibikas
Planetos Žemės-Rašyko žmonės! (Ir visi, pakankamai gerai matantys, kad galėtumėte perskaityti šį laišką-proklamaciją.) Kad nevedžiotume skaitytojo už nosies kaip lokio po mugę, tariant pamokslaujančio literatūrinio analitinio almanacho žodžiais, pasakysime iš karto: vienu veržliu, filigranišku, unikaliu, stochastiniu, eskulapišku plunksnos braižu (mūšio pradžią oficialiai paskelbiu šarvuota pirštine, sveriančia apie 4kg), parašyta dulkiniausiame kampe, medžiaga-foliantas skaitomas prelegentiškai skardžiu, reverberuojančiu ir garsiu balsu, dainuojant, dėl dramatiškumo po kiekvieno žodžio darant trumputes pauzes, be abejo, priklausančiu linkusiam tukti, besikepurnėjančiam, gauruotadėmiui, puritoniškai auklėtam demokratiškos Lietuvos muedzinui-klierikui-patriotui, kurio mandragoriškai sveiko ir intelektualaus masturbacinio proto-peno diatezės-entuziazmo pakaktų trims didelėms karo divizijoms, su laurų vainiku ant galvos, – ar tai būtų teatrališkai juokdamasis (jo šlykštaus urvinio kikenimo aidas perskros Rašyko nervus) tarsi Karabasas Barabasas Tėvynės universiteto profesorius-docentas ir etnografas-pamokslininkas iš Grybų Lietaus Cerkvės (Akademijos pranešimu, profesorius, eilinis žemės kirminėlis, kol kas deginasi Bahamuose, jaučiasi pusėtinai, pastebimai per juosmenį platėja, tvarkingai gano koalų bandą, moko elfų merginas kankano gudrybių, ant palmių lapų siuvinėja naujienų kaspiną ir kiekvieną vakarą režisieriui Linčui D. sunčia naują peticiją), ar atliekantis bausmę bedarbis dervišas (nusikaltusįjį diplomatinis paštas, kuris žiūri į pastarąjį atsargiai, t. y. truputį į šonus, ir per inkstus, nugabeno į Amazonės džiungles, kur jis apsigyveno viename urve su apželtkojais; ten, krutindamas žiuželius, ramiai virškina picas iš planktono, gauto šiltuose pakrantės vandenyse, užgerdamas, neatsistodamas nuo kibiro ir pirštų galiukais laidydamas juokingus mėlynus žaibus, tonizuojančio gėrimo „Red Bull“ sodos skardine), – ką tik netyčia prarijusiam įjungtą megafoną; aristrokratiškas sentencijų patosas tikrai neveikia artikuliacijos švarumo, netampančio skeveldrų debesiu ir perduodančiu į štabą kodą: „Teroristai merde, mesje ženeral“. Tai – oficialiai pripažinta mokomoji priemonė Literatūros instituto ir Vilniaus valstybinio universiteto Filosofijos fakulteto, kuris, beje, egzistuoja tik mano fantazijose, studentų-„turistų“ (žmonių, mūvinčių šviesius šortus, avinčių sandalus, o ant pilvo pasikabinusių pigias „muilines“ ir iš prekiautojų kiču nusipirktų Kiemsargio kepurę-ausinę) stropumo objektas. Studentai – nepaprastai nemielos būtybės, mūsų raides ir žodžius studijuojantys tik iš nuobodulio. Šiems reikia pigių viešbučių ir barų ant jūros kranto. Įtikti visiems – sunki užduotis, bet viskas įmanoma. Visa tai kažkaip... liokajiška. Manote, atiminėjame iš vaikų saldainius? Tie vaikučiai visai suįžūlėjo, štai kas – ryja šokoladą tonomis. Bažnyčių bokštus ir tautines tatuiruotes dar galima suprasti. Bet tai, kad nėra jokios padoresnės idėjos, be to, viskas nevykusiai atlikta, išties spaudžia. Tarsi armijos batas. Miestiečiai (velniop mormonus (tokie paukščiai)!) tik stipriau suspaudžia delnuose rytinius laikraščius ir kalbasi apie naujausias kontraceptines tabletes; ar verta jaudintis? Atsiloškite krėsle patogiai, įkvėpkite pilną krūtinę kondicionuoto oro ir grožėkitės pačiu pačiu. Esu pasirengęs po šiais žodžiais pasirašyti krauju. Bet gana įžangų, samurajui nedera vilkinti kovos pradžios. Klausykitės toliau, dėdė Passchendaele2 papasakos... Derėtų pranešti, kad išgirtoji odisėja „Greitis ir Industrija“, viešpataujanti Rašyko ekranuose, iš tikrųjų pasirodė esantis europietiškas „South Park“ analogas, ne itin kulūringas literatūrinis kūrinys, balansuojantis ties uždraudimo, pasmerkimo ir pašalinimo iš ekrano riba. Priežasčių, kodėl lytinė tematika, fekalijos ir prievartinės mirtys kūriyje „Greitis ir Industrija“ rodomos stambiu planu, reikia ieškoti būtent čia. (Į tylaus Rašyko vaikų darželio, skirto nelabai gabiems vaikams, kiemelį kilometriniu „Kadilaku“, žibėdamas akimis ir auksinių žibintų apdaila (FANFAROS!!!), įvažiuoja misteris Passchendaele2. Seilėti vaikai išmėto savo nevykusius piešinėlius-rašinėlius ir, išpūtę akutes, prisiploja prie langų. Kas tai? Passchendaele2 išima iš bagažinės ryškią drobę pūdiniame vientiso brilianto rėme. Tai „Greitis ir Industrija“, vaikučiai. Į klausimą, kodėl vieni žmonės skaito „Meistrą ir Margaritą“, o kiti teikia pirmumą „Greitis ir Industrija“ (šios „knygos“ autorius iki šiol nerastas Interpolo), seniai sugalvotas nuostabus atsakymas: „Kiekvienam savo“. Išjunkite šviesą, meskite granatas. Verslas. Kuris pirmas atsistojo, tas ir D‘Artanjanas.) Apie ką kalbame? Tuoj.

0. 1 Laba diena, daktare Frankenšeinai
Tais laikais, kai „rolai-nigirai“ kartu su dryžuotu gėlųjų vandenų unguriu kasdien patiekiami Marytės Melnikaitės baldų kombinato darbuotojams kaip kompleksinių pietų dalis, kai vietoj „eglutė skarota, eglutė žalia“ mūsų vaikai rytmečiais deklamuoja „Hagakure“, kai pokemonai prasiskverbė į tautinį telekanalą, kai čeburekines išstumia suši barai (sakė be suši – pinigai į balą), kai netgi antramečiai žino, kur veda Samurajaus kelias, o šunys-vaiduokliai, pasikišę katanas po pažastimis, ant stogo balsu skaito repą RZA (tariama kaip Rizza), tai štai, tuo pačiu metu... (Kas yra TKR: meninis aktas, diversija, provokacija? Šioje disertacijoje – nedidelės Afrikos valstybės metų pastangų biudžetas. Atominės energijos esė, aplink kurią šliaužioja erdvės ir laiko anomalijos. Kvailystė, prilygstanti mėnulį pasiekusios NASA ekspedicijos biznio plano analizei. Tai kam pirmiausia perdavė linkėjimus Armstrongas?) Šis persigėręs lėtu gandžos kvapu ir atsiduodamas visų dievinamu postapokaliptiniu alma mater konsiliumo raugu veikalas-manifestas-projektas (chrestomatinis, tyras, nieko neveikimo naudos protinio darbo skystimėlis, kunkuliuojantis viralas) žymimas raide „Š“ ir „B“, t. y. „Šlamštas“, t. y. „Bjaurybė“, kuri Vakarų semitinėje mitologijoje – laimės ir sėkmės Dievas. Prašyčiau kalbėti vakarietiškai semitiškai! (Bjaurybė, pagal išorinius požymius – Godzila, baigė ryti lėktuvo uodegą. Jis prieš penkias minutes nukrito į Rašyko miesto stadioną. Gaisras, sunaikinęs beveik visus megalopolio centro pastatus, jau geso – ugnį užliejo išsiliejusios upės vanduo. Po kojomis pajutau lengvą dundesį – prasidėjo septynių balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas. Pats metas... Ateis Godzila ir iš Jūsų namelio ištrauks pikų valetą.) – kalbant atvirai, šiam „odės“ žanro straipsneliui reikėtų duoti išdidų pavadinimą „Kaip aš nustojau nerimauti, ar gerai rašau, ir pamilau save iš naujo tiesiog tai atlikdamas“; ką padarysi, nepatraukia; užtat dabartinis jo pavadinimas dvelkia sveiku rasizmu, – tad jaunesnių nei nuostabių 16 metų sumodeliuotoje kaukolės ertmėje (pirmieji žodžiai – kaip šaltas dušas) skaitytojų, prieš pažvelgiant į tolimesnius mistinius, neguminio, nebananinio paskutiniojo mohikano popieriaus kiber-meta-puslapius, prašome gauti tėvų leidimą bei sutikimą. Jeigu ne: teisingas sprendimas būtų... na, pavyzdžiui... pasivaikščiojimas miesto parke. Mielieji, ten saulė jau beveik pavasariškai šildo, oras – pasakiškas (iškilmingai prisiekiame, kad milžiniškas reliatyvumo garvežys jau per visą mylią nutolo nuo savo liūdno depo. Kai pamfletą-scenarijų-monolitą skaitysite, tokių lopinėlių bus ne vienas ir ne du; vienareikšmis variantas būsimos begalinės vasaros atbukintiems miestiečiams); paukščiai čirpia; laksto murzini, snarglėti, bjauriai besišypsantys, plikakulniai, pasenusia dešra kvepiantys, nudilusias padangas spardantys mutavę vaikučiai iš pionierių, kuriuos aš iš karto sušaudyčiau už putlius žandus ir kiaulišką akių išraišką, stovyklos; infantilūs, patrakę, rachitiški pensininkai (žmonės, pasižymintis acefalinėmis savybėmis: forminiai valkatėlpalaikiai, amžini girtuokliai, moraliniai nusmurgėliai, juodi vilka-vampyrai su juodomis uodegomis bei, žinoma, barzdoti pilko, balto ir kitokio atspalvio burtininkai su sausokomis lazdomis nuo laiko išdžiūvusiuose delnuose), vaikšto apsikarstę žvėrių kailiais ir muša dinozaurus lazdomis – vietinis parkas ir koldūninė, kaip ir anksčiau, pilni benamių driskių fokusininkų, meninių vaidinimo meistrų ir tiesiog bohemiškų miesto pamišėlių – žaidžia šachmatais (reikalas tas... silpnaprotis laiptinės kaimynas negali atlikti šachmatų partijos vaidmens; tiesą sakant, galima jį pasodinti prie lentos, bet nieko daugiau nebus; kita vertus, malonu ir net naudinga kieme paspardyti su juo kamuolį), skaito laikraščius, viliojančiai, primerktomis akimis skanauja nesuplaktus, denatūruotus (džentelmenai, burbono viskis geriau nei denatūratas, nors ir labai „kieti“ esate), cheminius „džintoniko“/“absento“ skysčius (seneliai, neblaivūs „bomžuanai“, su malonumu šlamščia „genetines“ bulves su paraugintais agurkais, efektus neutralizuodami skiestu spiritu), kuriais laisto plikes, iš sulamdytų pusantro litro plastikinių butelių ar kokteilių bokalų (apskritai jie negeria, tai tik įvaizdis; senas povandeninis knietulys; bet gerkit iki valios, orkiukai), prisidega pačių susisuktas cigaretes, kalbasi su vėjais, praktikuoja paleontolgoiją, filosofiškai laužo luitus plikomis pėdomis, po deginančia saule rengia koridas su laukiniais vilkobuliais, šnekučiuojasi apie chirurgiją, chromantiją, laivus, nesuskaičiuojamus turtus ir cheminį ugnies kamuolių pagrindą, tarška apie dirbtinį intelektą, maištą, graikų „ožių dainas“, kelias valandas herojai aptarinėja pedofilų ir transvestitų problemas, ginčijasi dėl vienuolių pornografijos ir gnomų populiacijos, užgniaužę kvapą, gaudo įvairiaspalvius laumžirgius vietos entomologui ir graibo iš fontano monetas, nevykusiai šmaikštauja apie politiką, Britni Spyrs, asmeninius reikalus, vienas kitą ir, aišku, Jus (beria sąmojų kibirkštis apie jėgos akrobatiką, matricos žygius sienomis ir neįsivaizduojamus salto ore; girdisi, kaip čerškia pagaląsti, eteryje sklandantys nematomi patriotizmo fluidai-aforizmai), jie gera grogą, kuris pragraužia net puodelius, keikiasi, šlamina polietileninius iš konteinerių, iš kurių sklinda draugų sanitarų kvapas, paketus ir disociatyviame spiečiuje, patys užkąsdami sliekais, šeria balandžius, bei, visada pilni produktyvios kūrybinės visuomenės vaisių energijos, kvatodami mirčiai į veidą, nors ir nebarstydami prieš striptizo šokėjas žalių popierėlių, dainuoja linksmą dainelę iš skalbimo miltelių reklamos arba apie tai, kad „man jau aštuoniolika“;

0. 2 Sveikas, Operos Vaiduokli
nerūkymo stop stulpai vis dar kenfollettiškai grasina tarsi žibintiniai proletariato vėzdai; išdžiaustyti šalia sugriuvusių dangoraižių ant virvių skalbiniai baigia degti kartu su sakuromis (momento, kai sakuros vėl atauga, nepavyko susekti; kol šis veikalas bus baigtas, ateis ruduo ir pradės kristi lapai...), varnėnai švilpiniuoja!.. Kokie lengvabūdiški laikai! Sakau teisybę: esu toks pats rimtas, kaip 188 tonų sveriantis tankas Maus‘o marše, – jeigu jau reikia išprotėti, tuomet geriau tai daryti rimtai. Nusišypsokite, švelniai kaip lengvas Kaili Minoug skruostų raudonis, – jus filmuoja ir kuo ramiausiai traiško polifoninių kovos mašinos vėžėmis. Tarsi giluminė bomba. Driokstelsim? Reiškia, vėl leisimės su Barzdočiumi Autoriumi, – satrapas-seniokas tiesiog ištrauktas iš kito šimtmečio: pro tokį praeiti neįmanoma, – į kelionę aplink pasaulį per 80 dienų? Metas poliglotų „flerams“ atidaryti literatūros būrelį Moksleivių namuose-maišalynėje-drebulyne, kur barškučiais apsiginklavę studentai kritiniu žvilgsniu atakuoja įvairius literatūrinius kūrinius... Laikas – tiktai dabar. Vieta – tiktai čia. (Ateitis niekada neateis. Liaukitės bandę pavyti laiką – jis vis tiek jus aplenks. TKR, kaip egzotiškas drugelis, gyvena tik vieną dieną, turi tik „šiandien“ ir „dabar“. Visgi, už pseudonimo slepiasi katorgiškas talentingiausių profesionalų, šiandien išmanančių savo darbą nuo ir iki, bet vis tiek gyvenančių tolimu rytojumi, darbas.) Rankose – laikote plieninį iki sielos gelmių deginantį karštąjį šaudymo vienetą, o už nugaros – visas pasaulis. (Tolumoje siautėja piktas raudonas demonas, drabstantis sutirštėjusios plazmos gabalus. Už nugaros puikuojasi naujas snaiperio šautuvas. Aš tikriausiai laimingas...) Tik, žinokite: TKR miške niekada neprigis plastmasinės Naujametės eglutės, kad ir kaip jos kvepėtų (Kalėdinį triušio žudiko kostiumą užsakys ekskursijos vadovas). Lietuvos dangus vis dar žydras. Tai – gulbės debiutas. (Kaip pradėti šią ne pačią liūdniausią pasaulyje apysaką, neaišku. Toks dalykas turėtų būti talpinamas trijų tomų raštuose paauksintais kraštais, turinčiuose ir gramatinių klaidų sąrašą.) Rečiausias atvejis. Tokiais kūriniais reikia užbaiginėti ilgametes sėkmingas karjeras, o ne pradėti! – pasakiau ir pasukau raktą dar kartą. Variklis atgijo. Klauso! Kliuksi! Į eilę, kalės vaikai, stokite į eilę! Še: nusipirkite praeito šimtmečio „Chianti Villa Veroni” ir bėkite, bėkite į Antarktidą, mėsa šviežia, ką tik pargabenta iš ledynmečio periodo šelfo... Bet gana pilstyti iš tuščio į kiaurą: tai demokratijos tvirtovė, tiesioji patriotinės Lietuvos žarna. Įdomu? Iki perštėjimo užpakalyje. Patrauklu? Kaip anatomijos muziejuje. Proktologą kvietėte? O gal Jums reikia ausų, nosies, gerklės gydytojo arba kito mediko?

0. 3 Qui pro quo
„Nobody f***s with da Passchendaele2, when he‘s in da house! ” (nepamiršote, „who‘s your Daddy“?) pasakė korifėjas Anonimas (keistos išvaizdos plikagalvis, iki plombos krūminiame dantyje apsiginklavęs, galvažudys-žmogus, panašus į Tibeto aborigeną, su tokiu pačiu įsigilinusiu į save žvilgsniu. Jo juodas impregnuotas kostiumas blyksi ryškioje saulės šviesoje, raumeningose, kibiose rankose – įspūdingas medžioklinis dvivamzdis, iš rūsio iškastas, šautuvas, kuriuo užkuria pirtį įvairių tautybių ir religinių konfesijų blogiečiams) ir, metę visus reikalus (šiupininę pabaigsime vėliau), apsivelkame mėgstamiausius specialios paskirties marškinėlius su užrašu „Fuck You You Fucking Fuck“ (juk niekada neišjungiate language filter, tiesa?) arba „If you fuck wit‘ Pasch, Pasch is gonna fuck wit‘ you“ (tie, kas dar neturi marškinių, papuoštų šiais užrašais, Havajų palmėmis ir saule, tegul nueina ir nusiperka juos tiesiog dabar... Rinkodaros aplaidumas, tikrai!), ir išpilame eilinį stabdžių skysčio butelį... Nepradėkite purkštauti. (Atpažinti kokius nors politinius užkulisius nesugebėtų netgi orveliškos Tiesos Ministerijos darbuotojai.) Už viską, kas toliau koncesiniam lekalo rekvizite parašyta, silpnavalį perturbacinį kliauzą rašeivą, – kuris labai stengiasi atrodyti Piktuoju Genijumi, be galo melancholišku, tačiau utiruojančiu ir piktu, (Piktasis Genijus rengiasi padaryti praktiškų stebuklų: pažeminti Eifelio bokštą, eksproprijuoti „Džokondą“, pakeisti rusų prezidentą žagsinčiu geležiniu stabuku...) – perkreiptasnukiai buržujai bihevioristai sugurins veidu į grublėtą asfaltą, švelniai uždės antrankius ir sušnibždės į ausį: „Public nuinsance, noise pollution, illegal possession of a hamster without a licence. Sentence: 475 years. We‘ll throw away the key, perp. “ Mmm... Daug paprasčiau bendrauti su sukalbamo būdo kantiniškais golfo eskvairų ir girtuoklių mėgėjais, tad geriau surinkite visus mano negražius, erodiškus, pripumpuotus mutagenų, amfetaminų ir arklių jaudiklių, žodžius ir, – tik neklauskite važtaraščio paso numerio, – sugrūskite juos man, pižoniškam piliečiui, atgal į ažiotažinę, asenizatorinę gerklę. Geriau negu patekti į liūdnai pagarsėjusių opozicionierių, nekromantų, kūdikių rijikų ir „bi-movies“ kirstynių mėgėjų nagus. TKR Konstantinopolio šventyklos senolis Passchendaele2 pasistengia, kad Rašyko teritorijoje, kurioje gyvena Juo netikintieji, išsiveržtų ugnikalnis, drebėtų žemė, siaustų maliarija (dar gerai, kad ne gimdymo karštinė), o pamokslautojai, trokštantys miestiečius-vartotojus atvesti į bažnyčią, užsičiaupia netoli universiteto. Jūs, žinoma, vis vien pasirinksite mirtį nešančią meteoritų audrą, badą, marą ir linksmą besikapanojančių iš po žemės apgedusių numirėlių kompaniją. Šmeižikai! (Zirzti, prazyzė, veidu žliaugia prakaitas, aš zirziu, tu zirzi, jis zirzia, mes zirziame, jūs zirziate, jie zirzia, zir-zir-zirrr...)

0. 4 Dar niekas neišėjo be pirkinio!
Jeigu bent viena votuminė būtybė iššaus į mane neigiamą komentarą, aš užmušiu jį patį, jo šeimą, jo šunį, sudeginsiu jo namą, nusišlapinsiu ant pelenų ir išbarstysiu tuos pačius pelenus su myžalais virš Ramiojo vandenyno, kol viena iš Jūsų netaps vos krutančių organų, skirtų pardavimui trans-nacionalinėms korporacijoms, krūvele! Rašykai bus suplėšyti į gabalus, apspjaudyti nuodinga žalia substancija, transformuoti į nemalonius proto brolius arba susodinti slaptoje vietelėje it kamuoliukai. Jeigu Jūs neištrauksite adatos, aš ištaškysiu Jums smegenis, mielas daktare... Ant ilgos karties prieš skaitytojo (t. y. skaitytojų – daugiskaita: – keli šimtai (gerai jau, tūkstančiai) purvinų, pavargusių, sužeistų maniakų sėdi savo požeminiuose kambariuose ir skaito rasyk. lt) akis pakabinta morka: Rašytojas su apnuogintu kalaviju (ginklas nemoka įslįsti į makštis) ir nederamai liūdnu veidu. (Talentingas Autorius sensėjus dėsto psichologijos pagrindus ir perduoda liežuviui šviežiai išspaustas Jūsų nervinių ląstelių sultis – su vyšnele, skėtuku ir siuntimu pas neuropatologą.) Po skaitytojo kojomis srovena karaokės tekstas iš odės incestui ir pedofilijai, pagal dainuojamus žodžius žvaliai šokčioja ryškus vaikiškas pripučiamas sviedinukas. Tolimesnė degustacija neišvengiamai paskaninta to pačio viešojo maitinimo skonio pasaldintu vaikų darželio humorėliu. Rašytojas kraupiai plėšo gerklę, kaip su gitara žaidžia koviniu kirviu, o jo iškviestas iš gretimo matavimo senučiukas išrenka savo kūnu visas žabangas ir minas didvyriškame kelyje. Kazusas: Rašytojas neatsargiai išplepa šventus dalykus, siužetines detales, niekur anksčiau, niekada, nė su jokiu padažu nenaudotas... Nors ir neapleidžia tokie pojūčiai, kad prieš Jus išlaistė rėčką seniai sukramtyto daržovių troškinio nuo pernykščio šventinio stalo. Norisi kvėpuoti laisvai. Tai ne pesimisto klyksmas. Ristele bėgu paplūdimio link nuplauti basučių, nueisiu parinkti gėlelių Dantuino pievose... Visur aplinkui akivaizdžiai jautėsi išankstinis MĖGAVIMASIS, laukiant naujo, didelio nuotykio. Nuotykio, kuris šį kartą bus kuo tikriausias. Trūksta tik atramos taško: nuo ko pradėti? Neseniai sukurta Rašyko teorija. Rašyko aplinką sudaro patogus krėslas, nešiojamas ar stacionarus kompiuteris su interneto ryšiu, pelė rankoje, didelis puodelis kavos ir prakąstas sumuštinis. Pirmą kartą atsidūręs Rašyke, žmogus-vartotojas dažniausiai pradeda nerimauti. Jam atrodo, kad būdamas čia, jis praleidžia kažką svarbaus, kad tikrasis gyvenimas – spalvotas ir saulėtas – vyksta kažkur kitur. Bet vėliau jis nurimsta ir pripranta prie aplinkos. Tada jis supranta, kad prasminga būtis įmanoma tik Rašyko viduje... Išėjęs anapus Rašyko, žmogus jaučia nepasitikėjimą savimi, kankina nepaaiškinamas kaltės jausmas, atsiranda nenumaldomas noras grįžti atgal realybę... Trumpiau sakant, europietiškas rusiškos ruletės variantas. (Mes – ne pankai, mes – ne hipiai, mes negrojame sunkiojo metalo. Ne plevėsos, ne budistai. Mes neuostome klijų, nerūkome žolės, bet mes sumušime visus kung-fu teoretikus. Iš miesto parvešiu trofėjų – pankų skalpų, hipių amuletų. Baisu, velnias! Mama. Mama? Mama! M-a-a-m-a-a... sutepk sumuštinius kelionei!)

0. 5 Doplerio efekto realizacija
Jie, TKR kosminiai orkai, sunkiasvorės pabaisos, riebūs troliai, panašūs į garsų reperį Dr. Dre, ir teraformerių ksenonai su pusmetriniais virtuviniais peiliais, atėjo iš niekur… Koks tenai ateivių kvintesencijos antplūdis! Koks pirmasis visais kaminais rūkstančio NSO (neaišku, kas valdo šį daikčiuką, iš kur jis atsirado ir ar įmanoma užmegzti su juo ryšį) machinacijų renginio vizitas! Tikrasis žmogus, su protezuota holivudiška šypsena ir apvaliomis Madagaskaro lemūro akimis, prarys „aljienų“ UFO „šatlą“ pusryčiams! Alfa Kentauras, Saulė, Merkurijus, Venera, Marsas... kas ten toliau? (Iš pradžių Saulės sistema atrodo didžiulė. Artėjant prie planetos, vaizdas perkeliamas iš bendros sistemos į planetinę. Matomi palydovai, natūralūs ir dirbtiniai. Kiekvieną iš jų galima paliesti: išeiti į orbitą ir nuskenuoti objektą energiniu, biologiniu ar mineraliniu aspektu. Beveik visose planetose galima rasti naudingų iškasenų.) Teisingai, po Jupiterio asteroidų juostos eina Žemė. Eschatologiškai atvirai: išsiurbsim smegenis su visa protoplazma, nebrangiai, Jums patogiu laiku; galėjote tapti aktoriumi, programuotoju, scenarijaus autoriumi, tačiau vieną žavią akimirką atėjome mes ir… Klik! Smegenys jau plūduriuoja pusantro litro talpos stiklainyje... 2025-ųjų metų (trečiasis mileniumas vienu ketvirtadaliu baigtas!) kažkurį žymūnišką mėnesį (madingiausia Sabantujaus gairė!) į žydrosios planetos, Rašyko-Žemės daržovių draugijos, – patrankų mėsos, proletariato, baltųjų apykaklių, – visas polis tampa bandomąja fiziologijos ir psichikos pakeitimo nirvanos poveikio aikštele, – orbitą išeina kitos planetos beveik erotinio logotipo-abreviūros „TKR” (ne) draugiškas mėlynšarvis kosminis laivas, varomas milijono aklų burundukų, kurie stotyje suka ratukus, kad niekada nepritrūktų anglies-elektros energijos ir nedingtų gravitacija. (Kas yra TKR? Šiukšlynas. Supraskite teisingai: norint sukurti autentišką, tikslų šiukšlyną, reikalingi nemenki gabumai ir chirurginis riešo tikslumas.)  Ignoruodamas žmonių-vartotojų bandymus užmegzti su juo ryšį, jis paleis į viršutinį Rašyko atmosferos sluoksnį sporų debesį. Energingai besidaugindamos, sporos greitai užblokuos Saulės šviesą. Po septynių (pakentėkite maždaug iki aštuntos vin rouge kisieliaus taurelės) tamsos dienų sporos nusileis ant Rašyko planetos paviršiaus, sunaikindamos visą gyvybę. Civilizacija, nesugebanti apginti savo kultūros vertybių, nenusipelno kito likimo... Reiškia, būtina pasiruošti, perkalti noragus į kardus. (Pasibjaurėtinas pasityčiojimas iš „skaitytojo“ nepamirštamojo Duglaso Adamso dvasia – specifinis humoro jausmas šėlsta su iš tiesų nevaikiška tropinio uragano jėga, – juk kas iš mūsų nenorėjo autostopu aplankyti visą Galaktiką?.. Ar mylimiesiems skaitytojams niekada neteko rinktis vieno iš dviejų – neaiškaus gylio triušio urvelio arba įtartinai linksmų plytų kelio? Tiesa sakant, apsispręsti ne taip lengva. Žiūrovai ir paparaciai jaučiasi patekę į žiežirbas laidančio Danilo Charmso pjėsės apie skaitytoją ir rašytoją ekranizaciją. Mažiausiai – į „Švilpiko dieną“. Niekada negalvojote, kad juodojo humoro autorių auka galite tapti ir Jūs, tiesa? Griovėjais juos paverčia pats TKR humoro pobūdis. Šis humoras netgi ne santechninis, o laisvai nutekėjęs vamzdžiais žemyn ir susitelkęs Rašyko miesto kolektoriuje – kartu su nešvarumais ir raudonomis piktosiomis akutėmis. Taip, estetikai nesupras humoro... Bučiuoti kiaulę ant klozero – fe. Girdyti medį alkoholiniais gėrimais – vulgaru. Vienaragiui rodyti nuogą užpakalį – vaikams iki šešiolikos metų draudžiama! Bet kaip linksma tai daryti!

0. 6 Sudraskyta suknelė ir rentgenas Honkongo stiliumi
Atsakydama į tai, pasyvas Rašykas/Žmonija kaip gelbėtoją ištraukia iš kibirėlio su ledu kosminių pajėgų eilinį Webmasterį/meistrą-seržantą (jauną, beprotiškai žavų, šaltakraujišką, garsiakalbį žvynuotą padarą, turintį porą aštrių ausų ir porą didelių sparnų. Taip, tai Godzilos ir Betmeno palikuonis), aprengtą oranžiniu kiemsargio kostiumu/drobiniu chalatu, pagamintu Filipinuose, kvepiančio paraku, su vienuolyno brolio kasele, ir visa kas gyva tuoj pat sustingsta, apimti suriečiančio siaubo, išvalančio skrandžius, paralyžiuojančiai ir atimant bet kokią nuovoką. „Žmonių-Moderatorių giminė vėl paleido nuo pavadėlio tą sadistą, aplombą Passchendaele2! “ – sklinda en-masse paniškas siaubo klyksmas kosmose, nematomame fronte – Lietuvoje jo niekas nematė, tačiau visi apie jį girdėjo… TKR niekšai-piratai neturi absoliučiai jokių moralinių principų ir sukelia laive-Rašyke maištą, grasindami pakarti visus pieštukinius/burbulinius „buccaneer‘us“, – nenaudėlius, nesugebančius atskirti španto nuo fokstiebio, nesugebančius cituoti Foichtvangerio arba net Viljamo Bleiko, turinčius nesveiką įprotį periodiškai kuolinti ir šmeižti uostų-kūrinių tavernose, – pasipūtėlius, ant rėjos. Atvažiuosim į Miestą-Rašyką su lagaminu, pereisime ugnį, vandenį, varinius vamzdžius ir gigantiškų skruzdžių antpuolius, ir įsilaušime, prasiskverbsime į neįveikiamą seifą-serverį su pasaulio statinio paslaptimis, naudodamiesi kišeninio kompiuterio instrumentais, taisysime laidus dantimis, nužudysime įkaitus-vartotojus ir paslaugius bosus-modus, tuos šlykščiausius multiplekserių lankytojus, apsitaškysime ŽIV-infekuotojų krauju ir, skambant epinės muzikos garsams, atidžiai apžiūrėsime policijos nuovados-ugniasienės kraštus, visam gyvenimui užmiršdami paskutinio mūšio nuoskaudą!.. O dar savirealizacijos variantų miriadai: Rašykas-Pasaulis gaudžia, šniokščia, griaudi, putoja, verda, burbuliuoja, švilpia! Ir vis vien, dėl visa ko – netikėkite nė vienu žodžiu to, ką Jūs čia aukščiau (ir, vėliau, žemiau) perskaitėte ar perskaitysite (bet koks kūrinyje paminėtų vardų ir pavardžių sutapimas su realiai egzistuojančių žmonių vardais yra visiškas atsitiktinumas. Dėl paminėtų knygų ir kino filmų egzistavimo mes taip pat negalime prisiekti. Jei skaitant kūrinį Jus apėmė fizinio nepatogumo jausmas arba pasireiškė epilepsijos priepuolio požymiai, – mes tikrai nebūsime atsakingi už galimus priepuolius, afektus ir širdies smūgius, – tai Jūsų problemos. Mes niekuo dėti, mes stengėmės, bandėme perspėti. Kaip tik galėjome...), – tai tik povandeninio laivo viršūnė. Periskopas? Taip, tai jis. Pagalvokite apie tai laisvalaikiu, įvertinkite polėkį. Laikykitės ramiai, mes Jumis tikime. Autorius, „niekšiškas gyvenimo švaistūnas“, nuėjo išgerti giros ir penkių skardinių arachisų sviesto, pakeliui užsukdamas į biblioteką pasiimti Čarlzo Dikenso knygą „Anglijos istorija jauniesiems“, ir nesugrįžo. Štai tau, Martynai, ir aukštasis menas, – ras kelią ir per valstybines sienas...

0. 7 NUOSTABIOS LENGVOS DIDŽIOSIOS RAIDĖS
Pakartosiu tiems, kas pradėjo skaityti nuo šios pastraipos: TKR kvazi-moksliniai dievai, Jo šventenybės Romos Popiežiaus amžinojo proto ir gėrio valia atliekantys užduotį, vėl nusileis ant Žemės-Rašyko, kad išmokytų žmonių-vartotojų armijas kasti geležies rūdą, kalti kalavijus, statyti tvirtoves, o po to kautis vienas su kitu prižiūrint ir tiesiogiai dalyvaujant titaniškų dydžių gyvūnams-moderatoriams – beždžionėms, karvėms ir, žinoma, usūriniams tigrams… Eikim pasitikti! Jums pateikiama knyga-žodžių rinkinys, išdėstytas neabėcėlės tvarka, bet su paaiškinimais, traktavimais ir dažniausiai vertimais į Jūsų gimtąją, lietuvių, kalbą, su daugybe tarptautinių „easter egg‘ų“ (velykinių kiaušinių; imkite pyrago iš kalbos komisijos zuikučio). Naudojant šią medžiagą, mes prašome skirti ypatingą dėmesį skaitytojų raumenų reakcijoms, teisingai ir laiku nustatyti garsų ir raidžių bei prasmių sąsajas. (Treniruokite raumenų kontrolę, sukandę dantis išsiugdykite šaltą ryžtą ir naikinantį manipuliacijų tikslumą.) Čia jau nebereikalingi gilūs atodūsiai, o tik monolitinis, nors ir santūrus, susižavėjimo spygavimas. Tėveliui, su miela šypsena, į sudiržusias rankas – po parūdijusį šratinį šautuvą, ant pečių, padavinėjusiam kavą su spurgomis titanams, – balną, ant jo kukšteros – įtaisyti mamą su šaudmenimis, rimbu ir didžiuliu blizgančiu žarstekliu niežinčiose letenose, ir laimingo kelio! Linkime jums malonios ateities, skanios kavos su spurgomis. Einu (keturiasdešimtąkart) užvalgyti „Nuogo kąsnio“ (kardamoniuko įsibersime); atitempk barščių srėbalo, Fellini... Rašytojas laukia, sėdėdamas fotoninėje supamojoje kėdėje, žvitriu žvilgsniu ir su kaukolės perkūnsargiu, kuomet, aplinkui, atsiklijavę sienų apmušalai, nemaitinti, badaujantys vaikai ir, sekmadienį po pietų, gulinti hamake šnarpščianti žmona, galbūt mirusi, galbūt ne. Trokštate moralo? Mes išstudijavome Bibliją, iš kur pasisėmėme svarbiausio: NENUSIDĖKITE! SKAITYKITE KNYGAS! MES PATYS KURIAME SAU MATRICĄ: ČIA IR DABAR! Ir esame laimingi tapę jos mylimais vergais, nutraukę klasių kovą ir perėję į virtualios realybės glėbį. Tokia šešėlių apgaubto eskapisto dalia. Ką gi, prašome eiti su mumis į muitinės kabinetą plačiomis didelėmis durimis, užeikite, na, sėskitės, jei atitrepsėjote, nusirenkite iki pusės, atliksime kruopštų patikrinimą, ieškant kontrabandos, pilieti, būsite kruopščiai apžiūrėtas, parodykite rankinę, įdėklą…

0. 8 Multitekstūrizuoti snobai
Kai gęstant nusileidimo variklių liepsnoms raketa nusileido ant planetos-Rašyko ir darbininkai išardė pakilimo aikštelę, aš atsisakiau komunizmo ir branduolinės energijos. Yra beždžionynų, kurių, kaip kitų planetų artefaktų, neveikia nei koherentinis spinduliavimas, nei kietlydinio grąžtas, nei daugiatonis hidraulinis presas. Jų konstrukcija visiškai aiški ir suprantama net vaikui, sudedamųjų dalių yra kiekvienoje parduotuvėje. Imk ir daryk. Bet pavyks jis tik vienam... Mes sunaikinome visus kompiuterius, kuriuos radome, o paskui visiškai nenaudojome elektronikos įrenginių ir robotų. Buvo sunkiau išsiskirti su plastiku, viešai išsižadėti reaktyvinio judėjimo teorijos, žmonės vėl pradėjo gerti arbatą iš tikrų stiklinių ir pamiršo skraidyti. Baigęs su magnetizmu ir elektra, lengviau atsidusau... Iš vienos šalies į kitą traukėsi mano TKR kariuomenė. Nuo priespaudos išvadavome zulusus, sugrąžinome actekams nepriklausomybę, išvedėme kariuomenę iš Kinijos. Gretimų valstybių pasiuntiniai būriavosi priimamajame, jie pasirašė už atgautą nuosavą duoklę. Jau po dešimties automobilių uždraudimo metų Vilniaus oras vėl pasidarė skaidrus. Aš performavau visas medicinos įstaigas, panaikinau metalurgiją, ištryniau iš žmonių atminties žinias apie chemiją, iš dalies – apie plieną. Tūkstančiai kariškių grįžo į kareivines ir išnyko amžiams. Didžiulės tankų ir artilerijos įrenginių kolonos šliaužė į fabrikus ir gamyklas... Priešai pradėjo kelti galvas ir mes su jais turėjome pasirašyti „Oportnebir-Ovotolom“ paktus. Pagalvojęs suvaržiau filosofiją, universitetus paverčiau daiktų sandėliais, uždraudžiau religiją ir be gailesčio susidorojau su bankininkais. Žmonės, kurių nuolat mažėjo, buvo laimingi, todėl jie buvo išsiųsti ardyti geležinkelio, kuris šalį kirto skersai ir išilgai. Aš pats sudeginau paskutinius pirmojo garo variklio brėžinius. Vienas paskui kitą iš Pietų Amerikos grįžo keliautojai. Kai sugrįžo pirmasis, visi pamiršto apie Žemyno egzistavimą. Po šimto metų keliai, jungiantys miestus, užžėlė žole, šachtos užgriuvo, o priemiesčiuose atsirado senovinių gyvenviečių... Tikras muškietininkų genocidas baigėsi užmiršus paraką. Miestai liko be gynybos, o furgonai, raižę Šiaurės Ameriką, traukė namo. Vietiniai gyventojai Vilniuje sudegino Universiteto biblioteką. Mes beveik pamiršome darbo su geležimi įgūdžius ir inžinerijos meną. Žmonės metė miestus ir dingo kažkur už ekrano. Pasaulio stebuklai nyko vienas po kito. Artėjo bronzinis amžius stebukladarys... Visa kita buvo technikos reikalas. Panaikinęs valiutą, puodų žiedimo amatą, mistiką ir raštą, matematikams daviau laiko atsisakyti savo erezijų. Po tūkstančio metų žmonės pamiršo abėcėlę. Dar po dešimties tūkstančių metų atskleidė rato gamybos paslaptį ir pradėjo daugiau keliauti pėsčiomis. Piliečiai, kurių vis mažėjo, kasmet tapdavo vis sveikesni. Išlaisvinę teritoriją už Misisipės, mes praradome šią upę ir netekome priešpaskutinio miesto. Uždraudžiau riterystę, feodalizmą ir atpratinau žmones jodinėti, o 3980m. prieš mūsų erą sunaikinau paskutinį savo miestą – Vilnių. Po dvidešimties metų pasilikau visai vienas... Paskui aš išnykau.

0. 9 Pirmyn, beždžionės! O gal jūs norite gyventi amžinai?
Dedikuoju niekam ir tuo pat visiems. Niekam nereikalingi – todėl, kad tai jau ne pramoga, tai darbas, ir protinis ir dvasinis. Mūsų kaip biologinės rūšies tragedija yra tai, kad mes, savo daugybėje, nepatiriame prigimtinio polinkio mąstymo veiklai. Protas – adaptyvinis evoliucijos elementas, atsijungia pasiekus nustatytą aplinkos komforto lygį. Šiuolaikiniai žmonės – tai pirmiausia vartotojai. Kokią mes turime savo unifikuotą svajonę? Daug pinigų, daug galimybių. Standartinis atsakymas: kelionių, pirkinių, pramogų, mašinų, kaip „Rolsroisai” stovėjimo aikštelėje, garsių dizainerių drabužiai, trys šimtai dolerių kainuojantys cigarai ir t. t. (Kosmopolitų manymu, mūsų gyvenimo prasmė – tai ne prekių įsigijimas už prieinamą kainą; o laimė – ne tai, kad tave supranta, o tai, kad tavo mieste įmanoma gauti visų pasaulyje egzistuojančių prekių.) Vartotojiškas rojus! Ir žmonių, nusiteikusių kitaip (dvasinės ir kūrybinės paieškos, smegenų vingių įtampa ne tik 8 valandas kasdien), yra labai mažai. Iš esmės jie ir yra pagrindinė lenktynių žaidimų auditorija. Tai Mąstantys Žmonės ir Ieškantys Žmonės, kurių neišpasakytai mažai apskritai, ir juolab katastrofiškai mažai tarp KŽ žaidėjų. (Yra tokių žaidimų, su kuriais, it būtume sukaustyti, praleidžiame metus ar netgi dvejus. Tokių žaidimų neįmanoma žaisti po pietų ar prieš vakarienę. Šie žaidimai neskirti laikui švaistyti dirbant, nes jie ir yra darbo diena. Į tokius žaidimus panyrama stačia galva, žodžiu, jokių išlygų. Pirma, keičiate gyvenimo būdą, tada – knygų repertuarą, dar vėliau – draugus ir, matyt, mylimąją. Tokiems žaidimams netinka pernelyg užimti ar paviršutiniai žaidėjai. Simreiseriai priklauso būtent tokių žaidimų kategorijai.) Ir, judėdami šiuolaikiniais tempais „harripotterizacijos“ (kol neperskaitysi – neapsiraminsi), t. y. masinės kultūros pamazgų, – šiaip ar taip, bukumas – progreso variklis, o jis, vis dėlto, vietoje netrypčioja, – pusėn, mes rizikuojame išvis juos prarasti. Visiems reikalingi – todėl, kad visumoje būtini visuomenei. Būtini taip pat, kaip ir kanonizuoti klasikinis menas, fundamentiniai mokslai arba rimtoji literatūra. Galiausiai kaip autorinis kinas. Analogija, manau, perdėm iškalbinga, jos komentuoti neverta. (O dar jie, TKR pamišėliai, rūko bambuką, praktikuoja jogą, hilerystę, cigun ir, atrodo, tantras (ginčytini duomenys dar tikrinami) bei svajoja asmeniškai susipažinti su Dalai Lama. Tai labai išprusę žmonės. Rytais jie valosi ne tik dantis, bet ir karmą, po to jų biuruose smilksta smilkalai, patys visos dienos eigoje atsiduoda transcendentinei meditacijai bei supranta vienas kitą iš pusės žodžio... Rytiniai TKR juodadarbiai nusiplauna murzinus veidus artimiausioje baloje, o vakare vakarieniauja prie žvakių ir atsigula ant šono, nepamiršę papuošti mylimosios pagalvę duriančiu segtuku.) (Bet kuris TKR postžmogis, nuo kurio ugninio kumščio prasmegdavo dulkėse dangoraižis su stovinčiu ant stogo archipiktadariu, kuris nuskrisdavo penkis-šešis kvartalus atbulas po nenuovokaus kontakto su gigantiško plieninio roboto alkūne, kurio rankose atsakingiausiu momentu nors kartą lūžo ties pagrindu patikimas ir patogus apšvietimo stulpas (gatvių muštynių pasirinkimo ginklas... TKR superherojai taip pat yra nacionalinio futbolo sirgaliai!..) Kiekvienas tiranozaurų medžiotojas, amazonių tramdytojas, keliautojas laike, amžinas šaukinio „Branduolinis pavasaris“ arba „El Matador“ savininkas... „Užsikabliuojantys“ žmonės supras mane.) Paskaityti „Greitis ir Industrija“ nepakenktų ir suaugusiems, ir vaikams.

1. 0 Anakonda, kuri prarijo aligatorių
Svajojome kuo toliau nukelti medžiagos atidavimo terminą – mūsų laukia nelengva kelionė. Atsidūrę Mesopotamijoje, patrauksime Pietų Graikijos Mikėnų miesto kryptimi. Po to – ekspresas Šilko keliu, pildant norą susipažinti su Persijos imperija, vakare – arba Islamo gimimas, arba Bizantijos imperija (veikia iki paskutinio lankytojo), trečiadienis – Tan dinastija nuo seniausių laikų iki ankstyvųjų viduramžių. Moksleiviai ir pensininkai įleidžiami nemokamai. Rezidentai – Europa, Indija ir prekybiniai ryšiai tarp Atlantikos krantuose nusidriekusių šalių. Trečią ryto – užsienio atlikėjų melodijos, penktą ryto – Devynioliktojo amžiaus Industrinė programa. Po to – mankšta, miegas… Progreso variklis – tai prekyba, ir visai ne ironija, kaip neatsargiai pasisakė kažkoks šiandien jau visų pamirštas senovės graikas. Patikėkite, mieli skaitytojai: visi komivojažieriai, maniakiškai besiveržiantys per Jūsų namo duris su viltimi įsiūlyti nieko nenutuokiantiems gyventojams pusę vagono laidynių (kokybe beveik nenusileidžia formos „Bosch“ gaminiams, netgi pavadinimai panašūs), kiaušinių virimo aparatų, kavos malimo mašinėlių ir kitokio plauko nenaudingo, nesugebančio dirbti šlamšto, yra ne kas kita, kaip progreso skelbėjai ir evoliucijos vilkikai. O Jūs galvojote!.. Atsikirskite, ponai darvinistai, atsikirskite… Sėdėkite namuose, auginkite duoną ir prekiaukite. Prekiaukite!.. Mizanscenos minareto ažiotažo pabaiga bus gera (palaukite, teks nemažai iškentėti, kol nukeliausite iki absurdiškos istorijos pabaigos, pirmiausia įveikite pradžią), nors galeono-etnoso-amplua eskapistinis takelis su ekstravagantiškomis, nepraustaburniškomis, barningomis išdaigomis ir atviraširdžiu, kurioziškiausiu, „Marika Rocks“ ruporu veda velniai žino kur... Suprantama, tai meilė. Dar nė vienas Autorius-Narcizas/Didysis-Inkvizitorius/Ramybės-Drumstėjas, – po džigito Nyčės dideliais, išsikerojusiais, geidulingais ūsais, kurie verčia nervingai drebėti, mėšlungiškai griebtis aktyvuotos anglies, kaip šeškams ryti česnako galvutes, – Stenlio Kubriko genijum, Aleksandro Didžiojo Makedoniečio smegenim, Rasselo Krou akim, Kirko Duglaso nosim, – nesijautė taip jaudulingai, nesižavėjo taip nuoširdžiai savo bruožais, nekeliaklupsčiavo prieš savo paties didybę, nesvaigo nuo savo giliaprasmiškumo, kuriame pingvinai gieda tokiu pat balsu, kaip gaidžiai penktą ryto. Kai reikia pasipuikuoti savo sugebėjimais, kuklumas nepripražįstamas. Galbūt tai geriausia, ką „Passchendaele2“ ir visa TKR Kompanija sugebėjo pagimdyti per visą savo gyvavimo istoriją (tai – himnas anarchijai, pozityvios kūrybinės betvarkės apoteozė, mūsų industrinė nepriklausomybės deklaracija), pats geriausias firmos pagamintas suvenyras, nors kartais žmogiškasis orumas paskęsta necenzūrinių keiksmažodžių lavinoje, tradiciškai nusispjaunant į bendražmogiškas, socialines ir visas kitas įmanomas padorumo normas, spyruokliuojančiu žingsneliu pėdindama prie pat moraliai leistinų dalykų ribos. Atsitiktini pakeleivi, nesudrumsk trapios idilės, keliauk sau sveikas, nes šis sultingas-pozityvus-teatrališkas kūrinys-performansas-vinjetė, kibirkščiuojantis patentuotu blizgesiu ir nulakuota kaip paradinis Prezidento automobilis, idealiai nušlifuota, išbaigta ir išblizginta kaip Bohemijos krištolo brangakmenis-briliantas ant moters kaklo, tikrų tikriausiai, pražudys nė vieno piliečio vidurinįjį ir aukštąjį išsilavinimą, ne vienos šeimos židinį, sudrums daugybės žmonių miegą ir ramybę. Kas žino, gal staiga mūsų užgaulingos kalbos (taip, rūsčios, taip, kartais žiaurios, tačiau juk tai iš visos mylinčios širdies, ponai ir ponios!) išgelbės šią kol kas beviltišką, čiurbanizuotą rašyk. lt svetainę?..

1. 1 Po įžangos – Įžanga, kur mokslų daktarai ir SAS avangardo eksinstruktoriai uosto A-98
Konferansjė-eskvairas-mažordomas aš, – tarnaujantis Muro dėsniui ir nesidrovėdamas kasytis nugarą mediniu kaučiukiniu plaktuku, iškištu liežuviu ir surauktais antakiais, pionieriškai užsisegęs visas sagas, džiaugsmingai grieždamas dantimis, paspjaudęs delnus, išsilyginęs plaukus, su ruda “Česterfyld” cigarila-papirosu (ne, tai – nerusiška kontrabanda, pareigūnai, tikrai!) tarp lūpų ir kairėje akyje blykstelėjusia patricijų beprotystės ugnele – pavarde Žibikas (dvigubas „doppelganger‘io“ agentas  ir sabotažinis „alter ego“ meistras – besidangstantis netikru pasu – Kovaliovas), vardu Titas (apokrifiško hegemoninio kompendiumo gambitas, tiesiog šachmatų kompiliavimo ir intonavimo debiutas! – geras startas kompanijos vadovui be vardo ir tarnybos lapo!), prisipažįstu: nors ir esu intrigų diversantas, trenkiantis lapių metodikos ir žalčių apsukrumo konjunktūra, neketinu pardavinėti savo lobistines, eklektiškas, parceliuojamas paslaugas už skambančias storakapšes monetas (masės reikalauja sugrąžinti monetas; deja, žemiau nulio, žemiau vaterlinijos) maišelyje nei čarteriu, nei dempingu, nei kitaip, (tačiau, taipogi, neprasidedu su draugijomis – nei su labdaringomis, nei su slaptomis, gal tik išskiriam dividentą Blue Yellow) neišvengiamai dirbau prie šio geriausio, disertacinio, ediktinio straipsnio (nusipelnančio „padaugintos dešimt kartų Kolumbinos“ sertifikato vardo – argi tai ne Garbės Ženklas? kad ir, žvelgiantiems ir riebiai nusispjaunant iš Everesto-Džomolungmos mokslinio techninio progreso aukščio kalno, „n-tojo“ laipsnio (skaičių galima dauginti iš dešimt arba kelti kubu) simboliu! vertėtų suteikti Nobelio premiją man kaip juridiniam asmeniui už tokią dinamitišką misiją) rudimentinių funkcijų armuoto biomasės-biocenozės karkaso (doke apaugusio pamatų granitu, garnizonais, špandautais, apmušimu, rupūžėmis ir maurais; kiaurai peraugusio plieniniu armatūros voratinkliu, įlūžusių langų kvadratais, įstiklinto vitražais, išsišiepusio juodomis tarpuvartėmis) tikrai amžinai (tai reiškia laaabai ilgai – taip, aš stebėjau laiką, – bemieges, epilepsines, agoningas „tris su puse mėnesių”, „1001 nakties“ sopulingumo plius „šimtą metų vienatvės“ prieš ekraną, namudininko kančiose ieškodamas praregėti leisinčios tiesos, tokios pat viliojančios, kaip okeanas, ir tokios pat nepasiekiamos, kaip horizontas) ir,

1. 2 Karas prasideda ten, kur baigiasi diplomatija
po sunkaus pereinamojo rašymo tektoninių plokščių kaitos proceso, jis, tikiuosi, išliks ne tik mūsų, ne šio pasaulio „gastarbeiterių“ (svetimšalių darbininkų) „ordnungo” (teks pasikonsultuoti su ortografiniu-toponiminiu žodynu, bet, tarkime, lot. „čeburėkų”), bet ir Jūsų, bravūriškų pamfletų gurmanų-degustatorių, skaitytojų-bibliofilų, strategų-taktikų – vėliau – Jūsų artimųjų, giminaičių, o dar vėliau – ir draugų bei draugų giminaičių, draugų giminaičių artimųjų ir Jūsų tolimų kraujo brolių bei jų artimųjų draugų – išsiskiriančių atkalumu ir nesveiku smalsumu, taigi, liks Jūsų širdyse ir kompiuterinių plokštelių dėkluose (praėjus kuriam laikui šis diskas taps relikvija, medžiojama bandos žanro, meno gerbėjų ar tiesiog melomanų. Taigi saugokite jį ten, kur jo tikrai neturėtų rasti vaikai ar kaimynai: kada nors už jį gausite milijoną); tačiau dabar visos šios saulės nušviesta rašliava, – kuri visa privalo būti besiplečianti, brinkstanti, besivystanti, skani, laukinė, marga, mainanti spalvas ir vaizdus tarsi nostalgiškai romantiškas jausmų, grojant nuostabaus grožio ir jėgos zulusų etnografiniam chorui, mazažo, tarsi lėtai sukiojamame serijinio žmogžudžio juodomis pirštinėmis ir kilpa iš lavsano, kaleidoskopas, šėliojančiuose keturiuose matavimuose, – akinančiai švyti, plačiojo neplokščio pasaulio, du tūkstančiai dvidešimt penktaisiais, kurie karšta geležimi bus išdeginti Jūsų galvose, nuo Kristaus gimimo metais: mes padarėme šiuos metus didingesniais ir geresniais, ir iš tolo jie atrodo tokie žodlaužiškai, šarvamušiškai, griaumediškai nuostabūs, tarsi kvepiančios, žaižaruojančių aviečių spalvos, vyšnios žiedlapiai, pirmųjų artėjančio pavasario pranašų, krentantys nenugalimo geltonsubinio gvardiečio-samurajaus, viduramžių Japonijos juodųjų demonų siaubo, ar Rytietiško iš šaldytuvo išlindusio labai negero džino su juoda siaura barzdele, tonzūra ant viršugalvio ir įkyria kasyte, nekukliame, mikrotransformatiškai pradžiuginant estetinį centrą, rožių butonų pumpurų, malonių violetinių-mėlynų samanų, padengusių slidžius grindinius ir gazonus, lelijų ir nendrių ežero, apsodinto gorgulijomis, atlantais ir kariatidėmis, aplink kurį šurmuliuoja vištos ir stūkso surūdijusios statinės, iki viršaus pripildytos aviacinio kuro, išsikerojusių araukarijų, besiskleidžiančių kruvinų magnolijų sode… Tai valdomas numidiško marmuro, kapadokiškų koralų, dorėninės medienos, Egipto debesų, Ligūrijos ornamentų sprogimas. Prabudink, paleisk monstraziją Krakeną, Byvi! (Tariant žodį „Krakeną”, reikia abiem rankom rodyti raidę V ir dukart sulenkti ir ištiesti pirštus Daktaro Blogio maniera.) „Feuer frei! “ (Atverkit ugnį!) Įsiminkite šią frazę. Kartu!

1. 3 Odės ne žmonėms, o istorinėms figūroms
Neieškokite čia abejonių, ašarų ir atsargių žodžių. Jų nebus. (TKR Akademijos gyvenimo tikslas – pulti. Griauti. Musmirių dieta. Gintis čia nepriimta. Čia išgyventi galima tik nuolat svaiginantis. Norint progresuoti, reikia nuolat kautis, tada vėl kautis. Viskas kaip gyvenime.) Tai štai, tik sodrūs, sukeliantys džiaugsmą „crash-boom-bang‘ai“, – trykštu optimizmu, kaip visu greičiu skriejantis katapultos sviedinys, – revoliucinės nuotaikos ir laukimas didesnių, gražesnių ir protingesnių dalykėlių. Sumažinti mūsų karingą konvergencinį nusiteikimą iki vakarinės „3+“ auditorijos, pritariančio „Labanankt, vaikučiai“ (taip, žalokas, užliūliuojantis dvasią, panašu į smegenis sukrečiančios laidos „Teletabiai“ refrenus, kurie kartojami du, tris, keturis, aštuonis kartus. Krištolo tyrumo būdu mėginama pasiekti vaikelių protelius. Ar Jums užtenka chlorciano?) scenaristo, laidos, pridirbusio į pėdkelnes naujagimio su diagnozuotu Dauno sindromu, ryjančio veržles ir valgančio karališką arklieną kartu su spanieliais, – taip pat: kepalą su žole, putrą su kanapėmis, šokoladinius pyragaičius su marichuana, galiausiai lauko varlės odą, – cenzo mažyliams/vienerių metų kūdikiams, neišaugusiems iš šliaužtinukų, ar baisaus ikimokyklinio karakulio (vaikiščiai dar tebevaikšto trumpomis (pabadome pirštu: rusvomis!) jaunatviško maksimalizmo kelnaitėmis: praktika rodo, kad norėti reikia viso pasaulio, ir nė kiek ne mažiau – tik tada anksčiau ar vėliau gausite bent jau pusę. Štai naujiena: maksimalizmas – ne vaikiška lyga kaip, sakykime, diatezė ar spuogai, o pagrindinis skiriamasis dominuojančios protingos gyvybės formos bruožas. Akis viršutinėje evoliucijos piramidės dalyje), politiškai korektiškumo lygio, beje, taip pat nepavyks, o ir skaitytojai, hiperaktyvūs-hipertrofuoti Japonų meninio stliaus „posthentai trash“ protoanimacininkai, čia – „silly“ (paiki) jie!.. – nešūkčioja (atleiskite, aš nesugebu parinkti kito žodžio) „kawa-a-a-ii“. Vaikystė baigėsi, persikelkite į realų pasaulį, tokį, kokį rodo BBC kanalas. Greičiau išvyksime į kelionę po pasaulį skaityti mokymo paskaitų kurso, nei nuleisime realizmo (kraujuoto Kordeljero kūno, danajų gleivių, hipertrofuoto (būna ir toks) natūralizmo ir arktinės paranojos) kartelę dviem centimetrais. Rašykai per daug stengiasi neužlipti niekam ant kojos, per daug mandagūs ir visomis kitomis prasmėmis korektiški, kad būtų kažkuo žymūs ar bent jau tiesiog pastebimi Lietuvos serverių srityse. Tiesiog kada ekrane leidžiamos tik švelniausios užuominos apie smurtą, mirtį, seksualumą ir panašius įdomius dalykus, jautiesi taip, tarsi prižiūrimas bendrautum su autoriais per pokalbių įrenginį, įtaisytą storoje stiklinėje pertvaroje. (Žybsintis DEŠIMTMETRIS MOBILUS KOVINIS SKAFANDRAS (būtent taip, didžiosiomis raidėmis ir artikuliuojant) su pilotu Passchendaele2 viduriuose klaidžioja įsibridęs iki kelių Rašyko javų laukais, makedoniškai tratina iš gigantiškų pistoletų (pasigirdus jų salvei, knygų lentynos Jūsų bute krenta nuo sienų, o drebantys kaimynų pirštai nežino, kokį telefono numerį sukti) į atakuojančius tankus-kritikus (į netikėtą pergalę reagavau it perkūnas, tad vidury nakties pabudinta žmona dar ilgai buvo nepatenkinta) su antigravitacine pagalve, pasimėgaudamas traiško tarsi papjė mašė į košę savus ir svetimus pėstininkus-vartotojus, taip pat nuima nuo inercinės patrankos neatpažintus skraidančius objektus-kritikus, kurie siaubingai kaukdami mauna į mišką, iki šaknų nukirsdami pušis, nepraleidžiant nė vieno spygliuko, ir palikdami plačias rūkstančias proskynas. Nepražiopsokite, ponai ir ponios! Užteks žaisti krepšinį, laikas atsiraityti rankoves, dėl visa ko performatuoti kietąjį diską, persipjauti venas, nusukti visiems piktadariams ausis, kuo greičiau uždaryti Rašyko svetainės tinklalapį, nusimesti visus drabužius ir, po išsitrinimo, basi leistis kuo toliau.)

1. 4 Akmuo, žirklės, popierius
Aistringasis TKR kolektyvas pripažįsta jaučiąs didį ir nesuvaldomą palankumą Lietuviškam (taip, iš didžiosios) žodžiui. Kiekvieną dieną mes Ža-vi-mės, tai yra nesutinkame tylėti, kai būname pakerėti ir pavergti išvydę naujus šedevrus, gyvąsias tapybos drobes, rašytojų gyvenimo aprašymus ir Senolių meistrų sapnus atmerktomis akimis. Kiekvieną dieną mes būname sukrėsti, įelektrinti, išmušti iš vėžių, pargriauti, „apsvaiginti elektrinės rajos“, išsklaidyti po kosmosą ir vėl sugniaužti į kumštį. (Šiek tiek nusižengdami pasakojimo dramaturgijai, jau pirmose teksto eilutėse pažymėkite tai, ką turėčiau garsiai pareikšti parašęs šešis megabaitus užuominų, frazių, turinčių perkeltinę prasmę, ir tradiciškai stiprių metaforų.) Ką Rašyke verta skaityti, prisiminti, kuo mėgautis? Labai greitai mano išrinktieji taps pasaulinėmis žvaigždėmis arba bent jau šalies didvyriais... Išskirčiau tris atvejus. Be tamsokai groteskiško „Svoloč” (!) – „Paul Smith” marškinėliai, „Hugo Boss“ kaklaraištis; ant brangiai pasiūto „E. Zegna” verslo kostiumo jis išdidžiai nešioja raibuotą nuo dažno naudojimo muškietą, surūdijusį kardą ir greitaeigius batus, – dadaistinio neklaužados „25 kadras“ (!!) – jeigu vyrukas perplėšė dantimis riebaluotą popierinę pakuotę su keistais rutuliukais, prieš tai subėręs į muškietos vamzdį juodus grūdėtus miltelius… Bėkite šalin! Patyręs 25-asis raituotasis kirasyras-jėgeris iššauna keturis šūvius per minutę, – ir bi-trans-seksualaus „Kailo Spenserio“ (!!!) – idėjiniu lygiu išliekančiu Rašyko didvyriu ir tiesiog ordininku, Lietuviško žodžio tėvu, jaunesniuoju broliu, vėliavnešiu, rago pūtėju, būgnininku, – humoro, kubizmo ir transgresijų nėra kur išsiplėtoti rašyk. lt mažyčiame steriliame pasaulėlyje. Ypatingas lunaparkiškų savybių rekreacinis prieskonis dar randamas „St Sebiastiano“ (!!!) raštuose, bet vaikinas jau seniai peraugo svetainės rėmus... Ech!.. Ne prisiminimai, o pasaka.

1. 5 Kritinis puolimo taško rokenrolas
Nes Trečiojo Reicho (jeigu ne, kaipjūsgalite, Šeštojo) eskadrilininkų-ekvilibristų-fuzilierių milžinas-kordonas-garnizonas (kur mano sinonimų žodynas?) „Titas Kovaliovas Racing” (TKR jau kaip reikiant frustravo kūrybinę visuomenę karaliaus Mido bandymais paversti auksu visus išleidžiamus produktus. – Situacija sudėtinga. Viena vertus, norint užsiimti profesionaliu rašymu, tenka išeiti iš darbo arba pasiimti akademines atostogas institute. Apie kitas knygas reikės pamiršti, absoliučiai. Superkompiuterį su naujausios kartos „nVidia“ grafinės turbinos 3D plokšte, neutroninių ypatingos svarbos mikrolustų, procesoriumi, akceleratoriumi ir garso kolonėlių sistema, bei visa kita išsaugota biblioteka (kartoteka?), parduosime – už gautus inkasacinius pinigus galėsime kurį laiką prasimaitinti, ūkiskaitos ir savęs išlaikymo režime, užteks ir mamytės rūsyje laikomos prieštvaninių laikų konfigūracijos geležies (tik nepradėkite kvailai klausinėti apie mano centrinio įrenginio gigahercų kiekį, skaičiuoti operatyvinių megabaitų – sic!); tiesa, visa TKR komanda pusę gyvenimo taupė mokyklinių pusryčių grašius, iškišo arabams porą karinių „šekretikoffų“... ir voilą!) Panteoninio kombaino Akademijos, daugiaveidžio kaip Budos ir didelio kaip King Kongo gurkšnis, pirmarūšinių Olimpietinių dievų, Blickrygo, bešaudančio mąsliais vikšrinių bataliono monstriniais šlykštukais „carro armato“ (tankų) „Tigrų“ ar „Leopardų“ su labai storais priekiniais šarvais patrankų kanonadomis (Jūs neprivalote žinoti „Mk II Tiger“ priekinių šarvų storio milimetrais), gigantiškomis šarvuotų traukinių mortyromis, bombonešiais „iš akies“ (tarkim, viršgarsiniais „Aurora Bomber‘iais“, kurių, skrendančių prie tikslo, neaptinka priešlėktuvinės apsaugos priemonės), kurių sparnų plotas vertas atskiro prizo, tranšėjine artilerija (minosvaidžiais), autonominiais tureliais dideliuose laivuose, dzotuose įsitvirtinusiais kulkosvaidžiais, biocheminiais liepsnosvaidininkais su neperšaumomis liemenėmis, aukštai pakrantės uolose įsitaisusiais snaiperiais, akmenų svaidyklininkais, katapultomis-balistomis, kurios nuskaldinėja sienų gabalus, griauna kolonadas, sulygina namus su žeme, strėlių kruša su švilpiančiais degančiais smaigaliais ir kurarės nuodais pliūpstančiais lankininkais, higroskopinėmis diskų svaidyklėmis, haubicos pabūklų kumuliatyviniais fugasiniais sviediniais, kogerentinėmis-plazminėmis bombomis, 88 milimetrų „Flack Gun‘ais“ (priešlėktuviniais pabūklais), „Juodasiais rykliais“, „Akacijomis“, „Rombais“, „M1025A2 Hummeriais“ (dviejų modifikacijų – su kulkosvaidžiu ir granatsvaidžiu), „M1 Bradley‘iais“, „M2 Abramsais“, mobiliaisiais artilerijos įrenginiais „M109 Paladin“, „Patriotais“ (kaip čia be jų), ore – „AH 1 Cobromis“, „AH 64 Blackhawkais“, koviniais dirižabliais su drambliais, magiją naudojančiais šventikais, eskadriniais minininkais su prožektoriais šukuojančiais jūros platybes, dantuotojų, linčiuotųjų ir plaktukinių silikoninės ordos, – priešų visada atsiras: nariuotakojų, kaušgerklių, šliaužiojančių, tiesiaeigių, mechaninių, vaiduokliškų ir kurį laiką gyvų, – garsiais kolektyviniais riksmais, intensyviais mojavimais vėliavomis, kavaleristais ir barzdotais vyrais su iltimis ant baltų arklių – didvyriais, kaip mes jau sužinojome, – ar kitais – pakanka prisiminti jų veidų dvasingumą, tikėjimu pergale spindinčias dideles akis! nėra ko priešpastatyti TKR sviediniams su nesodrinto urano ar baltojo fosforo šerdimi;  mūšio lauke naudojamos visos po ranka pasipainiojusios priemonės: manipuliuojama saldžiabalse visuomenės nuomone, tobulinama vizualinio perkrovimo technika, išdegintos žemės taktika, tikslūs smūgiai, „hit&run”, „fire&forget”, ir t. t. ir pan. ir etcetera, – lokaliais sunkiosios ir eksperimentinės technikos, kaip lazeriniai plazminiai/protoniniai spinduliuotuvai su energijos krešuliais ir torpedos/fugasai su priešiškais nanobotais, valkyriniais armagedonais, futuristiniais bataliniais konglomeratais –

1. 6 Drakonais ne gimstama, bet tampama
matant kiaurai sienas (nesijaudinkit, seni draugai, mano žirgas negadina vagos. Aš nusigausiu į priešo urvą kaip kalnų leopardas: tamsoje matau ne blogiau už lūšį, džigitų šilumą jaučiu per sieną), sulėtinant laiko tėkmę (dzen. Rapid. Arba bullet-time, jeigu taip geriau), taip pat naudojant robotų palydovų, bendraujančių su per atstumą „matančia” šilumine spinduliuote ir su palaikymo sraigtasparniais-ornitopteriais, energetinių ekranų ir įmantrių elektroninių visrakčių paslaugomis, – nutiesiančių tarp savęs ir Jūsų kibirkščiuojantį elektra lauką arba ugninę lysvę, – bei kitais svariais argumentais ir kitais sunkiai ištariamais žodžiais, erudicija nepralenkiami, nepakartojamo šarmo-charizmos, – kuris nuo amžių glūdumos nesvetimas selenitams, kuris yra įskeltas ugnies iš puikiausios rūšies titnago, – protežuojami žmonės, prijaučiantys hitlerininkams* (1) (strogų, Žmonijos priešų numeris vienas, supersmegenys), nors ir liejami slaptoje garbės kodekso kanclerių gamykloje iš silicio naudojant aukštą spaudimą, – jie tikri grynuoliai, švaraus kūrybiško aukščiausios prabos aukso lydyniai! – giliai sieloje vis dar išlieka vaikais, saugančiais po lova gražų lenktynių žaidimo kompaktą, įpakuotą spalvingoje kartoninėje ar blizgančioje celofaninėje dėžutėje, įsigytą biurgerių draustinio parduotuvių lentynoje arba atsitiktinai nupirktą Kalėdų mugėje, su auksinėmis kaligrafiškai užraitytomis raidėmis, traškančią Hanterio S. (-upermeno) Tompsono savižudybės ginklo tobulai idealią repliką-muliažą (su kuria netgi į bio-tualetą vaikštoma, jeigu netyčia apimtų suicidinės mintys; taip ir imi įsijausti į policininko, atkalbinėjančio vonioje užsidariusį Kurtą Kobeiną nuo savižudybės, vaidmenį) ir čežantį skrebenančio hibernuojančio giliai mąstančio vokiečių filosofijos partizano-veterano-senuko (važinėjančio girgždančioje invalido kėdutėje, arba pritvirtintos prie geležinės lovos, su ratukais) A. Šopenhauerio tomelį... Kūnai su kosminiu septynženkliu IQ, humanitarinių ir gamtos mokslų daktarai, laisvalaikiu surinkinėjantys kvantinius kompiuterius ir juokais sudarinėjantys atominių destabilizatorių esmines schemas, jie kasdien rija žuvį ir morkas, žiauriai kankinasi diskutuodami apie juodųjų skylių kilmę ir, suprantama, žaidžia šachmatais su IBM kompiuteriais, nepalikdami nė menkiausio šanso, entuziastingai pasiūlys tą patį ir Jums: plaukite kaip lašiša į ištakas, nes po šio magnum opus/ niekas jau nebebus toks ar taip, kaip anksčiau, ir pasaulis, pakilęs į naują energetinę orbitą, apvirs aukštyn kojom. (Kareivių kūnų likučiai, nemalonios sudžiūvusio kraujo dėmės ir apdegę technikos griaučiai neskuba išnykti smėlynuose… Kepenys neužkliudytos, plaučiai vietoje, vadinasi, gyvens, o randai vyrą puošia.) Treniruokimės, grūdinkim plieną, spauskim ugnį. Rebels uber alles!

1. 7 Vaikai – suaugusiųjų ydų aukos
* (1) Pasaulio istorija gailestingai dejuoja. Truputį popkultūros nusvilintoje (nespės paskutinis viskio gurkšnis nudeginti gomurio) augančios kartos sąmonėje paskvilinis (nuolat kylančias grumtynes leista atšaldyti nervus paralyžiuojančiomis dujomis), infantiliai ir metafiziškai militaristinis (kariškas arijų rasės/šturmfiuferių/Vermachto kareivių svetingumas: talmudiškiems-judėjams svečiams-zonderkomandoms (visi jie puikiai jaučiasi, lyg prancūzų griežto režimo kalėjimo kaliniai savanoriai (štai, tiesą sakant, ir visos šiuo metu turimos kortos)) negaila paties brangiausio metalo pausaulyje – švino, kurio ore būna daugiau, negu deguonies, ir, žinoma, kasteto) gyvūnas-ypata, apkaustytas raudonais revoliuciniais šarvais, Trečiasis Reichas jau visai nesusijęs su pasaulinio viešpatavimo planais, žydų genocidu, konclageriais ir šviestuvų gaubtais iš žmogaus odos. (Pasaulis – tik dvi spalvos: herojai-sąjungininkai ir žvėrys-naciai, kuriuos reikia greitai užmušti ir kruopščiai sukrauti stirtomis atokioje vietoje: reikia fašistinėms bjaurybėms parodyti, kur vėžiai žiemoja!) Apibendrintas vokiečių nacio paveikslas dabar tvirtai uždarytas piktos beždžionės su granata kailyje (pamirškite Šilerį ir Gėtę!). Šį gyvį reikia kaipmat užmušti. (Fašistai, šliauždami kaip žalčiai, stengiasi užimti visas laisvas vietas už mirtinai pavojingo sunkiojo kulkosvaidžio, sąjungininkų kūnus sudraskančio į niekam netinkamą faršą. Žindukliui nieko nereiškia užmėtyti Jus granatomis: kūlvirsčiais ritatės iš savo urvų tiesiai po kiauksinčiais išsiviepusių vokiečių sprogmenimis.) Kolektyvinėje sąmonėje paprastasis fašistas (lot. „fascistus vulgaris“) į orką panašus hitlerjugendinis padaras, homofobijos ir didelės neapykantos visai būčiai kvintesencija. Vienišas hitlerininkas yra silpnas ir nesukelia ypatingo pavojaus, tačiau į jį šaudyti reikia mažiausiai dukart, juk pirmą kartą kliudytas jis truputį pasiraitys kaip nevisaprotis ant žemės, pakankamai ilgai paskleisdamas šaukiamuosius garsus – lyg gulbė meilės laiku, neišvengiamai pakils ir vėl imsis savo. (Todėl geriausia nukauti kareivį, – nebūkit „stabdis“ ir apskritai kvailys, – į jo kuprą suvarius visą „Thompson“ automato apkabą, arba neištratinus vienu ypu visos CAR-15 juostos. Tik nepamirškite: pargriautą ant grindų, po to sulaužyti stuburą, tuo pačiu sutaupant nebeturimų šovinių ir ant šilto lavono pademonstruojant tvisto žingsnelius. Arba: užmušk juos visus, įliek kraujo kibirą adrenalino, išsigąsk atbėgančios minios, iššaudyk visus šovinius, bet pribaik visus ir kiekvieną, atsikrenšk, nusišluostyk nuo kaktos valstietiškus prakaito lašus ir nusišypsok šį tą gyvenime pasiekusio žmogaus šypsena.)

1. 8 „Procesas“ pagal Kafką
Betgi laukinėje gamtoje fašistas vienišius arba fašistas bastūnas, kaip jį vadina medžiotojai, sutinkamas retai. Fašizoidai puikiai organizuoti, susiburia į dideles bandas ir nejudėdami, besislėpdami už betoninės tvoros, tarsi druskos stulpai, laukia savo mielinius „BigMac“ (beje, laikui bėgant į kraują patenka vis mažiau ir mažiau endorfinų) žiaumojančių sąjungininkų, kurie sąžiningai nekenčia krautsų-fritzų-„zoldatenų“ netgi sėdėdami, užspaudę rankomis ausis, grieždami dantimis, stenėdami su čiulptuku ant naktipuodžio po stalu, – tiesiog driokstelėjimai, su drovia, laiminga kūdikio šypsena lūpose ir be jokios raukšlelės kaktoje, atpylusiai ant ieškomos mamos prekystalio pusgaminį, – pasirodymo. Ir tada išgirsti snaiperio, pataikiusio į eilinį nacį, žvalų riksmą: „Na, gavai, gražuolėli! “ (Asketiškieji TKR gildijos kolegos niūriai tyli, spausdami rankose tankų divizijų „stekinius“ šešiakampius. Pasakyti jiems tarsi ir nėra ką...) Ar tai nėra tikrasis „gut“? Figaro čia, Figaro ten, Figaro pjausto fašistus kaip kruvinus rinktiniius Briuselio kopūstus, šaudo iš dviejų rankų (kitaip negalima), skaldo galvas šėtoniškų niekšų batalionams, pasidžiauna užmuštųjų kūnus ant dekoracijų ir kaip šmėkla dingsta tamsoje, palikdama raudonas nuo kraujo sienas kaip nuo skardinio, pramoninio, mėšlino ventiliatoriaus... (šmaiser, šmaiser!) Garbingai įveikęs ugnį ir vandenį Skaitytojas pasiekia Reichstagą. Ten sėdi ūsuotas Hitleris, svajingai suka gaublį ir guvernantei Evai Braun skaito savo geriausią kūrinį – pornografinį romaną: jausmai išgaravo; liko tik seksas. Kai dėdule baigs, kažkas užkimusiu balsu riktels: „Nufilmuota“. Mūsų žilagalvis diversantas paspaus diktatoriui ranką (tardami žodžių junginį „Mein Kampf“, refleksiškai atlieka masoniškąjį judesį, nuvaikantį komunizmo šmėklas, tiesa? Antraip, kam Jums skaityti tekstą, turintį tokią antraštę?), ir jie susikabinę už parankių patrauks į čeburekinę kitoje gatvės pusėje. „Dast ist fantastisch! “ – kaip pasakytų vokiečių videoindustrijos žvaigždės. Ir būna absoliučiai teisus. Mirk, fašiste, mirk! (Fašistai čia miršta įspūdingai ir ne iš karto. Petys, jau susirengęs lėkti paskui jį prakirtusią kulką, kabinasi į raktikaulį, kuris mirtinai įsikerta į kitas skeleto dalis. Kūnas pasisuka ir ima leistis ant grindų, įnirtingai stengdamasis sustoti. Fašistai kliudo visus išsikišimus. Linksta kojos, pakibdamos iš balkono, nevalingai mosikuoja rankos, traukdamos paskui save visą kūną. Daugiau jokių kliūčių: fašistas lekia žemyn ir šlumšteli ant žemės, kvailai išsinarindamas koją per kelio sąnarį... Šalmas, nulėkęs nuo galvos smūgiuojant, rieda žemėn. Iš rankų paleistas šautuvas nuslenka nuo kalvos ir, kliudęs kito lavono koją (skeveldrinės granatos veikimo rezultatas), pasisuka ir sustingsta. Šalmas ieško savo vietos tankioje žolėje ir pagaliau, susvyravęs paskutinį kartą, sustoja. Šį finalinį judesį aprašyti sunku. Viskas įvyksta per kelias sekundes... Tiesą sakant, mums visai nebaisu, nes už lango – šviesu, aplinkui – vien pažįstami veidai; beje, fašisto asmenybę irgi nepažįstame – tik dar vienas karo statistas, pasmerktas daug kartų iškristi iš balkono, kad sąjungininkų brolija galėtų pasimėgauti.)

1. 9 Lenktynių beprotystei niūniuojam šią mes marselietę
Brangieji solidūs skaitytojai ir visos kitos humanoidinės ar ne gyvybės formos, tiek magiškai spuoguoto ištvirkusio pubertatinio, tiek garbingai senyvo invalidinio amžiaus, tiek sėkmingieji kažkur tarp auksinio viduriuko! Susodinti prie vieno kanoniškų internetinių resursų randevu-interviu bulvarinio laužo ugnies šildomo lakuoto stalo diasporos sim-ir-tikrų fronto ledlaužio Herr lenktyninkų aukštuomenės pirmuosius pilotuojančius lydus-artisans-asmenis?.. Iš pirmo žvilgsnio, ši kūrybinio prioriteto tematinio prospekto mintis pasirodė nežmoniška. Unf**kingbelievable, there’s ain’t no going back! (Soft-sumautas-core, hipertrofiškos reakcijos dramatizacija, lašiningi puošeivos dėdulės ir švelnios tetulės ant šluotų; Comprendrez? Kaputmachen, du ju anderstand?) TKR ir kompanijos įsitikinimu, kiekvienas žmogus-skaitytojas – pats sau slapta požeminė laboratorija, mirtinas virusas, kompiuterinė saugos sistema ir atgijusiais numirėliais apgyvendinta vila... Atminkite tai, kai linksmai daužysite dvi atgijusio manekeno kojų poras metaliniu vamzdžiu, išraiškingai suvarysite „berettos“ apkabą į brazdantį po kilimu žmogų-tarakoną, kruopščiai kalsite vinį į mutantės medicinos sesers galvą, teksasietiškai pjaustysite benzininiu pjūklu priveržtus prie skraidančių lovų pacientus, pašėlusiai plieksite iš šratinio šautuvo į tysančius juodųjų drugelių kūnus... ir visą tą laiką palaipsniui iš baimės ir pasišlykštėjimo kraustysitės iš proto, braškant per smegenų siūles.

2. 0 Mecha-guro-nansensu
Tolumoje vyksta radiospektaklis; iš pradžių girdėti vadinamasis „gamtos balsas“: čiulba paukščiai, šnabžda lapija. Vėliau čiulbesį ir šnabždesį užgožia mašinų balsai, klaksonų staugimas... Čia užgniaužęs kvapą spoksau į draguojančius (juk nosies tiesumu vis dėlto nenuobodoka važinėtis, tiesa, vaikučiai?) miesto gatvėmis, begalybės šviesoforų virtine išpuoštus bulvarus, prabangius, storžieviškus ir kupinus chuliganiškai malonaus adrenalino, kuris tiesiog taškosi purslais, injekcijų super-ir-hiper-automobilius, šlapiai nuo žliaugiančio vandens ir spiginančių žibintų spindinčius veidrodžių ir chromo blyksniais, aikčioju stebėdamas, kaip iš išmetimo vamzdžių išsprūsta mėlyna sudegančio azoto oksido (suplevėsuokite nakty Joninių laužais magnio blyksnių ir akis graužiančios „infernalinio napalmo žydrosios ugnelės“!) liepsna, ir pavydžiai dūsauju, žvilgsniais lydėdamas tolstančias cypiančias mašinas, apgailestaudamas, kad neišvydau, kaip nuo triukšmingai riaumojančių agregatų neatsiskiria karboplastiniai ar šarnyriniai gabalai (metalo konstrukcijų fabriko aliumininės detalės, draudžiamos pardavinėti be recepto), kaip lenktyninės mašinos sminga metalu į kitus padengtus sportiškų agregatų pilvus ir šie, apimti orgazmo, išskraido į šalis, pažerdami šūsnį plieninių lakštų bei kniedžių, kurios vaizdingai nukloja apylinkes, – tai mirtis sūkurinėje vonioje su įkaitintu juoduoju aliejumi, – kaip, tarsi nepralenkiamo „gore-for-gore“ (jei kam nors neaišku, reiškia ne tai, apie ką dabar pagalvojote, o nelemtieji MĖSA ir KRAUJAS) meistro, gavusio penkis terminus iki gyvos galvos Lukiškių kalėjime, naratyvu (angliškas žodis „carnage“ gyvas net labiausiai pasižymėjusio dvejetukininko pasąmonėje ir pradeda neonų ugnelėmis žybsėti smegenyse, skleisdamas raudonus atspindžius į žiūrovo akis ir darydamas jas įtartinai panašias į Werebull‘io (vervolfo, jaučio ir tikriausiai bulterjero hibridas) akis), nesukapojamos gerklės ir nesutrypiami tarsi priešistoriniais mamutais ar triaso periodo gigantiškomis salamandromis ar kardadančiais šernais ar kitais apekso grobuonimis, pėsčiųjų tešlaininiai plėštiniai šasi mėsos gabalėliai, išlekiantys, tarsi patetiški, išvirtusių žarnų drebučiai, išlekiančios aukštai į orą nukirsdintos, amputuotos galvos, rankos, kojos, perskeltos krūtinės ląstos ir visi torsai, konvulsiškai ištepliojantys raudonu spanguolių sulčių, kečupo arba uogų morso krauju (nė pasidomėjus donoro kraujo grupe ar rezus faktoriumi) pipirų fontanais groteskiškai pakilimo tako purviną asfaltą, besimaišantį su fantasmagoriškų obertonų dangumi ir besimaudantį stratosferiniuose nuodingų dujų debesyse… na, turbūt todėl, kad, sudievu, siaubingai sunku surinkti paskui, baisiai sunku, nes, žinote, tos linksmai žlegsinčios radioaktyvios, karbunkulinės balutės, kraujas, vėmalai, isterija, ištaškytos smegenys, svetima mėsa ir, aišku, čiuptuvai, panašūs į žiurkės uodegas, viskas taip ištaškyta, kad net nė nematytumėt, kur eiti, kur pėdą statyti… (Visa tai galima pavadinti nebent anglišku žodžiu „bizarre“.) Kruopščiai išbraižytą kreida ant asfalto siluetą – tarp nekokį apetitą žadinantį degėsių kvapą skleidžiančių negyvųjų – baigia nuplauti lietus. Kurgi ritasi šiuolaikinis žiaurumo teatro menas? (Skerdynės dėl skerdynių – jų netemdo nei filosofinė mintis, nei didysis tikslas.) Firminis TKR bruožas – po penkiais gimdytojų užraktais paslėptas žiaurumas. Sužeistieji šlubuoja ir kraiposi. Sunkiai sužeisti kenčia raitydamiesi. Žarnos krinta ant batų. Kaukolės skyla natūraliai. Iššovus šratiniu šautuvu, galūnės pamažėle sklendžia. Visgi, KRAUPIAI gražu, kaip masinės osteochondrozės, apsunkintos osteoartroze, epidemijos pojūtį, įtariant ankilozinį spondilartritą. Šita ligotos sąmonės modifikacija paverčia ir taip nevaikišką veiksmą tiesiog nereikalingu išvažiuojamuju pragaro dešrų cecho spektakliu. Mažų mažiausiai. Kraujo kriokliai liejasi, daug ką pykina... Aušta. Tepalo dėmės. Tiesa, hipertrofuoto kraugeriškumo įspūdis sumažina intensyvumą.

2. 1 Vox populi: veidu į liaudį
Ką gi, visais laikais minia reikalavo dviejų dalykų: duonos ir reginių. Jeigu pirmasis, iš esmės, nesikeitė daugelį amžių, tai povų plunksnos greitai prarado savo aktualumą. Simuliacinės lenktynės – štai puikaus naujo (nebent veiksmas vyksta senų senovėje, tolimoje tolimoje galaktikoje… – žinote, vaikystėje aš svajojau apie ateivį, kuris vienąkart nusileis su nuostabiai gražia raketa raudonais sparnais ir mes kartu išskrisime... toli toli... į žvaigždes... (akivaizdu, kad „Žvaigdžių karai“ yra sinefilo Dž. Lukaso nukopijuota nemirtingoji Akiros Kurosavos „Kakushi toride no san akunin“ juosta, pasirodžiusi 1958m. Pagyvenęs Obi Van labiau negu šiek tiek panašus į pagrindinį ką tik minėto samurajaus Tachėjo epo veikėją, o R2-D2 ir C-3PO – dviejų puspročių Tachėjos draugužių, padėjusių išgelbėti japonų princesę, reinkarnacijos)  – tačiau tai Jums ne totalitarinio kataklizmo apie tingių, su nugrimuotais kaip kinai, džedajų-padavanų, bedančių, plastmasinių imperiškų klonų-šturmuotojų, lazerinių kalavijų išradėjų, anglišku akcentu šnekančio C-3PO  ir išbalzamuotojo džedajų mokytojo Jodos, mažyčio žalio gremlino, laikančio rankose šešiavamzdį plazmos kulkosvaidį, ne, ne apie jų autoutopinę ateitį!) pasaulio originalus (tačiau kartais ir butaforinis!) masinės popkultūros patiekalas su kilobaksų honoraru. Tik žiūrėkit, kad Anakino Skaivokerio/Darto Veiderio, apsikabinėjusio granatsvaidžiais ir fotoniniais spinduoliais (Liukai, nepamiršk, jog svarbiausia gyvenime – jėga, tiksliau, jos balansas) akis nepamatytų, nes (Tamsioji Pusė nugali, Imperatorius, suprantama, nubų Dievas, neatleidžia) dar visą žvaigždžių sistemą susprogdins! Čia Jums ne Šreko „šrederiški“ štrekai tosteryje ar bičiulio hobito su mitriliniais šarviniais marškinėliais ir žiedu su pažyma iš juvelyrinės (iš baltojo vilko kailio, ebenovo medžio šipulio, anglies gabalėlio ir šuns kaulo už šešiadešimt kinietiškų rublių sugebantį pagaminti stebuklingą žiedą! Tik šešiadešimt kinietiškų rublių...), prižiūrimos geromis, vylingai primerktomis Dž. R. R. T. akimis, parduotuvės, bei Baltojo Paranormalaus Gandalfo nuotykiai; čia prancūzų didvyrio elfo Legalaizo taiklus šūvis akimirksniu neišveda aukas iš rikiuotės, Balrogas galūnių mostu nepasiunčia aplinkinius į nokdauną; čia smailiaausiai padarai neįjunks griaužti ilgabarzdžių urvus, nelįs į gnomų sandėlius ir negrobs iš leprekonų puodus su auksu… Štai Jūsų duona, mėsa ir kraujas, tačiau apie komfortiškus, liaudies reginius pamirškite. Jau pats laikas, išmetus transparantus, bėgti į kepyklą batono. (Mūsų senam draugui TK fotosesijoje teko prancūzų karaliaus Liudviko XVI, kylančio į ešafotą, vaidmuo. Duokite mums mėsos, numeskite blauzdos kaulą. Įpilkite šviesaus arterinio kraujo. Kad turėtume ko atsigerti. Būsimų nuotykių maršrutas mūsų gyslose sujaudino 94 proc. raudonųjų kraujo kūnelių (kiti susilaikė)). Visgi, jaudinamės. Prieš akis švysčioja ryškios dėmės. Ausyse gaudžia. Sieloje – laimė. Po kurio laiko: „Noriu dar... “ Prisiminkime legendinę princesės Lėjos repliką Hanui Solo: „Geriau aš pabučiuosiu wookie! “

2. 2 Septynis kartus atpjauk, po to pajuokauk
Nepaisant to, aš, sutelkęs visiškai man nebūdingą intervento-revizionisto žavesį ir raketnešio kreiserio „Titas Kovaliovas Racing“ comme il faut akademiko radarininko atkaklumą, vis kiečiau užveržinėjau išankstinių susitarimų jūrinius mazgus – ir jie pasidavė. Taigi, kresnasis, užlituotas tuščiavidurinėje sukilėlių figūrų lipnių galūnių, sociumo kvorumas surinktas, galima pradėti banketą užsitarnautu žavingų aplodismentų, užkrečiamų smagumynų škvalu ir išliaupsintų pseudofilosofinių paradoksalių proporcijų palydovinio lazerinio įrenginio su termabranduoliniu užtaisu (ICBM) kokteiliu, dideliais gurkšniais iš – karamelinio (mmm, ka-ra-melė~) medaus mandagumo, laisvo beletristinio išdėstymo, iš bronzos išlieto sąmonės srauto patoso – kakliuko. Tai – brutali alcheminių, kriptografinių, labirintinių ir meninių dėlionių – nenukrypstant į nepasiekiamus nežinančiam žmogui terminologinius, zoologinius ir geografinius tankumynus, – serija. Ėėėė, kkkietai. Tai, elitiškieji šulai-ežiukai ir patriciškieji donai-eskobarai, ar Jūs jau pasiruošę triuškinančiai, su euforiniu bajoro sentimentaliu džiugesiu, padaužyti kazualiųjų neofitų-nubų ir proletarų-kakalų kurijų, rausvomis pižamomis ir žydrais kaspinėliais, mėšlinus snukius? Taigi, sveiko „Greitis ir Industrija“ siužeto peno lyg ir nėra, jį pakeičia neblogi juokeliai: bus daug inteligentiško keiksnojimosi ir mažai naudos… Eksperimentuodamas su įvairiomis medžiagomis, Jūsų mylimasis herojus gali sukurti kokią nors naudingą priemonę, atstosiančią jam (jai) valgį, miegą ar nenumaldomą norą kasdien žiūrėti „Simpsonų“ serialą. (Lakstyti daug tūkstančių dolerių kainuojančiu motociklu, vėlyvą naktį žiūrėti „South Park: Bigger, Longer & Uncut“, pasipuošti naujomis metalinėmis apatinėmis kelnėmis – visi šie dalykai labai malonūs ir puikiai dera.) Nesėkmės atveju galite tapti nematomas arba, pavyzdžiui, pavirsti pasibjaurėtina įniršusia pabaisa, kuri riaumodama slankios po butą, laužys čiaupus, užkimš unitazą, daužys televizorių ir pavalgiusios nesuplaus indų. Pažinote savo jaunesnįjį brolį?

2. 3 Daugiau, garsiau, plačiau ir linksmiau, ponai ir ponios!
Valio! Iššausime šampano! Nes klausimas kastuviškai etiudiškas, aksiomiškai retorinis (kaip klausimus užduodantis aš), ažūriškai satyriškas ir teks stebėti žudymą užklijuota burna (atminimui pasiliekame lipnios juostos sruogą), bet ši subjektyvi gražbylystė (ką jau ten kalbėti, visa Panegirika iš didžiosios „P“, minus frustracija! Autorius, vemti verčiančių, seilėtų panegirikų chroniško lietuvių tautos dvasingumo tema kūrėjai, galų gale supranta, kad jų gyvenimas pražygiavo pro šalį rikiuotės žingsniu) Greičiui ir jo laikiniems kaštams neturėtų slėgti nė vieno neurotiško neurasteniko, mėšlungiško mizerio, neišgydomo hipochondriko, moroziško neogoto, oligofreninio katalepsininko, dykaduonio veltėdžio, juodnugario dromedaro, kolumbiečių „mučačo“, cipenančio stuobrio, pamišėlio klouno-paralitiko, bukagalvio orangutango, tigro su voro letenomis, mokslininko maniako, šarvuoto traukinio su oro pagalve, nanajų genties atstovo, merginos su dvivamzdžiu, kokio ten nesudrumsčiamo taboritų palikuonio ir, visumoje (palauksime, kol į vietinį zoologijos sodą atveš likusias būtybes...), negrynosios Žmonijos dalies: ji – anti-industrinė, pro-linksmuoliška, para-analitinė; dar – ryški, sultinga, skambi, neįprasta, talentinga; ir, svarbiausia, – nešnabždėkime, o išrėkime visa gerkle – jokio melo, jokio miego, jokios rutinos, jokios kasdienybės, jokių kančių, jokių dublerių, jokių kaskadininkų, jokių ribų, jokių taisyklių, jokių pardavėjų, jokių pirkėjų, jokių platintojų, jokių rinkodarininkų, jokių užuominų, jokių apmokymo misijų, jokių rudimentinių „piemenėliai su birbynėmis” režimų, tik aiški, ultimatyvi, brutali, nenugalima, maksimaliai universali, laukinė, karšta, atvira, begėdiška, akiplėšiška, vaikėziška, įnirtingai sentimentali ir ne mažiau nirtulingai tikroviška tiesa – štai ir pagrindinis iššūkis, štai ir tikslingas viskas (Ir vis dėlto. Nepriklausomybė. Šalin ponus, šalin dvarininkus!),

2. 4 Vardai buvo pakeisti, kad apsaugotų kaltuosius
kuriame sukaupta visa Autoriaus gyvenimo patirtis (patirties yra, terminai nespaudžia – ko dar reikia Kūrėjui, norinčiam, kad projektas atrodytų taip, kaip ir turėtų atrodyti?), visos jo viltys ir lūkesčiai, neišsipildžiusios karjeros Holivude aspiracijos, nespausdinti romanai, apysakos ir pasakojimai!.. (Jis kartais užmiršta kelią į namus, tai dabar dergia, stumia šalin medicinos seserį ir neatpažįsta draugų bei artimųjų.) Kuo mažiau plaukų lieka ant mano pasmakrės, tuo liūdniau gyventi. Vis mažiau iliuzijų apie galimybę užsidirbti pinigų ir justi malonumą atliekant procesą. Ne, aišku, iš principo galima pataikyti į aukso gyslą ir pirmuoju kastuvo judesiu susiberti sau į kišenę keletą milijonų dolerių. Kol kas niekam nepavyko pratęsti šios akimirkos žavesio bent kelerius metus. Būtinai tenka arba spjauti į pinigus ir eiti ieškoti naujos gyslos (įdėjus ir beveik praradus tuos pačius milijonus), arba užgniaužti gerklę ir visą likusį gyvenimą atlikinėti monotoniškus judesius kastuvu. Dabar, gerbiamieji skaitytojai, Jūs staiga suvokiate, kad kažkas panašaus, regis, ką tik... Ne, pakentėkite dar pusantros sekundės, nespėliokite. Pasijunti lyg skaitytum nevykėlio genijaus, seniai pasiklydusio tik jam suprantamose dvasinėse kančiose, iš anksto kultiniame, superžiauriame, kupiname prievartos, nemotyvuotų sekso scenų, persisunkusia narkomanija ir nežmoniškiausiais keiksmažodiniais dialogais, novelėje. (Aš vienas Visatoje, priešaky – milijonas saldžios vienatvės metų, mano riaumojimas pasiekia žvaigždes! Aš pripažįstu ir skelbiu paprastą, pragmatinę ir tikslingą logiką. Jei pamatai alkstantį, neduok jam žuvies-mašinos, kitaip jį pražudysi. Geriau išmokyk jį pasigauti-pasigaminti tą žuvį-mašiną – tuomet jį išgelbėsi.) Nebloga kibirkštėle iš vaikėziško obskurantizmo gelmių prasidedantis kūrinys sparčiai smelkiasi į Rašyko planetos gelmes, tačiau greitai sutrinka, nebežino kur sukti ir kanibališkai pradeda ėsti kitas knygeles, nesugebėdamas rasti tikrojo tikslo. TKR, iš bejėgiškumo pristatęs begaliniame nereiklių rašmenų žarnyną iš nuorūkų ir alaus skardinių, kuris turėtų sukelti euforiją vidutiniam psichoanalitikui, nes Autorių tiesiog drasko prieštaravimai, vidinės problemos, ir tai pernelyg pastebima, iš pradžių reikia susivokti savyje... (TKR – pernelyg enciklopediškas, visiems įkyriai brukantis savo erudiciją, moralizuojantis lyg koks nors Koranas ar Senasis Testamentas, be to, dažnai prieštaraujantis pats sau kaip Naujasis Testamentas. Beje, TKR, be abejo, reiktų išsioperuoti savo specifinį humoro jausmą, kuris paskutiniu metu tankiai apaugo piktybiniais navikais. Tai ir ne Monti, ir ne Paitonas.) Šiuo metu rašymo sluoksniuose nemadinga būti gražiu, sveiku ir paprastu. Reikalinga yda, beprotiško genialumo antspaudas, provincialus prašmatnumas, nedidelis iškrypimas, sugebėjimas suderinti nesuderinamus dalykus (jau geriau neprisiminti daugelio mėgstamos Lombroso teorijos...) Už savo žodžius atsakau. (Blykstelėjęs vaizdo projektoriaus spindulys ištraukia mūsų vaikiną iš saldžios neišpildomų svajonių vatos, jis, pro langą iškišęs sėdimąją, smagiai nusiperdžia.) Carte blanche.

2. 5 Labas rytas, Vietname!
Sveiki atvykę į trans-nacionalinį, skaitmeninį, robotizuotą auto-moto (su tarptautine automobilių diena, brangieji ir brangiosios!) šou verslą (tokie taip vadinami „šou“ neturi kultūrinio polėkio, tik nenumaldomą norą ką nors „pralinksminti“, o kai „besilinksminantis“ atsigauna, ant savo kaulų randa tik odą, namą griuvėsiuose, o pasaulį – kitame tūkstantmetyje, užtat (nors mes nesame tikri) buvo linksma), drauge futuriste pietete, prašom mėgautis ir per daug nesinervinti bei saugokite savo sveikatą ir likite valingai (ta išdykėlė valia valužė!) stiprūs! Tad apsineškim virtualiuoju morfijum, kava ar nikotinu ir paburnokim, parodykim tuos riebaluotų letenų atspaudus, tas taukuotas špygas, kurių kišenėse nesinori laikyti! Už Lietuvą, už Europą, už močiutę maitintoją Žemę-Gają, už Saulės sistemą, už Paukščių taką, ir tegu padeda mums Jėzus! (Lingvistinis šauktukas viską žino – spragt!, verbalinis šauktukas viską gali – spragt! (dedu ranką prie širdies – nenaudojau „ctrl+c“–„ctrl+v“ kombinacijos)); tokie tie preventyviai anarchistiniai bizūnai-botagai-ir-grandinės mano spartuoliškai dvylika-vėjininkų ordai ir specialiosios paskirties bataliono komandai: moratoriumas poilsiui ir pramogoms atkeltas, kas sukelia puikumo, visiškos satisfakcijos, kažko fenomenalaus jausmą, tai – įvykis, arba, jeigu patinka, antpuolis… (Specialiosios paskirties dalinių veiklos sritys – tai juk ne tik tarptautiniai teroristai, atominės bombos, bakteriologinis ginklas, gražuolės įkaitės ir bankų apiplėšimai… Kaip vertinate didvyrišką mafijos valdomų lošimo namų sutriuškinimą arba triumfuojantį serijinio žudiko sučiupimą?) Prrrrrrrrrradedam!

2. 6 Glaudus kibernetinių sporto atletų sparingas
Kalbant abstrahuotai ir su šiokiu tokiu klajūnišku solo: kultūrinio relevantiškumo sensorika, rūsčiu guru Karpenterio filmomaminio kino-rylinio farso ir pupos Deivido Linčo blokbasteriškų serializaciniu negatyvumu, nukreipta į įgrisėlių vaizdo žaidimų industrijos* (2) – konformistines, degeneratyvines ir miesčioniškas – paretušuotas perkreiptas fizionomijas-marmūzes (uždengtas akinių kaukėmis), verčia mane prabusti vidury nakties ir garsiai šaukti-staugti į mėnulį (tačiau šūksnis įstringa tarp diafragmos ir gerklų. Juk liūdna), nuo alkoholinės diogeninės depresijos pagiringai atsibundant ryte kažkurioje Sostinės miesto artimiausioje tarpuvartės blaivykloje (kaip ir buvo laukta, voliojausi krūmuose ir išsiblaivysiu tik ryt ar poryt), penitenciarinėje įstaigoje, advokatų kontoroje ar psichoanalitiko kabinoje (detoksikacija – būtina: netrikdomas vakarinis tekilos taurelių kilnojimas, energetiniai gėrimai, kofeinas, kodeinas ir atsitiktinio vitaminėlio perdozavimas – šių laikų bruožas), kai signalinis epizodas toks, kad esate laikomas gigantopiteku-machinatoriumi-siaubiku Vladu Cepešu Transilvaniškuoju, labiau žinomu vietinės floros-ir-faunos tėvynainiams kaip grubus šimtažiotis monstras-monarchas-tironas Drakula-Binladenas (ir tikrai, atrodžiau baisiai: beprotiškos, paburkusios akys – rutuliai, variniai vyzdžiai, suvelta, pilka, nešukuota ševeliūra, nugraužti iki gyvuonies nagai, apsikandžiotos lūpos visose kūno vietose, neprausti, subraižyti kraujuoti keliai: mano išvaizda – iš tiesų baisi: tik ir lauk, kad palaikys įsiutusia valytoja pamainos įkarštyje),

2. 7 Pats svarbiausias po Abelio šnipas
ir raginate priesaikomis atgaivinti didžiąją nuogų estafečių į šlovingos žūties vietą tradiciją… Rimtas žingsnis XXIa. pseudo-egzotikos gryno aukso kanonų, propaguojamų garbanotų jaunuolių-hipių su havajietiškais-himalajietiškais, tropinės mikronezijos marškinėliais, niūniuojantys po nosimi Skoto Makenzio dainelę apie žmones su gėlėmis plaukuose ir keistas vibracijas skersai nacijos, link: sukelia džiaugsmingą mėsingų, pieningų, eksponatinių Karibų jūrų įspūdį. Iki pamėlimo orientyrinis fanfarinis restauracionizmo smegenų šturmas herojinu, kinematografinio pasakojimo principais, ekskursijomis į erdvėlaikio kontinuumą, aktualiais pasažais apie (apvaliaakis Šėtonas žino! arba krūtingasis Bafometas! arba vietinis Mefistofelis!) S-und-M kostiumus iš pirmarūšio latekso, piktinantys apželtkojų, droviai prisidengusių kaltę skudurais ir kilniomis amžių dulkėmis, Viktorijos laikų moralės poltergeisto sąvadas, aprūpinančias vaikų darželius naujais sauskelnių mantos komplektais iš flangų, iš frontų ir iš ariergardo, akompanuojant žuvėdrų verksmui ir širdį draskančiai fleitai, prototipo kulminacijos metu jautresniems skaitytojams regėjimo organuose teks išspausti tą... skystį iš akių... na, kaip ten jis... druskos kondensatas? nežmoniškai išgrynintas laimės ekstraktas (nepainioti su ugniniu vandeniu)? Liekitės. Riedėkite skruostais. Nesvarbu.

2. 8 Ištirptų ant liežuvio kaip askorbo rūgštis
* (2) Kompiuterinės pramogos formuoja augančiai kartai pačius blogiausius – kaprizingus, nepakenčiamus, miesčioniškai išlepusius – įpročius, primeta potraukį prievartai, seksui, agresijai ir kitokiam socialiam elgesiui su būsimu mūsų Tėvynės administracinio ir baudžiamojo kodeksų pažeidimu. Matyt, jie, kritikai, domėjosi ir Šiaurės Amerikos mokslininkų straipsniais, kuriuose bandoma įrodyti, jog KŽ/TV manija – būsena, panaši į alkoholizmą ir narkomaniją. NOT! (Kaip buvo parašyta ant miniatiūrinio stalo biliardo simuliatoriaus, mylimiausio mano vaikystės žaisliuko, „lavina žvilgsnio tikslumą, atidumą ir skaičiavimo įgūdžius“.) Mes pasiruošę pajausti ir matyti žaidimuose visa, kas įmanoma: tabletes eskapistiniam užsimiršimui, laisvo laiko praleidimo būdą, meno kūrinį, estetinio pasitenkinimo objektą, technologinių inovacijų poligoną – tiktai ne „produktus“. Anoje barikadų pusėje, už plokščių reklaminių skydų, už profesionalių viešųjų ryšių atstovų šypsenų, už nuglotnintų versijų spaudai eilučių, neįtikimai įnirtingai verda nūdienis, protingas gyvenimas. Žaidimų Industrija – tai žaidimas, kurį pabandę vargu ar begalėsite sugrįžti į įprastą gyvenimą. (Dabar rimtai supykdysiu Nepilnamečių teisių apsaugos komitetą, nes (klausykite visi) aš tvirtinu: fizinės bausmės naudingos. Jos veikia, kitaip nei seilės ant suolo. Niekas taip nepamoko vaiko, kaip sielos pakratymas, mokytojui susižavėjus auklėjamuoju. Tampei mergaites už plaukų? Už ausies ir į kampą – tupėsi ant vienos kojos, kol baigsis pamoka. Spjaudeisi iš vamzdelio vynuogių sėklomis, demonstravai mokytojui bjaurias grimasas, apskritai elgeisi kaip žvėris? Tik rykštės gali išgelbėti kunkuliuojantį vaikų protą. Tik pagalvok: pora laiku liniuote (arba panašiu daiktu) suduotų smūgių per išdykusias vaikiškas rankutes užkirstų kelią KŽ adikcijai.) Gerbiamas Švietimo ministre, skirkite man pusę etato, ir kitais mokslo metais lenktynės taps labiausiai garbinamu visų mokinių, mininčių tuos žaidimus rūkydami per ilgąją pertrauką, dalyku.

2. 9 Judančio elektros lokomotyvo vaizdo už lango stebėjimas
Mano amžinojo rašalo plunksnų šakalų ugniaširdžių riterių voljero-atašė memorandumo vakansijų stebuklingieji mokytojai-demiurgai-burtininkai, pagrindiniai klinikinės stomatologijos šviesuliai, iki balčiausių dantų „vėjų nugairintų sprandų“ būrys, apginkluoti beveidžiais zenitiniais ebonitiniais pabūklais-plunksnomis-bagetais, pakutens brangiausiųjų rašyk. lt vartotojų kolontitulinį pilvelį, tvarkingai aprūpins visus reziduojančiuosius technine dokumentacija ir gerais patarimais, koketiškai neslėpdami po paslapties šydu susiraušlėjusias grožybes... Užsirakinkite duris, užsidarykite langus, paleiskite dujas, netriukšmaukite, pasiruoškite degtukus, išjunkite telefoną, išmeskite planšetę, užkaskite karo kirvius, ataušinkite ir atpalaiduokite smegenis, nusiskuskite galvą plikai pavojingu skustuvu, pajuskite kuo maloniausius pojūčius stubure, nusirenkite nuogai, pakabinkite virš plytelės šūkį, perskaitykite jį balsu, kočėlu mušant ritmą: „Rusija turi būti supjaustyta, išmušta, pasūdyta, papirinta, paprieskoninta, iškepta ir suvalgyta“ („no rush no sups k? raz putin wtf go“; kai Putinas atsirado TKR saloje, mane pirmą kartą apėmė negera nuojauta: užuot auginęs kukurūzus ir gyvenęs pakraštyje esančioje daugiabutėje smuklėje, jis greitai įgijo aukštąjį karinį išsilavinimą ir apsigyveno elektrifikuotame luxury house. Jei būčiau žinojęs, kuo visa tai baigsis...); pasivaikščiokite čiurlenančio upelio pakrante, pajuskite oro gaivumą, išgirskite tolimo griaustinio dundesį (velnias, artinasi audra), stebėkite paukščių skrydį ir pasigrožėkite dangumi išdidžiai plaukiančius debesis, pavedžiokite pirštu po ant grindų patiestus Europos, Azijos ir šiaurinės Amerikos žemėlapius, pafantazuokite, padūkit, pasidarykit porą fotografijų – maniakinių kronikų stopkadrų, kurių vėlesnė peržiūra sudarys tą reikiamą distanciją tarp stebėtojo ir įvykio, leidžiančio įvertinti mastą ir prasmę – ši emocinė distancija būtina – ir esmė ne tik tame, kad fotografijų albumą galima tyrinėti visiškai saugiai, bet ir įvertinant laiko skirtumą – per blankstančius, pageltusius prisiminimus ir užmirštas viltis prasiskverbia objektyvus požiūris –

3. 0 0 žaidėjų online
visam laikui išjunkite kompiuterį, paskui išlupkite iš šakutės lizdo filtrą ir paslėpkite jį po sofa brolio kambaryje, per visą krūtinę nusipieškite pacifistų ženklą ir spjovus į masinę kultūrą kartu su ją pagimdžiusia civilizacija, pamirškite apie pasaulį, išeikite į mišką, ten susiręskite paslaptingoje saloje ąžuolinę trobą, ir tyliai džiaugdamiesi gyvenimu iki grabo lentos maitinkitės grybais, šaknimis ir dumbliais – sąlyginai gęstančios, ezoteriškai purpuru besibaigančios dienos guaše, išilgai ir skersai suadytą, aplipdytą kreivais lopais, išterliotą akvarele, tirpstančios drovių saulės zuikučių, žaismingo ir džiaugsmingo geltonai rausvo saulėlydžio laukimo, sukrečiančio gražaus dangaus su debesų skiautėmis ir už nugaros banguojančia, teliūskuojančia, bekrašte jūra, ėgėjiškos-ezopinės samumu dvelkiančios pastoralės, – klausantis liūdnų žuvėdrų, klykaujančių ir ieškančių vienas kito Ramiojo vandenyno platybėse, – fone, prie koliziejinių griuvėsių bivako, išgerkite saldaus putojančio šampano (tirpstančio ore kaip limonado burbuliukai, ir stebuklai prasideda), užkąskite sumuštinių su vištiena, paskanaukite išmirkytus tamsiame aluje haliucinacijas sukeliančius grybus, užpiltus stikline virinto pieno, patyliukais sukalbėkite senovės indų maldą už derlingumą, ir pajuskite, kaip įkaitusios smėlio dalelės degina skruostą… Penkias minutes pailsėkite, – aktyviai dalyvaujant Bizantijos didikams ir Rusijos (ausinės kepurės, „Vodka“, Yuri Ivanovich „Burlak“ Gorky) bojarinams surenkite eilinę Baltramiejaus naktį, – pakartokite, po velnių, šūkį, ir: turistinis sezonas prasideda, žada būti karšta; jokiu būdu neišmeskite fotografijų! Nepamirškite prisisegti saugos diržus, po minutėlės lengva sidabrine pelerina pasipuošusi stiuardesė atneš jums alkoholinius gėrimus, o maišelį, į kurį privemsite, turėsite užklijuoti lipnia juosta…

3. 1 Genderistinės konkurencinės kovos vilkiškas veidas
Mūsų koziris, iš rankovės ištrauktas tūzas, šaškių dama, šachmatų karalienė  – skerdžiamai garsusis uraganinis (Chaoso teorija pasakytų, „kalta peteliškė“) dinamiškumas. Rašykams teks galvoti ne tik nugaros smegenimis, bet ir, aktyviai masažuojant smegenų pusrutulius, tomis, pilkomis fibromis, kurios yra galvoje. Visus (necenzūrinė, kandžių pagraužta, profanuojanti leksika, sulygintina su „popkornų“ kibiro, kokakolos (populiari paranoja priskiria „Pepsi-Cola“ ir „Coca-Cola“ vienam savininkui, suprantama, pamišusiam dėl šlovės) kibiro ir tarakonų skeletų traškesiu) daltonikus, homikus, parazitus, buhajus (jiems išgerti nieks neduos, net jeigu ir nervams numalšinti), padlaižius, taip pat ir silpnosios lyties atstoves* (3) (net tas raganas-cerberes-kurtizanes, kurios vienišos nebevaikštinėja naktinio verslo centro bulvarais (mini sijonėlis, kojinės, iškirptė, ryškiai raudoni lūpų dažai), kurios ryžosi atsisveikinti su garbe verstis firmine prostitucija, pornografija ar striptizu... Už panašią moralinę prostituciją norisi visas tas niekšes pasmaugti savo rankomis, įkišti joms į rankas metalinius strypus ir iššiųsti į Sibirą miškų pjauti – kareiviškais veltiniais ir sibirietiškomis kepurėmis mes aprūpinsime) ir jų vietnamietiškus, kanapių viešnamių-sąvartynų sutenerius, mirusiuosius-alkanus-vampyrus bei kitus parsidavusius, prasikaltusiuosius – kiborgus, orkus, psionikus, esperius, kultistus, goblinus, minotaurus ir t. t. –  dykaduonius, prašau išeiti.

3. 2 Musių valdovai
Taip, tučtuojau, visi pro duris! Veju neapkenčiamuosius lauk! Tai absoliučiai nejuokinga! Lauk. Lauk! Visi išsiskirstykite! Lauk! (Gal šiek tiek ir persūdžiau, iki galo nepaaiškinau, o štai pripučiamą lėlę geriau grąžinsiu į sekso reikmenų parduotuvę.) Mums nusispjaut ant teisėsaugos, ant savo šeimų ir visų kitų vertybių (beje, ir ant seksistinių marazminių stereotipų, TKR „rabotninkai“ nėra nei moterų diskriminatoriai, nei mizoginikai, nei boikotuotojai). Apsiginklavę įvairiausiais totemais, amuletais, pranašingomis Taro kortomis ir kitais mažiau ar daugiau pavojingais kabalistinio simbolizmo „mojo“, „vudu”, „mofo” ir „macho“ okultizmo daikčiukais, inkrustuotais dygliais ir nesuvokiamomis runomis iš šėtoniškų komiksų (Na, čia reikia dar pridėti ir kitų receptų. Pradžiai: šventi medalionai ir stebuklingos žvakės. Viduryje: sidabrinės kulkos revolveryje. Pabaigoje: stebuklingi kalavijai.), mes laukiame savo personalinio išganytojo, daiktinio herojaus Greičio-Cezario-Jėzaus, kuris galėtų sugrąžinti ateities kosmotiuningo ir astromodingo galimybių išplėštą viltį... Sakote – netolerantiškas, amoralus, pilkas absurdo kultas? Net A. Kamiu, mąstydamas, įrėmęs, – vietoje kairės viršutinės galūnės – protezo užmova, turinti smailiai užgaląstą pačio Juodosios Barzdos, – kablį (gerai, kad ne Ešo iš „Evil Dead“ motorinį pjūklą-družbą; kad ne elektrinį 600 vatų stiprumo obliuką „DeWalt“) į smilkinį, barbendamas dešinės rankos pirštais į pageltusius dantis, iš proto išeitų nuo tokio personažų balasto... Vaišinkitės.

3. 3 Taurė briuto brangiausiosioms
* (3) Šlykšios – fatališkos „Frau“ moterys ir bodleriškos „Fleur du Mal“ – kalės, ne peniuariško chlamidžių „slut“, o gerąja prasme, afrodiziakiškos mūzos, pramoginės gimnastikos mėgėjos „hard bitch“, eksportuotos pikantiškos gražuolės (didžiakrūtės heteros) iš hidroponinių šiltnamių, niekada nerodančios silpnumo, šiuolaikinio feminizmo idealas (statome purviną stiklinę kefyro-kumyso arba įduodame sulčių pakuotėlį – gerai, nes tai stiprina malonumą ir negadina bendravimo); pasirodančios neapdulkėjusios, su piktinančiai savarankiškai užsdirbtais pinigėliais, ir užsiiminėjančios, kuo nori, gyvendamos savo malonumui, kurį patirdavo dirbdamos ryžtingas 25 valandas per parą (neskaičiuosime, kiek amžių prabėgo, kol moterys atrado savo pilnavertę vietą visuomenėje. Teisus buvo tas, kuris pareiškė: „Istorija kartojasi“); šitos velnio bobos niekada ir iš nieko nesiskolindavo, dirbo tiesiog taip, arba gaudamos avansą už dar neatliką darbą, o savo projektų atidavimo terminus nustatinėjo pačios; ir be perstojo, kalės, turtėjo, lakstydamos po apygardą „Harlėjumi“, gąsdindamos pakelėse tuščių butelių ieškančius katalikų „bomžus“; ką jau ten, su tokiomis geriau neprasidėti; šios bjauraus charakterio moterys mokėjo susirasti draugų, padedančių sunkią akimirką... jos – ne mergytės ramunėlės, kurios tiesiog pabėgo iš griežtojo režimo vaikų darželio (pats Dartas Veideris prieš jas – ne kas kitas, kaip piktybiškas mažylis kukuliukas, kuris šiaip sau pavogė iš parduotuvės lazerinę lazdelę ir užsimaukšlino ant savo nesupratingos kaktos naktinę vazą); jų veržimasis į nepriklausomybę, jų įvairiapusis kūrybinis mąstymas privalo tapti pavyzdžiu, visiems feministams, organinio moteriško grožio gerbėjams (nors jos niekada nedalyvavo solo grožio konkursuose – Jūs tai atminkite), nepriklausomai nuo išvaizdos, vardo, pavardės, lyties, rasės, ūgio, svorio, amžiaus, profesijos, –

3. 4 Atlikim analizę Šerloko Holmso metodu... Cha!
kario (rozenkreicerio), užsiimančio medkirtyste su atsainiai suvirintu iš skardos gelęžtimi, ar burtininko (druido), priešui siunčiantį piktos akies nužiūrėjimą, viduriavimą, gripą ir kitokus negerus dalykus – seksualinės orientacijos, kaloringumo, klaniškumo, nagingumo ir atributiškumo. (Nors kelialapį į penktadieninį gardemarinų-transvestitų „strip-show“, ar nudistų pliažą, kuriame klaidžioja gundančios, deimantais ir simbolinio žiedo lapelio dydžio bikiniais – mažytėmis rūbų skiautėmis, pasiūtomis, akivaizdu, iš lauko pelių ir mažų kurmiukų kailiukų – išsipuošusios kerinčios krūtingos – atsakingu momentu pagelbėja filosofija ir du priešdėliai: „virš“ ir „super“ – viršmanekenės/superfotomodeliai, – jos, jaunosios modeliuotojos, mėgsta sunkiąją muziką, užsiima akademiniu irklavimu, dukart per savaitę lanko turbosoliarumą, tačiau daug rūko, stiklinėmis geria veršiukų kraują, gautą paskerdus galvijus, ir yra visiškai nepataisomos alkoholikės su rašymo kompleksu, – pasivolioti suteikite... Tik kad man –  nimfičių-lolitų ir atviros aprangos gerbėjui, moterų kovų meduje be taisyklių aistruoliui, – už paplūdimio „šlangiškumą“, pagąsdinimą vienplaukiui prieš dorą publiką, neduotų dvidešimt kirčių jauno bambuko ūgliais! Iš tiesų, kaip negėda?! Ai, begėdžiai!)

3. 5 Tyliau, jie kalbės!
TKR Akademijos konvento kūrybiniam kolektyvui dirba „Majestic Twelve“ – „Didingasis Dvyliktukas“ (nė vienas iš „mirtino tuzino“ ateivių, atvykusių į Žemę iš nuostabios tolybės ir apsistojusių apleistame Rašyko name, nėra simpatiškas – visi jie pasibjaurėtini tipai, dvasios išsigimėliai ir iškrypėliai, kosminio masto kenkėjai. Išprotėjusio ančiasnapio ir alyvų spalvos ateivio iš U. F. O., sykį sutraiškiusių vairuotoją, darbeliai – tik nekaltos vaikų išdaigos, jei juos palygintume su tuo, ką išdarinėja Passchendaele2. Itin rafinuotai norom nenorom jis sunaikina trečdalį Rašyko-Žemės gyventojų, sprogdina gyvenamuosius namus ir fabrikus, ryja viską iš eilės ir kamuoja gyvulėlius. Už šias įvairiaspalves baidykles blogesnės nebent tik vietinės vištos), dvylika apaštalų, – pilotų, šturmano ir šaulių – ekipažas: visi jie turi vieną stabą, vieną dievaitį – Greitį. Sparnų plotis – 30 metrų, fliuzeliažo ilgis – 25 metrai, aukštis – 6 metrai. Maksimalus skrydžio ilgis – 3000km. Maksimalus greitis – 480km/h. Stambus paukštelis! – švytinčiais šarvais, raguotų ir ugnimi alsuojančių kontra-teroristų, kurių venomis teka ne raudonieji kraujo kūneliai, bet benzinas, tai – bepročiai, – papuolę į Greičio kabalą, užstatę savo kūnus, sielą ir protą, – kuriuos aš puikiausiai sugebėčiau nupiešti užmerktomis akimis, pasitelkęs atmintį, lyg kokios nors žinomos kino aktorės biustą – dešimt vyrų ir dvi moterys (iš išorės padariūkščiai tesiskiria tik apranga: vilkėdami nutriušusias skrandas, liemenes, išblukusius sarafanus, segėdami bobiškus sijonus jie labiausiai primena nepavargstančių valkatų artelę); tai – labai, labai, LABAI unikalūs ir inovatyvūs žmonės, tai – žvėriškiausias per visą pasaulio istoriją žmonių būrys, Antrojo Pasaulinio baisybes perkeliantys į karščiausius „blokbasterius“, „fentezi“ išmones prisodrinantys bauginančia tikrove, o skraidantiems ar važiuojantiems organiniams-ir-ne junginiams suteikiantys metafizines savybes... (Jeigu rimtai, tai šio atvirame kosmose besivartančių pokštininkų spalvos ir koloritas iš tikrųjų turi magiško patrauklumo: kraštovaizdžio vaizdai atrodo kaip atvirukai, kuriuos norisi žiūrėti vėl ir vėl. Ištikimą komandą sudaro dvylika į klases padalintų žmonių. Geriausi kulkosvaidininkai, pilotai, minų svaidytojai, medikai, išminuotojai, diversantai ir specialiosios paskirties kovotojai iš Rytų ir Vakarų vienuolynų susitinka mirtinoje kovoje, kad išsiaiškintų, kieno kung-fu geresnis. Tai vyksta, žinoma, AK-74 SU, SVD ir PK 7, 62, RPG-Nh-75, raketiniams kompleksams AT4 Sagot ir 9K32 „Strela“ susikovus su M-16A2, XM-177E2 Commando, M21, M60, HKM5 SD6 ir FIM92A „Stinger“ – jie apsieis ir be kung-fu.) Galingi operatyvininkai-rodeo-maestro, mąslūs ekspertai-stebukladariai, telepatiškai pasikaustę dispečeriai, kraugeriškiausi piratai iš visų kada nors plaukiojusių jūrose, – tai ne hiperbolė! – ir reguliariai prasiskverbiantis per erdvinį laiko kontinuumą vyriausiasis komisaras, rūstus filantropas, TK, kuris apdovanoja kiekvieną iš jų atminimo ženkleliais, surengiantis jų garbei demonstraciją ir draugiškai pakabindamas jų vardus darbo pirmūnų garbės lentoje – yra labai daug priežasčių didžiuotis. (Visi TKR darbuotojai šypsosi, vilki baltus marškinius, o pietums valgo vėžiagyvius; kuždama, jog šios Akademijos darbuotojams nuo alaus užaugo pilvai, kad jų galvas puošia susiriebalavusios skrybėlės su plunksnomis, o maitintis jie turėtų bjauriomis riebiomis dešrelėmis, pagamintomis iš cholesterolio. Be to, vakarais jie greičiausiai susirenka artimiausiame bare, apsikabina ir garsiai, nepakenčiamai girgždančiais balsais dainuoja bjaurias daineles. Suprantate, kai kurie neturi sparnų... Jie, piktai juokdamiesi žiniasklaidai į veidą, mojuoja tvirta ranka ir veržiasi sutikti neišvengiamos kritikos ledkalnio. TKR išgalando šakes ir užtiesė naują nėrinių staltiesę, o senelis Passchendaele2 stambiu sidabriniu šratu užsitaisė šaunamąjį ginklą. Fakelai dega, derva kunkuliuoja, vištos savo noru mėto plunksnas teisingo tikslo vardan: žurnalistų Pragaro vartai plačiai atverti. Laukia. Laimingus šokliukus pakeis aršūs vaikinukai su akmeniniais veidais, alavinėmis akimis ir dar laikantys M-16 ginklus savo tvirtose rankose...)

3. 6 Trūkčiojanti rankose kaip žūstanti žuvis
Rašyko Frontui, skendinčiame grafomaninio chaoso ir nuvertintojų prievartos baseine (nepatyrusiam rašeivai bręsta nereikalingumo kompleksas, kas yra baisu), reikalinga iki blizgesio išvalyta šarvuotoji technika. Kad nuo jos atspindėtų saulė, mirtinai akindama priešą-Putiną! Atkreipkite dėmesį, tik pažvelkite, į šį fantastišką gamtovaizdį po Jūsų kojomis: tūriniai debesys, žaibai, gerokai tikroviškesni, nei natūralūs, žolė, erkinė iki kiekvieno stiebelio, nuodingas sniegas, sudarytas iš panašių, bet unikalių, snaigių... Taip, taip, kaip tik snaigių! Ir jeigu pradės snigti, jos padengs Rašyko-Žemės paviršių puriu apklotu, ir TKR skaitytojų veltiniai paliks baltuose neliestuose plotuose savo pirmuosius pėdsakus... Suprantama. Ateikite šiandien vakare pas mus į namus. Turime labai didelį... mini golfo lauką ir daug įvairių lazdų. Be to, mūsų „daikiri“ sultys šviežiai išspaustos, nealergiškus mėlynuosius ateivius iš kitų planetų, su aštuonkojais kalmarų čiuptuvais burnose, pavaišinsime mėsainiais. Tyliau, draugai, tyliau! Minutėlę pasiklausykite ir susipažinkite su gerbiamaisiais dramatis personae! – Mus svaigina darbas: dialoguose ir „Greitis ir Industrija“ aprašymuose viešpatauja megalomanija, juokelių diapazonas – neribotas. Suprasdami savo puikumą oru praplaukia brangių Kubos cigarų dūmų kamuoliai. Veikėjų vardų registras primena telefonų knygą:

#0 Titas Kovaliovas, nesistemizuojamai idiosinkrazinis TKR įkūrėjas-flagmanas, komandoras-patronažas, mecenatas-magnatas, mėgstą kavą (pupelių arba maltą) ir paprastai paruoštą virtą kalakutę su krevetėmis
#1 Terry Willkins, 150 metų amžiaus satori-nušvitęs dzenbudizmo adeptas ir Tibeto vienuolis, mėgsta foie gras, sacivį, šiltus viščiuko vidurius, rumunišką pyragą su krauju ir raudonuoju vynu (bon appetit!)
#2 Billy Kent, Itališkosios-Sicilietiškos kriminalinės hidros narko-mafijos bosas/Capo-di-capo, mėgsta aitvarus ir krištolinius rutulius, buivolo mėsą, triauškinti čipsus su kola, riebią picą, „bigmakus“, dešrainius ir šokoladines ankštis su riešutais
#3 Kurapka Lindell, Honda Civic Si specialistė, desantininkė, fetišistė, laisvai samdoma reporterė, mėgsta laukinius balandžius ir kitus skraidančius paukščius (gyvus), guliašą su mėtomis ir ledus iš juodos duonos
#4 Arthur Longinus, agresyvus profanas ir nihilistas, žalioji beretė, džigitas, stiprus vyras, mėgsta džiovintas musmires, traškučio skonio, ir virtų vėžių, keptų avių su citrinomis bei marinuotų briedžiukų smegenis
#5 Geanie Wollker, greitas an kojų, greitas ant ratų, Rusijos okupantų antagonistas-antipodas, mėgsta kefyrą (gerai nugulusį), pyragėlius su baklažanu ir česnaku, šaltą žuvį su garnyru
#6 Bob Goulding, maištininkas, vilioklis, Nyčininkas, perfekcionistas ir gyvenime, ir lenktynėse, mėgsta žalią kiaulieną (kumpį), jautienos antrekoto pjausnį, „niam“ (vietnamiečių virtuvės ryžių blynelius su mėsa), ropes ir farširuotą manų košę
#7 Daina Mousee, fitneso entuziastė, tiek trasoje, tiek už jos, mėgsta kramtomuosius Jukatanos kaktusus, grybų sriubą su kukuliukais ir prancūziškus upėtakius su romu kapuciniškai
#8 Hannibal Hendrich, kanibalas, vijikas, terminatorius, mėgsta tarakonus, žibalą ir aromatingąjį Jamaikos romą, kurį geria ir spjaudo į ugnies žarijėlių pakurą
#9 Garry Brite, visąlaik randantis laiko kūno kultūrizmui, mėgsta pušines malkas (ypač prie savo žavios miško vasarnamio trobelės), pipirais kibirkščiuojančią kopūstų sriubą ir itališkus maltinukus su padažu
#10 TRex, tolerantiškiausias 14-metis infantas-vunderkindas ir renegatas, mėgsta sidabrinius pjautuvus (paskui būtina nuplauti!), šokoladuką „Snickers“, saldainiukus „Skitlz“, nepakeičiamą indelį „Red Bull“ ir šerbetą iš migdolų riešutų kevalo (nepamaišytų, jeigu su degtine)
#11 Bill Hoax, obluda su vardu, „Kill Bill“ filmų dualogijos (ir visko Tarantino ir broliai Koenai) gerbėjas, mėgsta ledo ritulio ritulius ir mažai sūdytus marinuotus agurkėlius bei, kaip sako, „tuos pačius šaltus barščius“
#12 Takumi D, manga imago fanas ir hardkorinis bekelės asas, mėgsta varinius laidus ir antrankius (ne būtinai varinius), braškių keksą, cukruotas vyšneles, bei įvairių rūšių/skonių (labiausiai – mandarinų) kramtomąją gumą

3. 7 Iš peptidų ir alelių, iš varlelių ir pelelių
Rašymas – tai savotiškas menas, kuriam įvaldyti gali neužtekti net keleto dešimtmečių, o ir tai sėkmė lydės tik turint gerą vadovą bei įdėjus nemažai pastangų. Kūrinių rašymas – kūrybinis procesas, jame reikia pademonstruoti ir gerą skonį, ir meistriškumą, nes mechaniškai pagaminus kūrinį pagal receptą vis dėlto stulbinančio efekto pasiekti nepavyks. Galiausiai rašliava turi būti ne tik skani ir maistinga, bet ir  gražiai patiekta; čia daug kas priklauso nuo meistro meninės gyslelės, jo išradingumo, sugebėjimo tinkamai išnaudoti žaliavos ypatumus. Padėti profesionaliems/mėgėjams rašytojams ir namų šeimininkėms (žiūriu į Jus, J. K. Rowling, ir Jus, šviesios atminties Hogvartso padugnės) paruošti iš įvairiausių vaisių skanius ir labai maistingus kūrinius – aukščiausias šios metodinės priemonės tikslas. Veni, vidi, vici.

3. 8 Pirmasis raundas: mašininės alyvos kvapas ir metalo džeržgesys
#0 Titas Kovaliovas: O štai tuoj pat suveikia primadonos ideogramos koliokviumo partaktyvo akmenų griūtis, kuomet vienas smulkus akmenėlis, nuriedėjęs nuo viršūnės, gali sukelti griaunamąjį kataklizmą. Kaip musė, patekusi į voratinklį, sukelia trumpalaikį suvirpėjimą, į kurį būtinai subėga vorai-rinkodarininkai, – kad paralyžiuotų nuodais, apipintų, paverstų kokonu. Negalima atsikratyti taiklių, tačiau prilipusių „lavininio ir musės efekto“ idiomų... Taigi, numero uno klausimas, in utero: Kas Jums yra „Greitis“? Jeigu įmanoma, pateikite išplėstinį apibrėžimą, pamėgindami susisteminti charizmatiško, lengendinio „Greičio“ požymius. Tad apsiginklavę – apmąstykit nelauktą, netikėtą, į žandikaulį trenkiantį aforizmą, galintį sukelti dalyvaujantiesiems stebuklingą šimto penkiasdešimties be agurko efektą – aliejinių dažų ąsočiais, didžiulėmis drobėmis ir įvairios paskirties mažais ir stambiais teptukais, mano ypatingieji ir įgaliotieji foto-korespondentai, pasiruoškite nupiešti tarptautinį lenktynių vairavimo pramonės natūralaus ūgio ir dydžio portretą… Tik jokio sustabarėjusio socialistinio realizmo, nušvilptos receptūros iš sriubų rinkinius komplektuojančios gamyklos-laboratorijos, ar niekingo klinikinio “paciento” paprastumo/nihilistinio senatvinio/pesimistinio minimalizmo, kuriems čia ne vieta ir ne laikas, stiliaus!

#1 Terry Willkins: Puikus epigrafas! Žiauri gyvenimo proza! Gal kartais matėte kino juostą „Donis Darko“? Jei taip, gal kam nors mėginote perpasakoti siužetą? Tada žinote, kaip šiuo momentu jaučiuosi aš. Paprasčiausias atsakymas: greitis yra greitis. Bet, jeigu reikėtų ekstrapoliuoti: tai buvimas geriausia savęs versija trasoje. Kas yra „savęs“? Kaip apibūdinate save, tai Jūs – meilės transportas, pilotas mašinoje ar škiperis laive. Kas yra „trasa“? Ji yra visur mūsų dieniniuose gyvenimuose, ne tik pogrindžio gatvėse ar uždarose lenktynių takuose, tai – ekspansyvus okeano anturažas. Reikia priimti dalykus, kokie jie yra, ir adaptuotis link ateinančios situacijos, išplaukti tarsi bocmanui – skriejančiam per gyvenimą pakeltomis burėmis ant kapitono tiltelio, prakilniomis aukštomis devyntosiomis bangomis, lakštų pliaukšėjimu bei stiebų girgždėjimu – herojiškai kelionei į tą jūrą (tiktai koks jūrininkas pakvies į kajutę albatrosą?), švariam ir laimingam, su mentalitetu, žinant, kad į Kylį galite ir nebegrįžti (tik nepamirškite, kad posūkį štagu reikia atlikti pavėjui, o ne prieš vėją). Tai buvimas tikru jūrų vilku, kiaurai persisūdinusiu jūra! Nukrypstant nuo meninės marinistinės temos, Greitis ateina, kai pasensti, – man 150m., ir kol Jūsų galvos persijungia į „tikiu-netikiu“ režimą, pridėsiu – pradedi kitaip žiūrėti į pasaulį, kaip tas melancholiškas čiukčius iš anekdoto apie tendenciją; progresuojant sklerozei detalės išblanksta, individualūs įvykiai nebeatrodo svarbūs, užtai šiame fone išryškėja nauji dėsningumai, už medžių staiga atsiveria ne tik miškas, bet ir visas geografinis žemėlapis su pažymėta jame taiga, miškatundre ir kitomis Belovežo giriomis; ir tame žemėlapyje vinguriuoja takelis su kukliu prierašu „kelias į ateitį“; į senatvę užpuola visų galūnių artritas ir rachitas, puošni Hišimino barzdelė jau pražilusi, rankos dreba, kojos beveik nevaikšto, atsiranda ir daugėja raukšlių, spuogų, apgamų, senatvės pigmentų ir individualių kovinių randų, o Antrasis Pasaulinis Karas lieka užmaršty, tik prisiminimuose, – tai laikai, kuomet vyrai buvo tikri vyrai (tai reiškia, karininkai ir džentelmenai), o moterys – tikros moterys (tai reiškia, Mata Hari daugiskaita)...

Jau, kaip patys supratote, – jei kas dar nepuolė į gilią sklerozę, – nemažai laiko trinuosi šiame pasaulyje, esu matęs visko... Aš mačiau, kaip apšaudytas iš kulkosvaidžio visureigis susmuko ant visų keturių ratų – padangos sproginėjo viena po kitos, akompanuojant dūžtantiems stiklams. Aš mačiau, kaip sunkvežimis su ką tik užmuštu vairuotoju visu greičiu įsirėžė į degalų cisterną, susprogdamas velniop. Aš mačiau, kaip besileidžiantis ant pakilimo-nusileidimo juostos „Junkers-52“ susiduria su kylančiu FW-190 ir subyra nuolaužomis. Aš mačiau, kaip anglų dviejų variklių bombonešis „Moskitas“ žaviai apsipila dūmais ir triukšmingai skabydamas gamyklos kaminus sminga žemyn; mačiau ugninę lietaus sieną natūralesnę, nei tikra ugnis ar lietus; aš degtukais padeginėjau durpingas pelkes, plaukiojau penkiais stiliais šaltuose Norvegijos fiordų vandenyse, šaudžiau iš užgrobtų krantinių pabūklų į milžinišką keltą, išsikėliau Normandijoje, mindžykavau Afganistano smėlynuose, minkdžiau purvą Čečėnijos kalnuose, vykdžiau misijas Kolumbijos džiunglėse, pramogavau su Molotovo kokteiliais, per aštuonias dienas vienas, be maisto ir vandens, perėjau irakišką dykumą, neturėdamas leidimo kopiau į Everestą; savavališkai perplaukiau Lamanšą ir išvis elgiausi neadekvačiai nežabotai, mėgindamas surasti Pasaulio beribės ribas ir begalybės sienas. Iki šiol man nepasisekė to padaryti... O ar girdėjote Jūs, draugai, kaip gieda strazdai ant Goa kranto po dvidešimties valandų transo? Ir dar: supratau, kad Vietnamo (nepaklusnusis Vietnamas – yra „ilgas paukštis“, aprengtas chaki) komunisto („commie“) visą kūną, įskaitant Achilo kulną, specialiai užgrūdina, pamirko kaip anteles Mekongo upės vandenyje arba padengia nerperšaunu laku, – jie atsparūs lyg postbranduoliniai tarakonai („kukaračia“)! (O Jūs dar iki šiol manote, kad Vietnamas – tai džiovinti bananai su gigantiška raudona žvaigdže ant dėžių?) Juk negyvensim amžinai! Bet, galų gale, neužsiimant sofistika ir nenukrypstant į demagogijos brūzgynus, grįžtant prie pagrindinės temos analo, taip – vis tiek pasakyčiau, kad greitis yra greitis. Dėl Dievo meilės, našaudykite į Kalėdų Senį ar Forestą Gampą! „Watch your six, Santa Gump... “

#2 Billy Kent: Greitis man yra pilnos egzistencijos metafora. Buvimas mašinos kokpite suteikia man neįsivaizduojamos laimės jausmą. Kiekvieną akimirką, kai nelenktyniauju, yra akimirka, kai negyvenu ant skustuvo ašmenų. Greitis, man, yra mano koncentracija valiai-lenktyniauti, nukreipta į trejas koreliuojančias  smegenis: reptilinias, žinduolinias, mąstančias. Ir aš, aha, myliu šį sąmoningumo lygį. Greitis yra mano kaulų smegenyse; tai prigimtiniška kaip kraujo cirkuliacija, akių mirksėjimas, cheminiai procesai, kvėpavimas ir t. t. Ne Greitis mane veža, bet aš vežu Greitį. Tad užsimerkit, įkvėpkit, laimėkit: fiziškai, emociškai, logiškai; išsiplėskit ir transcenduokit. Būkit Dievu, o, kaip žinote, Jo keliai nežinomi. Jeigu, aišku, naktimis Jūsų nekamuoja paslaptingos mintys apie viešpatavimą pasauliniu mastu. Kamuoja? Tada neskubėkite pas psichologą, o vėliau – į sanatoriją Šv. Elenos saloje, o sėskite prie vairo, ir pirmyn į Mėnulį, į Marsą, į Ožiaragio ūką! Peržegnoju iš viršaus į apačią ir iš kairės į dešinę, padedu kryžių ir rožantį. Vardan Dievo Tėvo. Ir Sūnaus. Ir Šventosios Dvasios. Amen. („... dulkė buvai, dulke ir virsi... “)

#3 Kurapka Lindell: Greitis, manding, yra trumpiausias kelias tarp dviejų erogeninių zonų, tai – poravimosi proceso tarp Ievos ir Adomo pagarba ir atrakcija, yra pasąmoningo programavimo Froidiškasis libido, individualios Eros užuomazga, intymi In ir Jan ceremonija, „Kamasutros“ pratimų, Sodomos ir Gomoros emocijų sūkurys su letaline baigtimi, platinanti angą smegenyse stamboku biblinio Edeno falo imitatoriumi... Geidžiu greičio, kaip geidžiu vyro. Myliu greitį, kaip myliu savo šeimą. Ir mėgstu greitį, kaip mėgstu savo interjerinius senjorus ir eksterjerines senjoritas bočius-sensėjus (-as) TKR Akademijoje. Greitis yra intymi erogeninių zonų komunikacija, petingas, geresnis už seksualinį sueities orgazmą, simbolinis kopuliacijos surogatas. Greitis – tai buvimas originaliu ir unikaliu, pasitikinčiu ir padaužiškai autentišku, augančiu, bet visąlaik savimi, nesirūpinančiu apie tai, ką kiti apie Tave sako, šioje Enšteiniškai nedraugiškoje Visatoje. Turėk auksinę viziją, mėgaukis frikcijos procesu, pildyk savo svajonę ir siek jos; svarbu, ką darai DABAR, nuo judėjimo iki judėsio. Merginos, tiek „balzakiško“, tiek „sylvplatiško“ amžiaus, kreipiuosi į Jus – pagimdykite – kaip kokia steroidais pastiprinta Agata Kristi – Greitį iš savęs! Čia nieko amoralaus, eretiško ir smerktino, čia – jokių tabu. Greitis – tai Jūsų meilužis, duokite jam botagėlį! Kupidono strėlės sminga į akis ir į širdį.

#4 Arthur Longinus: Greitis, ką? Kas nėra greitis? Nes viskas, ką Jūs (ar aš) darome, yra matuojama greičiu, laiko ar  pastangų atžvilgiu. Kiekvieną akimirką, kai miegu, sapnuoju greitį. Sapnuoju save, kaip apie greičiausią, velniop rezultatą. O rezultatas: aš, pats, esu greičio inkarnacija, greičio šansonas, tad laikas ištraukti vidinį karį-lenktyninką, užsidėti Renesanso-Robokopo bolido šarvus ir kovoti prieš drakonus-banditus! Gelbėjama paslėpta gražuolė princesė-Greitis (prisimerkite, Snieguolė atvyko!) yra požeminio pasaulio karalienė, nusipelniusio kalavijų drakono, besiilsinčio ant piastro kalno, dukra – tai mašinos motoras; būkite verti jos.

#5 Geanie Wollker: Vyruti, tai turbūt seniausias klausimas egzistencijoje. Elementaru: 106 bilijonai žmonių per 50, 000 metų? Mes buvome – kaip šachmatų ėjimas E2-E4, aišku kaip dukart du, kaip suskaičiuoti tris kapeikas, lengviau nei išmokti užsiraišioti batus ar išlukštenti saulėgrąžas, įprasčiau kaip dantų pasta, paprasčiau, nei išvirti ropę (griebsime už pakarpos stereotipus, taip?) – pirmoji sėkla kiaušidėje, Vatsonai. Kiekvienas iš mūsų, mes buvome greičiausi. Egzistencija pati savaime yra greitis. Aš esu greitis, jūs esate greitis, visi yra greitis. Greitis – tai mūsų pergalingos XXL dydžio sunkiasvorio kategorijos, AAA markės, galingo „DBZ ledo“, DNR ar RNR. Kaip O. Vaildas rašė: „Būkit savimi. Kiti užimti. “ Lenktyniaukit arba mirkit. Jokių stabdžių.

#6 Bob Goulding: Mano auto-lenktyninko piloto karjera prasidėjo tada, kai nebeužteko metamfetamino ir bet kokio kito narkotiko. Visada norėjau apsinešti, pakildamas aukščiau už aitvarą... Greitis yra Baimė. Greitis yra Neapykanta („sheer loafingas“, atleiskite už kalambūrą). Greitis tiesiog YRA. Patirk ir leiskis į jį. Žinok, kad mirsi, – memento mori, – tad mylėk Mirtį, tad mylėk savo Greičio nekrologą. Būk Greičio apaštalu ir raitelininku.

#7 Daina Mousee: Mėgstu būti pirma. Mėgstu būti greičiausia, netgi. Gimiau, kad išsiskirčiau, spausdama pedalą į metalą. Visada buvau protingiausia ir mikliausia bet kokioje klasėje. Mano mokytojai manė, kad esu pamišusi. Ergo, suprantu save tokią pat beprotišką, kaip greitis. Drįskit būti spartūs; pradėkit dabar, išeikit iš savo komforto zonos, iš transo, rūko, programiškumo ir nedevijuokit nuo lenktynių pasijos, nes trasos konfiguracijos visada varijuoja. Greitis, kaip Mirtis ir Laikas, yra neįveikiamas.

#8 Hannibal Hendrich: Praėjo tūkstančiai metų. Mes išaugome, įgavome proto, viskas mutuoja, viskas kinta, evoliucionuoja po degradacijos priedanga ir degraduoja po evoliucionavimo priedanga, visi gyvenime kenčia ir grumiasi bei patiria natūralų būvį, t. y. adaptacija ir selekcija ornamentuotą pjėsinį lėlių žaidimą. Žmogus yra mašina, o Greitis yra vaistas nuo bet kokios virškinimo, imuninės, kardiovaskulinės, muskeletinės ar nervinės sistemų ligos. Jeigu sergate, paimkite greičio piliulę. O jeigu jūs sveiki, kažkas ne taip. Infekuokite save virusiniu ir bakteriologiniu greičiu, kad infekuotumėtės save sveikata, gyvastim, vitališkumo banga. Kūnas žino, kaip atsinaujinti tiek ląsteliniame, tiek intelektiniame lygyje, kaip stresuotą raumenį miego metu ar masažiniais volais. Šlovė benzinui-dyzelinui, propanui-butanui, elektrai ir atomui, amen ir bėgte pabėgiais, išmetant lagaminus!

#9 Garry Brite: Man, atleisk už defiliadą, TU esi greitis, Titai. Man patinka stebėti, kaip lenktyniauji. Visąlaik surengi spektaklį, ar asmeniškai, ar trasoje. Tavo lenktynės yra kiečiausios ir noriu būti Tavo greičio partneris, vasalas Tavo lordiškumui. Greitis yra brolystė (ar seserystė). Aš – Tavo greičio brolužis ir studentas, ir ištrauki iš manęs neįmanomai didelę pagarbą, suteikdamas motyvaciją neplaukti srauto paviršiumi pasroviui tarsi rąstu apsimetantis krokodilas, o nerti ir mojuoti uodega prieš srovę... Galiausiai, suvokiu, kad mano tikslas yra Tavo tikslas... Tik semtis-semtis-semtis.

#10 TRex: Greitis turi masinio incestinio smurto ir parafilinę zoofilijos-zoomorfijos vaizdo istoriją, – taip, arklio jėgos po kapotu spyriojasi, – pasaldintą dviejų kanopų porų, ar kavalkados, apimties įvairaus laipsnio pikantiškumais. Myliu laukinius arklius, todėl, man, greitis yra arklio galios. Arklių kinkymas ir praktinis pritaikymas yra viena smagiausių gyvenimo pramogų. Viskas kaip gamtoje ar senelių vienkiemyje. Vieni žvengiantys keturkojai stiprūs ir skrieja kaip vėjas, kiti sustingsta ir mėgina žaibiškai pastipti vos tik horizonte pasirodo goblinas ar orkas. Panarinęs galvą prancūziškas eržiliūkštis, tempiantis per purvą primityvią patranką, ar specialus raritetinis grynaveislinis italų ristūnas, ar šuoliuojantis nematomas ko nors ieškantis „montipaitoniškas“ karalius Artūras (Artūras: „Aš esu jūsų karalius! “ Peizanietis: „Jau maniau, kad mes – anarchinė komuna. “), yra pats gražiausias gyvulys. Mašinos, man, yra geležiniai, su vokiškais bavariškais motorais, kentaurai veiksme. Keturkojis, vykdydamas teisingus nurodymus, transformuojasi į atominio reaktoriaus varomą ledlaužį, kuris tamsią naktį švyti lyg žibintuvėlis su šarminėmis baterijomis. Kai priešininkai-oponentai patenka po tokio supermodifikuoto arklio kanopomis, jie sprogsta lyg muilo burbulai. Raiteliui-lenktyninkui telieka pasinaudojant kumelės pilvu po kojomis besipainiojančią tautą kultūringai sulyginti su žeme. Kuo daugiau žirgų, tuo smagiau, kaip Terry pasakytų. Terry sako, Terry žino.

#11 Bill Hoax: Greitis yra žudymo įrankis. Žudoma dėl maisto, bet aš žudau dėl greičio. Sparčiausias yra tas, kuris nepabaigia lenktynių, tas, kuris lieka alkanas. Vienintelis kario-lenktyninko tikslas – naikinti priešą. Tai pirmoji ir pagrindinė kario-lenktyninko taisyklė. Nepaisyti emocijų ir abejonių. Užmušti viską; nedvejojant nė sekundės, užmušti visus, pastojusius kelią, netgi Dievą ar Budą. Ši tiesa – karo meno pagrindas. Taip pat, ir lenktynių. Tie, kas suvokia šią tiesą, nebijo. Kupini niekšiškų minčių, pasukiojame klastingą makaulę ir nugalime visus ir viską. Žmonės dalijami į tuos, kurie žudo, ir į tuos, kurie nekenčia. Mes – kareiviai, rūšis be talento, kuri gali tik žudyti. Mes tik paprasti vargšai, jei palygintume save su tais valdovais, kurie moka nekęsti. Galima išmokyti žmogų kardą valdyti greičiau, nei šakutę. O nekęsti – tai dalykas, kurio mokosi kartos. Tai – dovana. Aš – autkastas. Aš – žudikas. Aš – greitis. Aš – krūtinės depiliatorius... Žinoma, to jau per daug. Per daug žiauru. Aš – galingos staklės, kurios neperšaunamą priešo techniką akimirksniu paverčia paprasta folija. Aš kaip koks puodų žiedėjas, visus žemės ruoželius apeinu tam, kad švariai išvalyčiau gyvenvietę. Mano kariai žaibiškai juda ir taikliai šaudo. Aukščiausio lygio karo dvasia. Perbėgeliai mums nereikalingi. Visa tai – mažos, bet patikimos plytos, iš kurių lipdomi laiptai, vedantys tiesiai į pergalę. Tikėdamasis rasti priešų, lendu į slapčiausius užkampius, šniukštinėju eglynuose ir ąžuolynuose, tyrinėju kalnų rajonus, netgi tvyrant blogam orui, brendu per upes ir pelkes. Tokia jau ta autožvėrių kasdienybė. Kaip anglakalbiai sako: „Live fast, die old. “ Kaip prancūzakalbiai sako: „Viva la vita“ (gyvenkit gyvenimą, kaip patinka). Kaip Nyčė sako: „Niekas nėra tiesa. Viskas yra leistina. “ Būk greitas arba nebūk apskritai. Iššauk granatą ir pavyk ją, skriejančią oru, kitu ginklu. Peroksido ant šerių, steroidų į raumenis – ir pirmyn!

#12 Takumi D: Greitis man yra stebuklingoji gyslelių potencija Menui, lunaparkiškų savybių rekreacija, kritinė masė, kuri tuoj, tuoj sprogs, antropogeninė katastrofa. Ir laikau save Aukščiausiuoju Menininku, Greičio Likimo Kalviu, atsakingu už savo kelius ir kraštovaizdžius, kartografijas ir topografijas, jų žemėlapius ir tiltus bei demarkacines sienų linijas. Meskitės į Saulę ir sprokite planktoninėje tamsoje. Nes viskas, kas verta daryti, reikia pakelti į Meninį Lygį, ir gyvenkit kiekvieną dieną taip, kad atsimintumėt, nes ko nori, tą pasieksi! Jokių pasiteisinimų ar kompromisų. Gyvenimas pamėgdžioja meną. Toks štai tad arthauzinis-pakhauzinis-penthauzinis kredo-devizas-moto. Basta: pūlas uždarytas dėl AIDS, susiruošiame į vietinę rūkyklą, kad atsigertume skanaus techninio spirito ir suloštume „Asilą“.

#0 Titas Kovaliovas: Vau! O-ho-ho! Vau, vau! Ho! O-lia-lia! Man patinka šie viražiniai nokautiniai atsakymai, mano celiulioidinių lūpyčių, godžiai besispjaudančių čepsinčiomis žaliomis gleivėmis ir gausiomis lipniomis seilėmis su įstatytomis burnoje suglamžytomis tarsi implantais armonikėlėmis, broliai ir seserys, iš visų pasaulio Arkadijų ir Vandėjų, Pompėjų ir Atlantidų; koks proto guvumas, koks atviras, tiesioginis įžūlumas, kaip šviežia, kaip prašmatnu, koks neribotas valiūkiškumas Internete, tam pasauliniame voratinklyje, kaip sušildo sielą! Šios renommées yra vizualiai krūtesnės už danguje išdidžiai lakiojantį, propeluojantį, pikiruojantį ir forsažuojantį Mi-28 sraigtasparnį (aviatechnikos instituto graduatas sparneliais tik plast-plast-plast-plast) virš farvaterio, kažkur prie debarkaderio denio, kažkur prie akivaro borto, kažkur gaiviame jūros ore… Policijos-žandarmerijos torpediniai kateriai ir greitosios medicinos-eskulapų kreiseriai su aviganiais, paruoškit pontonus ir pripučiamas gumines valtis (nepamirškite gaisrininkų-reindžerių ir televizijos-flibustjerų su prašmatniais ratais ančiuko galva, pripildytais troškaus oro) – tik vienetams pavyks pasiekti sausumą sveikiems ir saugiems! Biotechniniai literatų lobynai grynojo gonzo melomanams! Sufokusuoti submarino korpuso žvilgsniai! Modernūs akustikos lygiai ir garso traktai masinei auditorijai! Snaudžianti sapnų idilė! Meilė greičio subliminaliems liežuviams ir verbaliniams niuksams!

3. 9 Practice makes perfect
Žurnalistinės kalbos TOTALUMAS: visa-apimantis, globalus, didis! Vikriai, įtūžusiai, sodriai! Laisva, stebimoji pasaulio rūgšties spalvos mikstūra! Krečia pagaugais – spinalinis nugurkaulio tremoras pasireiškia įprastais lediniais elektriniais šiurpuliukais (dramblio dydžio skruzdėlytėmis) – nuo kiekvieno atsakingai, aistringai, atsargiai pasverto žodžio, sakinio, pastraipos! Jokio servilizmo ar pofigizmo, tik rafinuota „point-of-sale“, savi-pagalbos, daugia-perspektyvinė išmintis! Jokios gėdos atvirumui ir sveikam racionalumui! Akvalangininkai entrepreneriai-gulbės, ar dar įsispyrę į plaukmenis, ar dar kvėpuojate? (Nepraraskite baliono su deguonimi penkiasdešimties metrų gylyje, nes dar pateksite į banginio vidurius!) Ar nejaučiate stingdančio kelių drebėjimo? Ar nepatirsite infarkto? Baisu? Šiurpuliai bėgioja per kūną? Šaltis krečia? Užsidaro lenktynių vairamenčių konvojaus nišinio forumo-cecho ešelono-kirbynės nuomos punktai; ratas, sujungęs galą su pradžia, likviduojamas. Ir jokios velniškos revanšo poezijos! Arimas. Cha-cha-cho. (Hm! Kchhm!) Ech, belieka laukti, ką parodys vaizdo-žaidimų sim-reisingo konstruktorių ekonominis rytojus: nelaidojant kietlydinių stabų svajų, per anksti negedint dėl krizės ir nepinant pienių vainikų dėl bumo... Nenuleiskit rankų, reiseriai, pergalės medaliais dar pasidabinsit; Fortūna ir Tiras šypsosi ir mojuoja tiktai Jums.

4. 0 Kaipri pakrantę padengęs lengvas vakarinis sniegas
Smagu, gyventi smagu, – gyvenu Kečua bokšte iš dramblio kaulo, kur girdimas šaukštelio skambėjimas arbatos su citrina stiklinėje: kartais čia užsuka mano TKR draugai, inteligentiški žmonės, su kuriais mes daug kalbamės apie filosofiją, aptarinėjame genijų kūrinius. Įsitaisydavome ir žiūrėdavome į dangų tol, kol debesys nebaigdavo šokti „Gulbių ežero“ pirmojo veiksmo. Gyvenimas puikus ir nuostabus, – net oru nesiskundžiam, net jeigu pono Dievo užsiundytos žiemos šalčiai, baltoji karštligė, kad net tvoros pyška, virš kalnų sklandančios geometriškos, planimetrinių, oktaedrinių  figūrų, architekto diplomais apsirūpinusios snaigės – padidintos kristalizacijos snigimas, žiežirbėlės ant sniego, iš akių dvelkiantis atšiauriu, šaltu šiaurietišku grožiu, žvarbiame vėjuje manevruojantys drabužiai, bejausmė, padengta balta danga žemė ritmingai alsuoja imperatoriška didybe iš tolimosios nejuodžemio zonos – nežinomo užkampio, neverto net rašalo dėmės istorijos šiukšlyno naudmenose, – kur baltieji vilkai, Bibliniai skėrių-laumžirgių/leviatanų tuntai ir žiaurios nordiškosios meškos („Tu vvėl neepaššėrei baltųjų mešškų?) – bei absurdiška būtybė, „Big Foot“ (ar Jūs žinote, kad tas, kas yra nekultūringas troleibuse ir neplauna rankų prieš valgį, kitame gyvenime taps Sniego Žmogumi?), storomis gauruotomis letenomis, pusiau ruonis, pusiau šuo, – prisiputę degtinės, valkiojasi gatvėmis (blankia jupiterių šviesa užlieta scena: žmonės, panašūs į bėglius iš beprotnamio, naktį išsirikiavusius apie vienišą TKR fermą, kur vyksta isteriškai juokingi dalykai...)

4. 1 Žmogus-višta pagal Platoną
ir groja balalaikomis dainas apie pertvarką, nesitrauktų ir ledas netirptų iki liepos mėnesio, ir kiekvieną rytą išeinant iš namų reiktų trypti sunkiais batais, tarkime, klumpėmis ar „kerzais“, šviežiai iškritusį, šiltą ir minkštą, tarsi senelės pledas, riebžemio sniego lauką, paliekant paskui save ilgą pėdsakų virtinę, – kaip rodo kažkurio iš pastarųjų „Mumi-Trollių“ patirtis, negalima prasiskverbti per tokį sniego kiekį ir išvengti negrįžtamų psichikos pakitimų... – ant poliarinių kraštų tyrinėtojų ūsų prišalo pusės metro varvekliai, pikti keiksmažodžiai, nespėję atskristi iki falšborto, virsta ledukais. Bocmaną Passchendaele2 vakar teko pjūklu išprašyti iš denio, – apmąstant geriausias savo Kalėdines dovanas (jeigu, žinoma, Jūs esate įpratęs savo gimimo dieną gauti skorpionų prastai užklijuotose kartoninėse dėžutėse), paslėptas po spygliuotoju, daugiaspalvėmis girliandomis padabintu, medžiu – biraus laimo vaisiaus „čiajaus“ (arbata – ne degtinė, ant stalo seniai aušta, kurios nėra kada išgerti) pakuotę, penkis storų vilnonių vyriškų kojinių rinkinius, pigias „Rick&Morty” šlepetes ir purškiamo aerozolio bonkutę, – kam nepatinka miela „graffiti“ paišymo-tepliojimo ant sienų pramoga? – nes visos priemonės šioj pūgos-garai-iš-burnos čegevariškoje R-R-REV-oliucijoje pateisinamos! (Įsivyrauja tyla. Budeli, variklį! Motoras onomatopėjišku dialektu užgrūmoja, tiesiog užgiedoja: Vrūm... ... ... ... Vrūm, Vrūm! Vaaaaagh!)

4. 2 Antrasis raundas: informacinis cigarus-žiaumojantis kvadratinių-žandikaulių generalisimų karas
#0 Titas Kovaliovas: Bet ar, – žinant, kad ji ne iš karto buvo pastatyta, – visi keliai veda į Romą? Jeigu atsakymas neigiamas, užmiršime Ciceroną (kalbant pastarojo kalba, „In virtute sunt multi ascensus“), Aristotelį ir Cezarį, bei keliausime į Graikiją – ten jie visi. Puikiai suprasdamas, kad Rašyko žmonės nežaidžia KŽ netgi važiuodami taksi į duonos parduotuvę, Jūsų ekskursijos gidas/eskorto kontaktas (išklausius įkyraus gido pamokymų, reikia leistis ieškoti nuotykių (šlovės, pinigų, relikvijų, artefaktų, patirties, laimingos pabaigos), – turintis dirbtines smegenis, kaukolėje įmontuotą terminę kamerą, leidžiančia nustatyti kosminių pėstininkų šarvų silpnąsias vietas; supertechnologinis „cloaking device“, suteikiantis galimybę prisiartinti netgi prie pat „zergo“ patino rujos metu; titaninės rankas, plieninę širdį, nuostabius plaučius ir trisdešimt du kovinius implantus, užsiūtus kairiajame sėdmenyje adapteriais „802. 11g“ vaizdo informacijos apsikeitimui mūšio metu, mokantis pro-wrestling, ninjutsu, commando, jeet kune do, shini-rokugo-ken, čhonmedo ir muai-taj, ekspertas sambo ir kapoeros srityse, su licencija nešioti visų rūšių šaunamuosius ir impulsinius ginklus, t. y. košmariškos ateities keverziškus prototipus, dosniai papuoštus antenomis, įmovomis ir gyvatukais – kam tos abejonės? –  pasižymintis didžiule, tarsi kosminio laivo deflektorinių ekranų, ištverme – avansu sušunka: „Eureka! ” Antras klausimas labai primena vieną iš „Pietų parko” pirmojo sezono serijų, kurioje kryžmino dramblį su nykštukine kiaule: Kokia Jūsų mylimiausia mašina-rikša ir mėgstamiausia trasa-settingas? Broliai dvyniai, kuriuos kvanktelėjusi sesutė atskyrė gimdymo namuose? Atlantida, visu savo blizgesiu ir grožiu išdidžiai nugrimzdusi į jūros dugną, ar Sfinksas, į kurį iki šiol gesina cigaretes, čiupinėja riebaluotais pirštais ir apspjaudo pagiringi po Afriką besivalkiojantys lietuvių turistai? Vienas ir tas pats? Nesutaikomi priešai? Geriausi draugai? Verslo partneriai? Pasirinkimą nevaržo Jūsų pačių badaujantis ar entuziastingas biudžetas, nėra finansinių apribojimų, nesvarbi modelio komercinės gamybos baigtis. Bet galima ir primygtinai lakoniškai, trumpai drūtai, taip sakant… Svarbiausia, jog joms nereikia apdovanojimų. „Mūsų pasirinkimas“ – tai žymė, supergalingas trosas, kuris automarkę pririša prie tam tikrų aplinkybių, kelio vystymosi taisyklių. Tai grandinė, kurios gale tvirtai tabaluojasi progreso svarstis: ant žaibų, sūkurių ir vandens praplovimų (klizmų) puikuojasi svari TKR svirno spyna.

4. 3 Somnambulinis veiksmų neklaidingumas
Gal kas iš mūsų skaitytojų – iš kurių, galbūt, yra netgi MF rašytojų sąjungos narių, o gal net rūsiuose kurpiančių „Nebulos“, „Filipo K. Diko“ ar „Hugo“ vertų kultinių scenaristų ir būsimųjų šlagerių laureatų – naktimis dirbančių mokyklos valytojais, langų plovėjais, kiemsargiais, karštų sumuštinių pardavėjais arba konditeriais Londono viešbučiuose, susigundys „pagūglint“ šias psalmių-poterių pliauškalus-paskalas ir jiems net nenukris plaukai nuo jų svarbių galvų! Pabandykite. Pabandykite! Imkite pieštuką, lapą popieriaus ir užsirašykite. Užsirašykite! Ir iš anksto pasirūpinkite tvirtais baltais tefloniniais šalmais! Kad tik negautumėt į – depozitinio – kaukolės-makaulės-plikės-momenėlio vidaus turinį trupinančiu smūgiu: kumščiu, kardokšniu, laužtuvu, kūju, batu, diskiniu/vibraciniu pjūklu, golfo lazda, beisbolo blokštu, kastuvu, magišku kalaviju, suomišku gotiniu kandeliabru, alebardu, lanku, arbaletu, dinamitu, viskio buteliu, pušiniu kuolu, kastetu, skardiniu puodeliu, konservų atidarymo peiliu, batsiuvio yla, dantų šepetuku, olifantu, „Uzi“, „Desert Eagle“, „Ingram“, „Gloku“, tabeliniu „Makarovu“, naganu, vietinio lombardo „magnumu“, katana, sajumi, bo, „nunčiakais“, „šurikenu“, pedikiūro įrankių ašmenimis, troškinta kiaulienos skardine, „bazuka“, šakėmis, šakute, dalgiu, kartimi, striptizo šokėjų strypu, kazokų (ar Atėnės) ietimi, mediniu grūstuvėliu, kinietišku kaligrafiniu rašikliu, penkiolikmečio kapitono kompasu, pionieriaus kastuvėliu, jataganu, vamzdžio nuolauža, lenta su vinimi, armatūros virbu, kulkosvaidžiu, kopėčiom, parašiutu, nosine, ledinukų dėžute, špagos efesu, varine dūdele, šachmatų figūra su iššokančiais peilio ašmenimis, heraldiniu dokumentu, visrakčiu, sumeistrautu iš pakabos, vyno butelio šukė su etikete, klijais, šviežiu moliu, buteliuku su vandeniu, sumaišytu su rašalu, didžiuliu stalo skaičiuotuvu, Min dinastijos vaza, arba… arba netgi, Ilgai maknojant į degutą, plunksnas ir kitas agrarinės gamybos atliekas, kitokiu, specialiai sukonstruotu ergonominiu įrankiu, kaip ausų kamštukai… Išlėks. Kartu su smegenimis. (Žodžiu, somnambuliškai pliuškenamės lipniame antracitiniame mašinų vandenyne, ir tiek.)

#1 Terry Willkins: GUMPERT Apollo, 650 arklio jėgų, 1, 248, 190 dolerių; Laguna Seca.

#2 Billy Kent: Nissan 370Z (Z34), 350 arklio jėgų, 20, 459 dolerių; Brno.

#3 Kurapka Lindell: Honda Civic Si, 200 arklio jėgų, 31, 400 dolerių; Donington.

#4 Arthur Longinus: Porsche Cayman S, 350 arklio jėgų, 72, 800 dolerių; Red Bull Ring.

#5 Geanie Wollker: Maserati MC12 GT1, 580 arklio jėgų, 2, 5 miljonai dolerių; Brands Hatch.

#6 Bob Goulding: Aston Martin DB9, 540 arklio jėgų, 53, 634 dolerių; Silverstone.

#7 Daina Mousee: Porsche Carrera GT, 603 arklio jėgų, 700, 000 dolerių; Monza.

#8 Hannibal Hendrich: Bugatti Veyron 16. 4, 987 arklio jėgų, 1, 657, 700 dolerių; Spa – Francorchamps.

#9 Garry Brite: Dodge Viper SRT10, 500 arklio jėgų, 69, 500 dolerių; Nürburgring Nordschleife.

#10 TRex: Ferrari Enzo, 660 arklio jėgų, 3, 449, 900 dolerių; LeMans.

#11 Bill Hoax: BMW M1, 277 arklio jėgų, 556, 006 dolerių; Bathurst.

#12 Takumi D: Toyota Corolla GTS (A86), 112 arklio jėgų, kupiūruojama iki 45, 000 dolerių; Azure Circuit.

#0 Titas Kovaliovas: (Pasakotojai pina iš kalbos neįsivaizduojamas virves, – jeigu papasakočiau visą tiesą, man tektų Jus nužudyti, – beria angliškus žodžius, – mano asmenyje įsikūnijusios mokslinės žinios neduoda jokio aiškaus atsakymo, – kurių į Lietuvių kalbą išversti neįmanoma, šiuos paatviravimus mes demonstratyviai nekomentuojame!.. Truputį apmaudu, informacijos mano galvoje buvo iki pat beisbolo kepuraitės: bėda ta, kad mūsų nesibaigiančių dorybių sąraše nėra suprantamo iš-anglų-į-lietuvių vertimo auto-žargono kalbos.) Visos tos seksualios egzotinės, importinės ar mėsingų raumenų keturratės, amfiteatriškai-cirkiškai šimtai tūsktančių ar net pora milijonų dolerių kainuojančios, mašinos yra pats akivaizdžiausias virtualus pasaulio automobilių pramonės įkūnijimas, jos Achilo kulnas, Pavlovo refleksas (mašina taikinyje, aplenkimas, bananas): iš žuvies akių matyti (o jose išvis nieko nėra, vietoje nuklidinių lėliukių – inkrustuotos prizmės ženklelis, tarsi facetinių akinių dioptrija, tarsi aberacija: „$“ arba klanų logotipas – augalo cannabis vulgaris lapelis; ar kada nors susimąstėte, kodėl Vašingtonas ant vieno dolerio banknoto taip keistai šypsosi?..). Beveik kiekvieno žmogaus charakteryje slypi kažkoks dalykas, kuris verčia kilstelėti prie gerklės saldų gumulėlį, kai visai čia pat (regis, ištiestum ranką ir paliestum – tik nenustebk, jeigų ją ims ir nutrauks) pro Jus pralekia gražus ir baisokas pavidalas, o Jūs kaip sapne tolygiai sklendžiate virš jo ir norite tik vieno: kad pasaka nesibaigtų. Autosimuliatoriai (ir tikri automobiliai) bando įkūnyti šią svajonę, bet nesuteikia tikros laisvės, sunkio jėga paverčia juos vabalais, kankinamai sunkiai bandančiais atsiplėšti nuo paviršiaus, kad suteiktų savo kūneliams judėjimo galimybę. Trūksta žodžių, norint viską pavadinti savais vardais. Bet, pirmą kartą pamatęs tokį automobilį, staiga supranti, kam reikalingi pinigai. O jeigu Jums nusišypsos laimė kartelį spustelėti pedalą iki „dugno“, pasaulis taps šviesesnis, lyg nuo jo ką tik nušluostytos dulkės. Brangūs žaisliukai suaugusiems vaikams, rafinuotų snobų prieglobstis, tikrų vyrų stabas, iš nuostabos kylančių Jūsų antakių, „kelio brolių“ gerbėjo gyvenimo simuliatorius… Aerodinaminių apvadų konstruktyvinė estetika akina, reklaminė abrakadabra, kurios padedami pinigų srautai teka kažkur savais reikalais, ryškiomis spalvomis ištaškyta ant vidaus degimo arklių… (Yra du žmonių tipai. Vieni jų, susitaupę pinigų naujam „BMW“, perka jį. Kiti už tuos pinigus perka senuką „Porsche“. Pirmieji iki keturiasdešimties metų įsigyja neblogą vasarnamį. Antrieji iki keturiasdešimties numiršta nuo kepenų cirozės. Kartais aš stebiuosi, kaip kompiuteriniai žaidimai panašūs į mus.)

Šiandien lenktyninės mašinos kainuoja brangiau, nei dauguma žmonių šioje planetoje gali išleisti per visą savo gyvenimą! Bet, vis tiek, už tuos kruvinus grašius mūsų įpėdiniai-aficionados, – kurių užpakalinės kišenės, kaip sakoma, jau beveik svyla nuo „nerimstančių dėdžių pinigų“ (imk auksiną, Buratinai! keltininkas visada sulaukia savo monetos; iš kur? Na, ir iš kur ta Pelenė tokia turtinga?!), – perka ūkyje naudingus titnaginius kirvius su turboįpurškimais/turboįpūtimais, nerūdijančius išmetimo vamzdžius ir sportines pakabas… Mes labai mažai žinome apie šiuos žmones, pagrindinis informacijos šaltinis apie juos yra jiems priklausančios transporto priemonės, dosniai išmėtytos TKR memorialo-arealo teritorijoje: raudonas Amazonijos indėno „Ferrari“, mulų varovų „Gelendvagen“, paprasto Lotynų Amerikos bakalėjininko T-78 tankas su 125 milimetrų patranka, kuri yra ne graižtvinė, o lygiavamzdė...  (Personažai puolė vienas kitą delikačiai ir su hienų bandos, nepasidalinančios urvinio kiškelio kūneliu, apetitu. Visi jie svaidėsi sulankstytais saldainių popierėliais, pešėsi ir tampė vienas kitą už plaukų lyg velnio supermakakos rezus, kaip per „gay contest‘ą“ (balandėliai aptalžo vienas kitą delniukais per skruostus), žiauria sumušimo scena (priešininką pargriauna ant grindų, spardo kojomis į kirkšnį, po to smaugia), netgi absurdiška „trash“ komedija, kai rankas ir kojas išsuka į tokias padėtis, kurių nėra matę net policijos anatominių teatrų žiūrovai. Azartas didesnis nei tarakonų lenktynėse!)

Mano pasirinkimas (prašau atleisti už truputį pompastišką, sultingą, išpūstą požiūrį, už egzaltuotą blaškymąsi – Išlikti neobjektyviu ir subjektyviu darosi vis sudėtingiau), kuris inicijuoja seilių išskyrimą ir to pasėkoje (taip, žinau, kad nevartotina) seilių varvėjimą: Mazda – „Dievų pasiųstas kaip bausmė visai Žmonijai, visada grasinantis savo pūdo kumščiais ir plėšrūniškais dantim“ – Furai, 458 arklio jėgų, 3 milijonai dolerių; Istanbul. Cheers, mano darbštuoliai lenktyninkų haute-couture femme-fatale savantės ir džoisiški prodidžiai? Plekšnoju svajingai, su dominuojančiais tėviškais jausmais ir emocijomis, sau per krūtinę: Cheers!

4. 4 Naujoji žaidimų žurnalistika: šlovė (1) Autoriui ir jo (2) Kūriniui
Manau iki šiol, kad tekstų apie žaidimus kūrimas – pats maloniausias laiko praleidimas, nerealios atostogos... Septyniasdešimtųjų pradžioje Tomas Vulfas išleido antologiją, pavadintą „Naujoji žurnalistika“ – himną viskam, kas subjektyvu, asmeniška, unikalu amerikiečių žurnalistikoje. Šalin standartus, šalin taisykles, velniop visokias pretenzijas į objektyvumą... Būk sveikas, svaiginantis „Aš“! Įžymūs NŽ veikėjai – Kapotė, Meileris, Hanteris S. Tompsonas. Galima išskirti tris pagrindinius žaidimų „gonzo“ žurnalistikos principus. Pirmasis: žaidimai savaime yra labai stiprūs haliucinogenai, ir su jais reikia atitinkamai bendrauti. Jeigu Hanteris ir Meileris piktnaudžiavo įvairiais preparatais, kad pakeistų savo senąją, įprastą realybę ir rašytų apie ją unikaliu nepakartojamu stiliumi, tai su KŽ tas pats efektas pasiekiamas NEpanaudojant narkotikų. Kažkas jau yra išsakęs mintį, kad žaidimai – ne daugiau, nei skaitmeninis haliucinogenų analogas. Tačiau žaidimų žurnalizmas dabar – nuobodus apdulkėjęs mokslas, chemija, giliai prasmingai svarstanti, kokioms smegenų sritims koks preparatas daro įtaką. O aš siūlau aprašinėti tai, kas vyksta, kuomet visa šita chemija pradeda veikti, kuomet ji pradegina realybę aplink Tave...

4. 5 Paruoštas, kai paruoštas
Antrasis: bet koks, netgi labiausiai blogutėlis, žaidimas yra visavertis Paralelinis Pasaulis, Alternatyvi Realybė, buvimo kurioje pačiu faktu reikia žavėtis. Ir panaudoti kūrybos labui. Mes – nuotykių apybraižų apie keliones į Išgalvotas Vietas autoriai. Mūsų tikslas – aprašyti, kas vyksta tame keistame pasaulėlyje, kuris neegzistuoja nesant žaidėjo. Atkreipkite dėmesį, žaidėjo, o ne žaidimo! Išvyk gi į kelionę, ištyrinėk papročius, tradicijas, įsivelk į įdomią istoriją… O paskui, atsižvelgdamas į savo talentą, pateik tai žaidėjui. Pagrindinis kelionės užrašų ypatumas yra tai, kad juos įdomu skaityti, netgi jeigu Jūs neturite nė mažiausio noro eiti autoriaus keliais. Trečiasis teiginys: naujoji žaidimų žurnalistika privalo būti įdomi ir žmonėms, skaitantiems specializuotą spaudą, ir žmonėms, jos iš arti nemačiusiems. Draugą žaidime pažinsi. Tokia teisybė, taip viskas ir turi būti – turinys negali būti užgožtas, jis turi tik atsispindėti – ir, susidūrę su ja akis į akį, mes visiškai pripažįstame visą daugiataškiškumą, iki paskutinio taško. (Viskas sukasi ratu ir nuolat kartojasi. Kartais, kai gyvenime nuolat persekioja sutapimai, net susuka vidurius. Tai viduriavimas, tai skrofuliozė, veterinaro garbės žodis.)

4. 6 Kas išleido šunėkus?
Kažkas vaisiškai-uogiškai-vaniliškai-žemuogiškai-tešlainiškai noksta, vartaliojasi, šnopuoja per miegus, stojasi ant užpakalinių letenų, sveikinamai loja ir liūdesingai inkščia – ar tai bobikai šuniukai? Mergaitės –  nė viena nesugebėtų atsilaikyti – it mažos, išradingos, konceptualios, kleketaujančios fėjos iš nešvankaus anekdoto apie flirtą, – rimtai juokingo pokšto apie moterį, sakančia „ne“, kuomet ji turi galvoje „taip“, – it baltos vištelės, bubnijančios sniaukrojančiais balsais, sutūpusios ant jaukių laktelių – labai mėgsta lengvą, linksmą, žavų, svaiginantį megahitą „Nintendogs“. (Eikit šalin, žiopliosios nelabosios, vilkitės iš kupetų, čia melofonais neprekiaujama!) Beje, ne tik mergaitės! Šuniukai švelnūs, trimačiai, gražutėlaičiai, karnavališki, animuoti, mieli – ir taksai, ir retriveriai, ir skalikai, ir mopsai, ir šitsu, ir Sibiro laikos, ir labradorai, ir šnauceriai, ir pudeliai, ir korgai, ir pinčeriai, ir čichuachua, ir šibai, ir vokiečių aviganiai, ir bokseriai, ir „cavalier-king-charles“ spanieliai, ir Jorkšyro terjerai... Žaidimas prilygsta kiaulianago darbo simuliatoriui, tai ne vykusi parodija, ne grupinio citavimo seansas, tai netgi ne „pi modern“, tai – juodnugarių ginklas, atleiskite, tai – natūrali „bestiaro“, kuriame už teisę būti keistųjų žvėrelių su dygliuotais snukiais ir smulkių lauko graužikų elgsena, terariumo emuliacija (kas kiečiau už egzistenciją elektrinėje būdoje-voljere su kaklasaičiu ant karčių? kas kiečiau už netekimą gražiausių savo metų, praleidžiant pririštam prie būdos saugant Jūsų nukvakusios tetulės rūtų darželį?). Na, beje, kaip pasitaikė, galbūt šios bestijos nuginkluoja savo žaismingu gyvumu, švelnumu ir daro neišdildomą įspūdį savo nepakeliamu pūkuotu šilkaplaukiškumu ar vešliais nukarusiais ūsais, letenomis ir liemenimis, pakerėtoms panelėms, – kiek laimės vaikams ir suaugusiems, ledi ir džentelmenams suteiks vienas mažas šunelis! – bet mes apie juos čia nekalbėsime. Mes – ne krienai proseniokai, nepatyrę vaikučiai ar pridurkime prie auditorijos papildomą dešimtį epilepsija sergančių nėščių moterų/tikrų namų šeimininkių, kurios sudaro šią tikslinę šunėkų-brisių mylėtojų auditoriją... Mes – „suaugusieji“, kurie savo augintinius nei glostom, nei mušam, nei angoriškai kaišiojam savo nosis, kur nereikia. Tiesa sakant, gyvūnėlių mes, iš viso, ir neturime – nei ašaringų, nagus galandančių Bagirų, nei muzikuojančių, imtynininkų Betovenų. Ir tai, velniai rautų, grynų gryniausia, širdį šunkeliaujanti, tegu ją šunes, tiesa. Pokemonai ilsisi, paglostykite jų kailiuką. Bac! – ir jau esate machiaveliškasis Valdovas.

4. 7 „Funniest dog movie trailer“ čempiono laurai
Ar sapnuoja Pavlovo, „Soviet Punko“ depo mokslininko, superšunys elektrines superkates? Ar būna pas juos superšuniškos vestuvės? Ir, galiausiai, ar reaguoja jie į varpelį? Nesvarbu... Mums, vis dėlto, nereikia vedlio Vergilijaus kelionėje per niūrų ir paslaptingą kosmosą, žaižaruojantį madingomis rūgščiomis spalvomis, žvaigždžių dulkėms įrėminant įvariaspalves planetas... – per klajonių neapšviestais koridoriais su neišvengiamais siurprizais, tokiais, kaip staiga iššokantys zombiai, tiesiog juodose kaip derva veiksmo-siaubo katakombose – visus devynis (patys švelniausi vaikystės prisiminimai) Dantės „Pragaro“ ratus (apie žiovulį keliančius „Skaistyklą“ ar „Rojų“ nė negalvojame) ir nebulinius Didžiuosius Grįžulo, taipogi, ratus. Eisime vienui vieni, skinsimės kelią lėtai, apčiuopomis, pasikliaudami šeštuoju pojūčiu, ekstrasensiniais sugebėjimais, antruoju matymu trečiąja akimi, pasitelkdami intuiciją, į nieką nesižvalgydami, be jokio rankose laikomo kibirkčiuojančio fakelo, žibintuvėlio ar žibintų lęšių atšvaito, be danguje kybančio paties gruoblėčiausio, paties numirėliškiausio pasaulyje mėnulio, ankstyvojoje Edo Vudo noir (čia nėra vietos spalvų paletei, čia žaidžiama pustoniais, pliušiniais niuansais, smulkiausiomis detalėmis, mirguliuojančiais „juostos defektais“, kurių nepastebi neatidi akis; čia sukeliami tolesni klaustrofobijos priepuoliai) filmų prieblandos tamsoje, kur šėlsta sunki psilocibinė juoduma (vakuumo tylą pakeičia Liuciferio katilų skleidžiamas karštis ir ūžesys), matomi tik krintantys įvairiaspalviai lapai ir fosforescuojančios sporos, tamsiose olose (tiksliausiai jas apibūdinti tiktų angliškas terminas „haunting“) besisukantys jonvabaliai, o asmeniniai košmarai, pritariamai aidintys gedulingo maršo, liūdnos, sielą į dalis draskančios simfonijos,

4. 8 „WallMart edition“
Šopeno noktiurno akordais, tragiškai didinga Stalingrado oratorija, erdvę sklaidančiu choru, dramatiškais minorinias ėjimais, pastorališkąja Ramiojo vandenyno tema, ultimatyvaus choralo, liūdno sidabrinių stygų skambėjimo, tratančių būgnų, grojančių birbynių ir bandžų, graudžių kontraboso stygų, beviltiškai trinksinčių mušamųjų muzikanto lėkščių, skambančių siciliečių liaudies laidotuvių baladžių ar sovietinio maršo hieroglifiniais garsais – kiš letenas į vatinę, šešėlinę, Edgaro A. Po „Varno“ ir R. Vagnerio „Valkirijų skrydžio“ pandemoninę realybę... (Nors kokia ožka, lapė, kiškis, meška, varnėnas, strazdas ar, bent jau, jūrų vėplys – sutirštėjusių debesų, šniokščiančių nendrių, vaiduokliškai šlamančių paparčių, linkstančių medžių, nuo kurių plėšiami lapai, o nuo namų stogų – čerpės – praverstų; vis dėlto, mieliausi naminiai gyvūnai yra tie, kurie nevambrija – vilkai, hienos, leopardai, liūtai, vabalai-skarabėjai, tiranozaurai, triceratopsai ar mažesnės reptilijos.) O jūs manėte, kad „Bleiro raganos“ patirtis jau visai pamiršta? Kraujo klanuose permirkę manekenai, vaikiškų pėdelių pėdsakai ant lubų, neįprastos elektros iškrovos. (Ir dar: ten sienomis šliaužioja riebios dėlės, koridoriais trankosi invalidų vežimėliai-žudikai, iš grindų auga plėšrieji grybukai, o per sienas prasiskverbusi gigantiška bambagyslė...) Ar jums tik pasirodė, ar iš sienos iš tikrųjų kyštelėjo šuns (ar tai pikto kandančio dobermano, italų mastifo, o gal anglų buldogo) – lojantis, urzgiantis ir nešvarus – kiber-snukis?.. Jūs sukrėsti, apžavėti ir nič nieko nesuprantate. Jūs pagaliau prarandate sąmonę. Taip ir turi būti. Tokios žaidimo bekscenetriškumo taisyklės: pagal perspektyvą, būsite suvalgytas apsėsto blusų K9-o. „Caveat, emptor“! (Pamažu atgaunate sąmonę. Pamirškite „Greitį“ ir automobilius – ši rašliava ne apie juos! Ji apie kulkosvaidžius, raketas, minas, sprogimus, žvėriškus klyksmus, iš po ratų sklindančias dulkes ir nerealiai dūminančius dujų išmetimo vamzdžius!)

4. 9 Trečiasis raundas: energija lygi masei, padaugintai iš šviesos greičio kvadrato
Cha-cha-cha! Ne, ne, jie kikena ne iš Jūsų. Cha-cha-cha! Ne iš Jūsų, sakau! Cha-cha-cha! Užeikite, nesisiokite į kelnes, kraujasiurbės-žonglierės, kovingosios pankių klonės, „succubus“ medicinos seserys-deratizatorės, iš dulsvos kūningos „maman“, šeimininkės kvadratiniu veidu, Aja-Sofijos mečetės/Geišų namų, giliomis dekoltėmis, neapmėtys Jūsų tarsi granatsvaidžiais supuvusiais apelsinų, patisonų ar pomidorų salvėmis, skeveldriniais kokosais, abejotinos kokybės Astrachnanės arbūzais, gleivėplūdiškais Kvamos kiaušiniais iš „Svetimųjų“, aštriais peiliukais, nuodingomis gyvatėmis, ar – pateikus firminį patiekalo užsakymą – cukatomis farširuotomis maru užkrėstomis šerno (ar Bachometo) galvomis.... Cha-cha?  Ar sugebės jos paliesti liežuviu Jūsų ausies spenelį? O antakiais pataisyti šukuoseną? Čiu! Į Jus man nusispjauti! Juokitės, tenutrenkia Jus perkūnas, juokitės! Po valandos Jūs juoksitės aname pasaulyje. O išlikusieji gyvi pavydės mirusiems… Už durų į kolchozo afilados salę („dress” kodas ir „face” kontrolė beisbolo ar ledo ritulio lazda – čia, vietoje, galima atlikti sumaniai išnaudojamą plastinę chirurgo peilio veido (žaliasnukiio didelėmis iltimis) operaciją/„face-lifting‘ą“: randai greitai užsitraukia, transplantai prigija be komplikacijų, išlyginamos visos raukšlės ir klostės, įskaitant ir galvos smegenų žievės šlifavimą, panaikinama migrena ir podagra): tegul būna palaimintas kiekvienas įeinantysis vikruolis-dvasininkas, bet asmenys blaiviais veidais, be specialaus pakvietimo, „kruvinosios merės“ butelio sušildančio, savų antrankių, paradinio „kalašnikovo“ (išardome ir surenkame „Kalašą“: ne užrištomis akimis, ne, tačiau tiksliai ir aiškiai, taip, kad klausimų tiesiog nekyla) ir superkareiviško vėzdo su bumbulais, neįleidžiami; moksleiviams, nuogais užpakaliais, kurie  puikuojasi beretėmis, tepliojasi veidus degintu cukrumi (uždraudėme pilti ant jo bromo vandenį) – nuolaidos tokiam proviantui, kaip amerikietiškoms dešrelėms („hot-dogams“), avižinei košei su klevų sirupu, dideliems riestainiams-krendeliams ir tamsiam bei šviesiam alui; vaikams/darželinukams (atrodantys kaip padykę šešiamečiai, mėtantys mieles į mokyklos unitazą), kurie melancholiškai teplioja tirštus snarglius, be jokios tvarkos išmėtytų kur papuolė, ant liūdnų pamėlynavusių storapilvių, – įėjimas, kilogramas „kaifo“/kokaino

5. 0 Invalidams taikomos nuolaidos
(suinteresuotiems pakištynių asmenims: juk tai tik paketėlis su neįtartina balta medžiaga, tai tik sumalti galingo malūno girnų ruginiai miltai, tik bertuvėlinė cukraus pudra – juk jie net ne juodame lagaminėlyje su spragsinčiais užraktais!), dėžė vietos slyvų degtinės ir „chupa-chupsas“ nemokami; moterys – kekšaujantys kastracijos procedūrą atlikę, švariai nusiskutę, vaikėzai su sijonais – į bendruomenės teritoriją neįleidžiamos, kaip kompensacija dovanų – valerijono šaknies lašų tubelė su atkištu šlamančių grynųjų pakeliu, už plekštelėjimą joms delnu per sėdimąją – kukuruzų spragėsiai, o už čiaukštelėjimą superbotagu/superrimbu – dėžė tąsių irisinių, – pamirkusių strichnine bei iprite, chlorpikrine bei fosgene, ir kituose į kalio cianidą panašiuose, egzotiškuose nuoduose, – saldainiukų iš trinitrotoluolo), į dekamenoriškąją/žmogiškąją komediją, į klaustrofibinę laisvę, į tvankią hitparado infokomustinio TKR planetariumo hipererdvę, prie fejerinio atrakciono – prislopinta garso ir šviesų, didžėjų ir reperių (arba kompozitorių?), Frenko Sinatros ir Metallica, klyksmų, – triukšmo užterštumo, ausų kaušeliuose iki šiol marmaliuojanti, kakofonija, jutimų organai paeiliui liaujasi veikę. Tačiau muilino Rišeljė politikos merkantilizmo – tuoj pat pasviestuokite mūsų sviestuotą sviestą, nes atrodo, kad mūsų sviestinė tuščia – įteikimo ceremonija žada būti kukli, personažų su frakais ir prašmatniomis palydovėmis nedaug, pirmosiose eilėse matosi tuščių vietų (linksmai merkiu akį – ak, mano ūseliai! ak, mano auselės! – Liusui Keroliui, iš krašto, pirmoje eilėje; pasižiūrėkite į linksmą namų šeimininkę su prijuoste, – ji trečia iš dešinės, – atidžiai įsižiūrėjus, jos rankose galima įžiūrėti virtuvės reikmenis – kočėlą ir gruzdintuvę), o kažkur galerijos rajone, kur kepsninės dūmai sklinda pas kaimynus, pasirodė iš pažiūrios besibūriuojanti nekantri įvairaus plauko įtartina publika... Kas nenešioja po drabužiais liemenės ir apatinių kelnių iš aliumininės folijos, kevlaro reikmenų ant galvos, o užantyje – prijaukinto žiurkėno, vadinamo „kosminiu“. Siaubo parko perimetru ištisą parą patruliuoja specialus basakojų senučių, kaulijančių išmaldos, su vežimėliais, įsitaisę važiuojamosios dalies viduryje ir atsakinėdamos į visus klausimus priekaištingu žvilgsniu, dalinys. Tai – degeneratai iš Kapucinų gatvės. (Jokių preparacijų: tai TKR „kindergardene“ iš pradžių šiltas vandenėlis, vėliau – karštas, po to – verdantis, galiausiai – kunkuliuojanti smala: plaukioti šioje įkaitintoje substancijoje – brasu ar krauliu – žiauriai sunku.)

5. 1 Musmirynas (Iškaršėliai ir Apsirijėliai)
Klošaro makroinstaliacijos (tiek daug naujų žodžių nebuvau išmokęs nuo vidurinės mokyklos laikų) – salonas, promenada, bavarija, garnitūra, herbariumas, akvatorija, kromas, pagoda, oranžerija, štabas, šventykla, soboras, taboras, sinagoga, medresė, kareivinės, kazematas, konkista, mokykla, artelė, aljansas, slėnis, smerčas, stanica, famagusta, kazino, dangoraižis, pramogų parkas, furšetų salė, plevenanti robotizuota tvirtovė su joninėmis patrankomis ir dar velniai žino koks balaganas (ar vardinti toliau? Manau, neverta. Dar ims mausti dantis) – viskas viename) šeši šimtai dvidešimt penki kvadratiniai kilometrai – dvidešimt penkių pločio ir dvidešimt penkių ilgio – tušti, tarsi briaunota stiklinė devintąją Naujųjų Metų dieną. Konsorciumo, aptverto trylikametre tvora ir žiauriai spygliuota viela su prijungta siaubinga elektros srove, bendruomenė, kurioje roželėmis auga laukinės karotininės morkos ir spalvotieji kopūstai, ganosi pilki, panašūs į miniatiūriškus peršertus urvinius sausumos drakonus, laboratoriniai triušiai su galingais kapliais (ta nelemta istorija, kai teko įsikurti silpnapročio triušio paralyžiuotame kūne, iki šiol verčia mano smegenis skausmingai vibruoti, o prakaito liaukos prakaituoja trigubo veikimo režimu), stambios, hipertrofuotos, porą centnerių sveriančios naminės kiaulės su plėšriųjų paršelių vada, jūros kiaulyčių būrys, blizgantys pūkuoti ežiukai, skunkai, broileriai, distrofiški viščiukai-akseleratai, panašūs į peraugusius stručius paklaikusiomis akimis, kuriuos prisilietus sprogsta, ir pasiutę vombatai, trylikamečiai kurmiai, varanai, bei liūdnai pagarsėję šikšnosparniai, kurie tik sukaupę visas jėgas sugebėdavo savo kūną pakelti pusę centimetro nuo žemės, saugoma geriau, nei JAV ar Europos vidutinio autoriteto valstybės aukso ir valiutos atsargos, – tiklainės skenavimas, šarvuoti vartai ir technika, stebėjimo kameros ir raudonas lazeris, kuris galbūt ir nesupjaustys piktadario kaip kinietiško kopūsto, tačiau iškvies šimtą dvidešimt pačių reikalingiausių taikvando danų turėtojų, dėl visa ko apsiginklavusių SVD. Išsikerojusioje TKR taigoje apsigyveno keisti ir nerimą keliantys padarai: sulaukėję fabrikiniai robotai (a la Benderiai iš „Futuramos“), pabėgę iš zoologijos sodo vilkai-kanibalai ir gauja pingvinų, visokių rasių ir tautybių „bomžai“. Į TKR teritoriją užklydo asilai ir kiti nešuliniai gyvūnai, kurie nesivaržydami terorizavo ir taip retus praeivius, tikėdamiesi gauti puskilį minkšto sūrio su pelėsiais arba nors šieno vežimėlį. O TKR miško centre, pačioje tamsiausioje, drėgniausioje, neprieinamoje jo dalyje, neva pasirodė groteskiškos nenustatytos pilietybės pabaisos, svaidančios visiškai naujos kokybės žandikaulius žalojančius specialiuosius efektus. Kažkas TKR darželyje pridėliojo pirmykščių spąstų ir prikasinėjo vilkduobių, kai kuriose jo srityse reguliariai rinkdavosis „tolkienistai“ ir kiti dundukai. Vakarai gąsdina vaikus riebiais nykštukais, „poltergeistais“, zombiais ir kitais visiškai absurdiškais, tačiau stebėtinai tikroviškais išsigimėliais. Turistų čia taip pat nevežioja. Jeigu jie ateina, tai ateina patys, naktį, su naktinio matymo prietaisais ir maisto atsargomis mėnesiui. Mes Jūsų, žinoma, nenorime niekam pastūmėti ir neperspėjinėjame. (Į šiek tiek apstulbusią salę tarytum blogai valyta naminė degtinė veržiasi šiurkštūs žodžiai.) Kitaip tariant, čia niekas netampa milijonieriumi, supratote, ar ne?

5. 2 Iš variklio tūtų kyla atmosferą teršiantys dūmai
Ši vieta-latifundija kažkada buvo sausakimšai-anšlagiškai pilna nuobodžiaujančių rašeivų, parodijuotojų ir šmeižikų, – prieš įsiveržimą į humoristų kunigaikštijas, užsitempkite guminius batus, pasiimkite sunkią lazdą. Jeigu kabinėsis – trenkite į lūpas. Fleita jie negroja, – atėjusių čia iš savo skersgatvių ir aklagatvių, gatvių ir prospektų, iš šiaurės, pietų, vakarų ir rytų, (Drang nach Osten! ) – nuolat užsiimančių bet kurio pėsčiojo, raitojo, keturkojo arba dvisparnio ostrakizmu, su niekšinga ironija ir sarkazmu šaiposi iš politiškai korektiškų plačiųjų liaudies masių, besmegenis, bestuburis humoras trykšta fontanais iš virsur, pokštai byra kaip žirniai iš geležinkelio sąstato, pagražindami nelengvą afrikietišką gyvenimą. Vienas atsargos energetikas (minties jėga skraidantis inžinierius-koperfildas su akiniais-konservais ir madingomis ryškiai raudonomis linzėmis), per kažkokią klaidą patekęs į Centrinę TKR kliniką, pasakojo pastačiusiems ausis gnomams ir orkams nuostabius dalykus, esą, pastatas žymiai didesnis iš vidaus, nei iš išorės. Esą, kiekvieno aukšto teritorija prilygsta dviejų miesto rajonų teritorijai, beje, iš pažiūros neatskiriamas nuo kokio nors užmiesčio miestelio. TKR darbuotojų ligos ne tik neišgydomos, bet netgi nediagnozuojamos (nors ir gaila, bet medicinos etika šiuose sakraliniuose puslapiuose griežtai draudžia pateikti daktaro išvadas). Jie daug geria („gelbsti nuo radiacijos, drauguži“ – žvaliai šypsodamasis ištiesė nelaimingajam dvilitrę ant kūno nešiojamą gertuvę su „šnapsu“), iš jų galite sužinoti, kad išalkusiam paprasčiausiai reikia suvalgyti žiurkę, – jie kepa storąsias prie nedidelio laužo, apsupto gauruotų, iki juodumo įdegusių aborigenų, – kuris yra skanus ir maistingas produktas, o štai skorpionas – šlykštynė kaip reta. Išmoksite prideginti vandens telkiniuose knibždančias dėles-žudikes cigaru. Peiliu iškrapštysite kulkas iš po odos. Patepsite nudegimus universaliu tepalu. Dezinfekuosite žaizdas. Kaposite gyvates desantininkų peiliu. Medžiosite stambią laukinieną trankvilizatoriais – taip mėsa ilgiau išsilaiko. Seksite pėdsakais. (Džiunglėse išgyvena tik tas, kuris sugeba pagaminti granatą iš konservų dėžutės ir taip susprogdinti visą penkių sunkiai ginkluotų kareivių būrį.) Kaip pakliūva mušite visus dalyvaujančiuosius vištos kūnu (arba nudvėsiusiu albatrosu, arba karūnuotaja gerve) per galvas, tiesa, pats kūnas privalo būti visiškai išdarytas; letenų ir galvos nukirsti nereikia – didesniam smūgių čaižumui ir skambumui. Kitaip tariant, išgyvensite...

5. 3 Švietališki žetonai
Svarbiausi įvykiai vyksta čia ir dabar. Ir norisi rėkti balsu iš piktdžiugos, kuomet priešpriešiais lekia kokaino prisiuosčiusių raitelių ant amfetamininių šernų banda, už kurių glaudžia rikiuote spiečiasi metadoninėmis programomis nusivylę kišeninių mortyrų operatoriai, o iš flangų artinasi ginkluoti mirties dalgiais heroino mėgėjai, ir žiūri į Jus drumzlinomis akimis, ir ryja seiles... Taip pat: pasirodė valstiečių su kirviais, dainuojančių himną elui (angliškam alui), vytintai žuviai ir seksui be apsaugos, trio. Netikėtai ryškiai sušvinta sprogstamieji konfeti fejerverkai, iš kažkur pasirodo nuostabios šokėjos ir prašmatnūs fontanai, žiūrovai kaip laukiniai kačiukai dairosi laukdami pikto benefisinio pokšto... Siunčiame velniop visas tas holivudiškas nominacijas ir Žvaigždžių Alėjas, paleidžiame nejauną orkestrą išmatų duobėje, vėl suvyniojame iš sunkaus ryškiai raudono atspalvio aksomo/porolono kiliminį takelį... Pasiliekame namuose. Išjungiame monitorių. Užgesiname saulę. Užsimerkiame. Atsisėdame tylumoje, įsiklausydami į save. Pasirišame žandikaulį siūlu. Mums visai nereikalingas šurmulys, pakanka ir tylios momentinės laimės... (Negalima tvirtinti, kad TKR netiki stebuklais. Visai ne. Redakcijos veteranai kasdieną atvyksta į darbą raiti ant vienakojų, gamina kiaušinienę iš neišsiritusių paukščių vaikų ir kepa gardžius bifšteksus iš delikačiai marinuotų Lochneso pabaisos pelekų. Vos išgirdę kraujomaišišką lenktynių žanrą, nustemba ir piktdžiugiškai šiepdamiesi mėgina apjuosti kontoros apsaugos darbuotojus <... >, o ponas TK, burnodamas nesuprantama senoviška kalba, iki galo atveria langus ir ištisą pusvalandį metodiškai tuština ginklą į priekinius šen bei ten pastatytų „Bentlių“ stiklus. Mašinų, beje, gaila.)

5. 4 Variklio sukimo momentas
Vis dėlto mes, aukščiausios lygos žaidėjai, turime tam tikrų privalumų. Sėdi sau, kojos – ant stalo, kai staiga pasigirsta beldimas į duris ir įeina draugas-recenzentas su maišu duoklės, atsiųstos simreisingo žaidimų komiteto gamintojų. (Tušti suolo draugo/recenzento plepalai, jog kompiuterių žaidimų industrija pasiekė savo viršūnę ir negali pasiūlyti nieko naujo, man kelia juoko priepuolius ir didelį norą nedidelės talpos kondensatoriaus iškrovą nukreipti jam į ausį.) Svarbiausia iš karto neparodyti susidomėjimo, nes pojūčiai bus ne tie. Ne, reikia štai taip paniekinamai suraukti fizionomiją, pastumti dantų šepetėlį į kitą burnos pusę, pasikasyti pilvuką, o jau paskui tingiai, mieguistai pažvelgti į maišą. Pastumdyti smiliumi krūvą, pasidžiaugti lipdukais „Spustelėk! “ ir palaimingai nusišypsoti. Ech, ką ir kalbėti, palaima!.. Et, kvaila, grubi jaunystė!.. Mes sėdėjome skirtingose pasaulio pusėse (vietinė Akademija tikriausiai pirmą kartą per porą metų neįžeidžia savo pačios grožio pojūčio), traukėme iš savo atminties gelmių pačius ryškiausius lenktynių žaidimūkščius – kaip vis dėlto šaunu, kad žmonės neatprato nuo gerų pomėgių: aukojame lenktynių žaidimams savo geriausius metus ne todėl, kad norime užmušti laiką, ne. Mes ieškome gyvenimo vietos. Tai individualus, subtilus procesas  –  ir paeiliui bandėme juos įrėminti po bendra GOAT („Greatest Of All Time“) apdovanojimų, ordinų, laipsnių, antpečių juostelėmis su užrašais, iškaba. Geriausi kandidatai iš geriausių buvo griežtai tikrinami, tapdavo aršių ginčų ir muštynių objektais. Dar niekada mes nebuvome tokie griežti žaidimams, kurie mums patinka. Dar niekada mes nebuvome tokie švelnūs žaidimams, kurie varo mus iš proto... Suprantama, svarbiausias žiuri narių argumentas – asmeninė pažintis su objektu. (Anas mėgsta kiaušinius, bet jis nepakenčia vandens. Taip būna.) Kitaip ir negali būti: norint rašyti apie žaidimą, reikia jį pažaisti... Įprastinės „vyriškų“ žaidimų kategorijos sąvoka „meilė automobiliams“ yra pusiaukelėje tarp draugiško snukių daužymo ir daugiadienių išgertuvių. Cituojame: „Automobilis yra mechanizmas, nuolaidžiaujantis vyrų tingumui, jų statuso simbolis ir savininko skonio demonstracija“. Žodžių, tai daiktas, nepakeičiamas buityje... Kartais atsiskleidžia netikėta dialektika: mes vieninteliai, gėrdami kavą ir žaizdami keturiomis rankomis, nuožmiai švaistomės beržinėmis pliauskomis, kartais užtaikom ir tiems niekšams leidėjams, drįstantiems vietoj originalios produkcijos pienburniams pakišti šlamštą, tačiau prakalbus apie mūsų mėgiamus žaidimus, šventą pyktį keičiame angeliška šypsena. Konkurso dalyvių eilė susigūžė iš siaubo, pastebėjusi negailestingo žiuri akyse nuosprendį „jums nėra ką čia veikti“, ir sparčiai retėjo; ir staiga mano akyse iškilo labai ryškus vaizdas, kai prie ekrano sėdintis kolega įkvepia didelį gurkšnį įkaitinto iki baltumo vakuumo iš savo mėgstamo kalnų dviračio formos puodelio. Kiekvienas iš mūsų turi savo asmeninį numylėtinį, tikrą geriausią iš geriausių, gilų kaip Marianos įdubą, vertąjį visų pagarbos... Gerėkitės: garbingieji TKR kritikai lyg nekalti avinėliai visi savaip išdykauja smuklėse, lindynėse, lošimų namuose, tamsiose tarpuvartėse, klubuose, purvinuose baruose, užkandinėse, aludėse ir t. t. Mūsų rafinuoti (sudėtingos vidinės struktūros daiktams apibūdinti anglakalbiai vartoja „sophisticated“ sąvoką. Ji parodo, kokia gili praraja skiria dvi vaidmenų kultūras – kompiuterinę ir pridėtinę) TKR Akademijos moksliukai kaip velniukai iššoko iš tabakinės ir užkliudė ragais visą žaidimų publiką. Jiems iš paskos nėrė grynaveisliai rėkiantys kamikadzės, turį paties tauriausio samurajų kraujo. Kivirčai, savaime suprantama, nepadėjo... (Tikslinė auditorija – recenzentai, rašantys, nes už tai gauna algą. Sukramtykite juos (žaidimus) taip, kad liktų tik bjauri obuolių tyrė, pagaminta bevardėje vaikų maistelio gamykloje. Pridėkite aštraus humoro (atsispyriau pagundai ir nerašau šio žodžio kabutėse), kurį supranta net patys mažiausi sostinės svečiai. Tai tokios šiandien mūsų viešnios. Duokit man beždžionę... ir po pusės metų padarysiu iš jos lenktyninką. Žinoma... Kam tos ceremonijos, vadinkite mane Herbertu Spenceriu.) Visada sergame už saviškius. Tai savaime suprantama ir normalu. Mes linkę pervertinti vaikystės draugų, artimų giminaičių pasiekimus, nelinkę į juos (pasiekimus) žiūrėti skeptiškai ir pasiruošę apipilti juos (draugus ir giminaičius) komplimentais, kai tik turime menkiausią pretekstą. Mes taip pat linkę nepastebėti nežinomų ir mums tolimų žmonių realių pasiekimų, mes sumenkiname jų nuopelnus, atvirai abejojame jų galimybėmis ir nesijaučiame esą neteisūs. Pamatę, kad mums nepažįstami žmonės nepastebi mūsų artimųjų pasiekimų, kuriais be galo žavimės, sąžiningai nuliūstame ir įsitikiname tolimų žmonių nesugebėjimu įvertinti aplinką. Nors ir keista, tą patį jie galvoja apie mus: atseit iš pradžių padidinome artimųjų žmonių žygdarbius, o dabar negalime pasižiūrėti objektyviai realybei į akis. Tikriausiai teisybė yra kur nors per vidurį... Nepaisant to reikėtų suprasti, kad mums tolimų žmonių nuopelnų priskyrimas tiems, kurie mums artimi, yra tikros mūsų artimųjų didybės tikras įvertinimas, ir nei dėl pasiekimų, nei dėl žmonių mes, žinoma, nė sekundės neabejojome! Taigi pakelkime taures už geriausius visų laikų lenktynių simuliatorius/arkadas! Tiesiog Rojus Žemėje tiems, kurie supranta tikrąsias gyvenimo vertybes. Norėtumėte pažaisti? (Lao Czi: „Žinantis tyli. Kalbantis nežino. “ TKR Akademija žino. Ir kalba.)

5. 5 Matrica yra kontrolė
Tad trečiasis, priešpaskutinis (pamėginsime išnagrinėti magiško meškos pasivertimo stirna priežastis), klausimas-konstanta: Koks Jūsų geidulingiausias, pompastiškiausias, mįslingesnis, nei piramidės Gizos slėnyje arba Gaudi statiniai Barselonoje, panašus į avytę Doli arba taivanietišką „Panosonik“, bet kartu ir labiausiai pakerintis arkadinis/simuliacinis, su savo centrine pramoga „būk profesonalus pilotas, neišeidamas iš palatos”, lenktynių vienas-iš-tūkstančio žaidimas-trebučetas? (Lenktynių žaidimai sulaukė atominio recenzijų sprogimo: toli gražu ne visose skamba susižavėjimo šūksniai („GameSpot“ apskritai apsijuokė, o „IGN“ pasirodė esąs akivaizdus silpnaprotis, kaip fokusininkai susižavėję savo fokusais – ar dar kas nors gali taip apgailėtinai atrodyti! ėjimas, apskritai, aiškus: rašykite, esą, ką norite, tik nekalbėkite ir nesišlapinkite; tad nekalbėsiu apie keistas žmogaus mąstymo ypatybes, tiesiog pasakysiu: netikėkite melaginga propaganda, nepainiokite druskos su reklaminiu džeržkėjimu), tačiau visuose tuščiažodžiaujama... Damn it, bet apie ką aš čia?! Įžūlūs recenzentai savo pasisakymuose operuoja tokiu baisingu kiekiu stereotipų ir banalybių, kad gali imti pavydėti bet kuri prezidento spaudos tarnyba. Į darbą demonstracinėse vitrinose paleidžiamos frazės „ekstremalus realistiškumas“, „stulbinanti grafinė aplinka“, „lengvai valdomas“, „neįtikėtinas greitis“, „nepakartojamai reali grafika“ ir t. t. (Štai čia mano proto ir objektyvios realybės keliai išsiskiria, netgi neatsigręžę vienas į kitą.) Tie patys žodžiai, ištarti šimtąjį kartą, skamba lyg būtų pažįstami iki kraujo; tariami tūkstantąjį, tampa panašūs į radijo bangomis transliuojamą muziką, kurios nemėgsti, bet turi pakęsti, nes geresnės nėra; o išgirsti milijoninį kartą sukelia norą suplėšyti į gabalus bet kurį gudruolį, išdrįsusi cyptelėti „Ground-breaking... “). Sutikite, skaityti pristatymą spaudai maloniau nei recenzijas. Iš pristatymo spaudai teksto raidžių sunkte sunkiasi optimizmas, taigi norisi tikėti kiekvienu žodžiu. (Žurnalistas – ne auklė ir ne prodiuseris; jis – pašaipus padaras, kurio charakteris nenuspėjamas, o manieros kvailos. Septintojo dešimtmečio pradžioje žurnalistus vadino „priešais“... Juk vyriausieji redaktoriai – vienintelės žmogiškos būtybės, įvaldžiusios stebėtiną įgūdį mėtyti žaibus ir liepsnos kamuolius. Štai ir pademonstruosime.) Nejaugi tą nesugaunamą KAŽKĄ, kurio vardas „Greitis“, galima kaip drugelį ant smeigtuko prismeigti prie esės teksto ir įvertintą atiduoti visuomenei? Gi recenzijos išsklaido mitus, atima viltis ir įkala paskutinę vinį į karsto dangtį. Džiaugdamasis viską pakeisčiau ir nekalbėčiau apie SIM lenktynių žaidimų-išsigimėlių cirko trūkumus (yra simreiserių, kurių man išties gaila. Jie beviltiškai pliaukši sparnais, nė neįtardami, kad iš tikrųjų yra ne stambūs ereliai, bet inkubatoriaus broileriai, kurių kelionė baigsis sriuboje: ilgiau pabendravus su kai kuriais, grėsė proto deviacija; tiesa, apie mūsų nominantus parašyta tiek lipnių, šuniškai šiltų ir gero linkinčių žodžių, kad šimtąjį kartą plaukti į tuos pačius vandenis nesinori), bet įgimtas sąžiningumas neleidžia piktnaudžiauti Jūsų pasitikėjimu. Šitą jausmą paskutiniu metu tenka aprašinėti gana dažnai, bet pabandykime dar kartą, vartodami naujus žodžius apie mums patikusius žaidimus, nepaisydami „n“ kilobaitų talpos. Viskas, kas bus pasakyta žemiau, tėra lenktynių žaidimų „kamradų” griežtai loginis, nuoseklus, ir, žinoma, subjektyvus kol kas abejotino sumanymo įrodymas... Meilės, aišku, irgi nepamirškite. Po daugelio metų, kai šiuos žaidimus prisimins buvę žaidėjai, raukšlėtus senelių veidus nutvieks skaidrios šypsenos... Kaip visada, šį kartą pasitvirtino Merfio dėsnis: laisva vieta rašliavoje garuoja greičiu, kuris tiesiogiai proporcingas autorių norui pateikti apie žaidimus kuo daugiau informacijos... Apskritai lenktynių (ar kitokio žanro) žaidimams visiškai nesvarbu, kas ir ką apie juos rašo. Labai mažai kas pasikeistų...

#1 Terry Willkins: Gran Turismo 7.
Pirmas žodis – „NUOSTABU! “ Kai kurie žaidimai sužavi greitai ir ilgam. „Gran Turismo“ („GT“) žaidimų seriją – praeiti pro ja beveik neįmanoma – apie šį žaidimą šaukiama visose pakampėse – žaidė metų metus (laikas lekia reaktyvinio lėktuvo greičiu!). Mašinos, savo rankomis sukurtos nuo nulio, sudėtingumu lenkė pačius gudriausius autorių sumanymus. Dabar žaidimas grįžo išoriškai beveik nepakitęs, tačiau su tokiu triušių skrybėlėje ir balandžių rankovėje arsenalu, kad ankstesni įmantrumo šedevrai dabar atrodo ne ką sudėtingesni už dviratį... Yra žaidimų, kurie tampa istorija. Tai savotiški stulpai, ant kurių laikosi visa kita. Tai kaulai, kurie vėliau apauga raumenimis. Tai pagrindas. Tikrai neperlenksiu lazdos, pasakydamas, kad jeigu ne visi, tai bent jau dauguma žaidėjų, turinčių personalinius kompiuterius, žino žaidimų industrijos reiškinį „Gran Turismo“. Žinoma, žino tik iš nuogirdų – tikriausiai girdėjo iš tų atskalūnų, kurie gėdydamiesi slepia sandėliuke nedidelę pilką dėžutę su dviem „geimpadais“... (Deja, „GT“ serialas – jis lyg valstybinės loterijos laimėjimas – man galvą susuko tik dabar, atėmęs visas galimybes orientuotis erdvėje, blaiviai mąstyti ir rišliai kalbėti.) Mašinų elgesio trasoje realumas tiesiog neįtikėtinas. Jūs niekaip nesupainiosite vieno modelio su kitu, net jei jie tos pačios klasės, ir tikrai nenuvažiuosite toliau, nei pirmas posūkis, jei neišmoksite kartais sumažinti greičio ir neturėsite vairo... Tikrąjį žaidimo grafikos skonį – sodrų, ryškų, natūralų – pajusite tik atsisėdę į vairuotojo vietą. Kai iki gruoblėto asfalto tiek nedaug, bet matomumas puikus, kai saulės spinduliai glosto aptakią stogo kuprelę vos keli centimetrai virš galvos. Kelias, besidriekiantis prieš akis, vinguriuoja tarp medžių, kerta plačius laukus ir vėl neria gilyn į mišką. Medžių šakos pakimba virš stogo, sukurdamos jaukią, užliūliuojančią arką. Paskutiniojo „GT“ grafikos pokštų esmė – ne jos grožis. Spalvų kaupimas ir spalvingų žaidimų kūrimas – jau praeitis. Dabar svarbu tinkamai jas panaudoti, intuityviai parinkti realistines tekstūras ir apšvietimą. „Polyphony Digital“ dailininkams tai pavyko kuo puikiausiai. Paveiksliukas tikrai įtikinantis. Tai reginys, virpinantis slaptas automobilio širdies stygas. „GT7“ – daugiau nei žaidimas. Tai kultas, tai standartas. Kaip tam tikruose sluoksniuose 90-60-90. Žiūrėdamas į ekraną, gali būti tikras, kad iš mašinos išspaustos visos – nuo apelsinų iki skrandžio – sultys, ir gražesnio paveiksliuko tokiomis sąlygomis jau nebeįmanoma gauti. Angelo paliestasis „GT7“, žaidimų industrijos Koperfildas, mūsų vizualinės pajautos organais žaidžia tarsi auksine arfa, specefektais nardydamas po tinklainę ir palikdamas barokinio beveik-pertekliaus ekslibrius, vaivorykštėje žėrėdamas kruvinais užvakarykščių grafikos technologijų ženklais. Kažką panašaus galėjo matyti Hanteris „Didysis Ryklys“ Tompsonas, keliaudamas į Las Vegą su pilna bagažine amfetaminų. Kažką panašaus omenyje turėjo J. Boschas. Tik vargšelis taip ir nesugebėjo to padoriai išreikšti savo teplionėse. To nepasiekė net Holivudo spalvos ir magijos industrija. Skvarbios „GT7“ aplinkos iš savo glėbio nepaleidau netgi miegodamas... tai tarsi programinis krekas sielai. Tu negali jo mesti. Kaip krekas, bet gerąja, legaliąja šio žodžio prasme. Kam reikia tokio provokuojančio, liepsningo pasisakymo? Tai Jūsų korespondento principo reikalas. Mano curriculum vitae Jūs nerasite nė užuominos apie tai, kad aš, priešingai nei kai kurie kiti, patiriu nirvaną tik pasižiūrėjęs į „GT7“, kurio grožis – milžiniškas darbas ir talentas, neįkainojamai traukia prie tobulybės: tokį tikroviškumą galima pasiekti tik išliejus daug prakaito ir įdėjus daug gerai suplanuotų bei sukoncentruotų pastangų. Iš bet kurio žaidimo kampo automobiliai atrodo tikroviškai, jie puikiai reaguoja į visus paviršiaus nelygumus... Turbūt mano – eskvairo, džentelmeno ir tiesiog švelnaus žmogaus – šmėkla tampa sentimentali: didžiąją laiko dalį žaidėjas gaišta, džiūgaudamas it mergaitė dėl jį supančios animacinės tikrovės, žaisliniai kraštovaizdžiai ir kitos grožybės paverčia mus besiseilėjančiais mažyliais. Pabučiuok mane dar kartą, Nepažįstamoji!

„GT7“ (prieš mus, mačiusieji – patikėk, akie! Atsimerkite pagaliau! Žaidimas to tikrai vertas – sutiks, šedevras, todėl tekstas bus linksmas ir lengvas, vietomis netgi švelnus tarsi muilo putos; tikra tiesa, džentelmenai: tai ne žaidimas, bet tikras grožis, kurio vaizdai iki šiol klaidžioja po mano kaukolės užkaborius, beviltiškai maišydamiesi su Šekspyru, neabejotinas sąmonės triumfas, superaukštas atlikimo lygis; ko Jūs norite: štai ji, beribė sveiko proto liaudies meilė, pelnyta liejant programuotojų ir dizainerių prakaitą ir kraują) žaidėjų laimingų regos organų laukia tikra fiesta – saldainiukas! persikas! – užgriūna kaip tropinis uraganas (atleiskite už anachronizmą) „Endriu“ (aš bejėgiškai paklūstu kvailam įpročiui vertinti grafinio ūkio pasiekimus maksimaliai prieinamu aršinu: už ką netrukus gausiu snaiperio-kemperio, įsitaisiusio bokšte už kokių penkių kilometrų, kulką į pakaušį): stebime stebuklingą vaizdą, nedidelį taikomojo meno šedevrą, tikrą automobilizmo pergalę, estetikos efekto fejerverką (daug smagiau nei pamatyti naujametinį fejerverką), akį džiuginantį cukrainį, šešėlių žaismą, ne blogesnį kaip Renuaro – Flamandiška drobė. Primena Renesanso suklestėjimo periodą. Kiekvienas ekrano paveiksliukas, gavęs aukso rėmus, patektų į Luvrą. Džokondos profilis. „Paskutinė vakarienė“ apaštalo Petro akimis. Ne, man baisu apie tai galvoti – pavojingai kibirkščiuoja ir gergždžia sinapsės – (žodžiu, elgiuosi taip, tarytum būčiau svečiuose, kai kiekvieną kartą maloniai nustembu pamatęs gražiausius paveikslus), o „PlayStation 5“ suteikia jau ir taip prabangiam vaizdui ypatingą tūrį. Vizualinė simfonija. Opera-libretas, kurios arijos ne klausomos, o žiūrimos. Vaizdo kokybė tokia gera, jog atrodo, kad nuo monitoriaus dulkes nuvalė kažkokiu ypatingu skudurėliu; vaizdai tokie ryškūs, kad net akis perštėti ima; Polyphony Digital bendromis pastangomis išlaižė „GT7“ geriau nei parodai skirtą automobilį. Tačiau žaidimas atsiveria visu savo didingumu (ne vien už caro batus ryškiau blizgančia, apvedžiotą gutalinu, grafika!) tiktai prieš tuos, kieno rodomieji pirštai patikimai guli ant „menčių“, o nykščiai ramiai padėti ant analoginių valdymo svirčių kepurėlių. Anksčiau nekreipiau dėmesio į šį konsolinį užkratą, – kurio tęsinys, – jeigu „Polyphony Digital“ šiandien neruošia žaidimo papildymo, tai aš – Jeffas Millsas, rūsčiojo detroitiško garsinio minimalizmo pradininkas. O aš – ne jis, – („Everything is a copy of a copy of a copy... “ Net Taileris Durdenas nesijautė taip nejaukiai) toks pat neišvengiamas, kaip ir ateinantį ketvirtadienį nukrapnosiantis lietutis (peržaidęs visus „GT“ serijos žaidimus, dabar man kiekvieną kartą stoja širdis, belaukiant naujo žaidimo – kelionės per visą lenktynių istoriją orbitinių aukštumų link; tas saldokas deginimas krūtinėje dėl nesibaigiančio tęsinio vis kaitina, kaitina, kaitina...), – nes, kaip tik jam, reikia susiprasti įsigyti vairo-pedalų, kitaip „GT7“ sudėtingos vidinės mechanikos krumpliaratukai suksis mums visiškai nenaudingai: milžiniško mechanizmo dantračiai sukasi, krekšt... sukasi, krekšt... sukasi, krekšt... (Maitvanagiškai daužyti kūju užstrigusį varžtą – ne mūsų metodas.) Beje, aš taip jų ir nenusipirkau, pasitenkindamas egzotiškiausiu manipuliatoriumi. Ir tikrai: reiktų AK porto* (4) – sakoma, kad žmogaus mintis keičia pasaulį, ir ilgai kuo nors tikint, viskas būtinai išsipildo... Juk tūkstančių žmonių vienodos svajonės ir vienodi troškimai būtinai kada nors materializuosis, ar ne? (stebuklų, žinoma, būna, bet juk ne kiekvieną kartą): iškeisti „džoistiką“ (išdidžiąją aštuonių mygtukų analoginę žaidimo planšetę) į Rubiko kubo – šachmatininko, preferansininko ir programuotojo; paleontologo, restauratorio ar visažisto – konstrukcijos, su klavišais ant kiekvienos iš šešių plokštumų, drąsiai čiupti nuospaudomis paženklinta ranka (jei ji, pavyzdžiui, tuo metu nelaiko ginklo) klaviatūrą (taip, taip, klaviatūrą. Ja barškino, iki prasidedant marksizmo-leninizmo epochai), būtų visai nieko. Geriausia nusakyti vieno personažo iš filmo „Wayne‘s Word“ žodžiais: „Na, tai kaip ką tik išskalbti apatiniai baltiniai – tik iš pradžių nepatogūs, o po to tampa tavo paties dalimi“. Puiki pramoga, kutenanti padus. (Dėl to, kad žaidimo kūrėjai daugelį mėnesių rūpinosi savo genialumu, jis išaugo ir tapo tokio dydžio, kaip maždaug penkerių metų šimpanzė.) Ponai kūrėjai, ponios žaidimadirbės, aš esu eilinė jūsų tikslinės auditorijos dalelė... nepamirškite įsigyti, jeigu, žinoma, domitės briliantais. P. S. Kadangi „GT7“ recenzija buvo skirta tik grafikai (pelnytai!), daugiau apie tai nešnekėsime, bet už vietinį „valdymą“, velniai rautų, galėčiau išbučiuoti visus dizainerius, programuotojus ir animatorius, nepaisydamas kiekio, kontingento ir lyties. Už tai „GT7“ yra pramuštgalviškai mylimas, už tai jis tapo klasika, tikru mohikanu. Tiesiog pastebėsime: paveiksliukas neturi ir galbūt ilgai neturės konkurentų. Turbūt galima „GT7“ drąsiai vadinti gražiausiomis simuliacinėmis lenktynėmis Žmonijos istorijoje; ir truputį paveidmainiauti. Puikus įpėdinis. Bus ką prisiminti laisvalaikiu; prisiminti viską. Taigi, žaidimas tikrai nusipelnė būti sutiktas lūpomis, tariančiomis „Valio“. Smegenys verda iš susižavėjimo, turėtume uodegas, vizgintume jas geriau nei spanieliai. Meilė! Tai emocija, patiriama, kai požiūris į žaidimą peršoka 100 procentų. Pora žodžių, ir prasčiokas atiduos Jums raktą nuo savo žmonos ištikimybės diržo (kokios spalvos apatinius nešioja Jūsų brolio kaimynė?)! Paukščiuką į registrą, maestro. Manote, jog pataikauju? Nė kiek. O juk apie variklį, neleidžiantį užmigti artimiausių žvaigždžių sistemų gyventojams, nepapasakotas net dešimtadalis... Taip spindi ir vilioja, taip gilu ir išbaigta! Tai lenktynių žaidimas, kuriam laikui pakeisiantis Jums artimus giminaičius, vakarinę „Harp“ pintą, rytinę kiaušinienę su kumpiu, ritualinį penktadienio girtuokliavimą ir šeštadienio miegą iki pietų. Jei vis dar nepamilote „GT7“ taip, kaip mylime mes, išeitis viena – peilis. Life matters.

* (4) #0 Titas Kovaliovas: Eidami lėtu žingsniu ir kramsnodami džiovintus kukurūzus, sveiku ateisto snobizmu varstome konsolių projektus… Terminas „portas“ sensta po kiekvieno naujo anonso. Prieš porą dešimtmečių, juo buvo žymima labai nedaugelis žaidimų. Ir dar, ar galima pavadinti žaidimą tiesioginiu portu, jeigu jis lygiagrečiai kuriamas kelioms platformoms? O kūrimas dažniausiai taip ir vyksta, tiesiog galutinių versijų konsolėms ir AK išleidimo datas leidėjas paskiria skirtingas pagal principą „niekada nelaikyti visų kiaušinių viename krepšyje“. Čia yra dar vienas įdomus momentas – konsolių „turėtojo“ ir žaidimų leidyklų priešprieša. Pirmieji tempia antklodę ant savęs ir nori kuo daugiau išskirtinių projektų, dėl kurių pirkėjas stos būtent šio „turėtojo“ pusėn ir ateis į parduotuvę pirkti reikiamų gelžgalių. Antrieji dejuoja nuo licencinių sandorių naštos ir stengiasi skelbti savo žaidimus su gerai išsuktu ženklu VISUR – net iki mobiliųjų telefonų. Ir tiktai be šeimininko likusi ir neapibrėžta AK auditorija stebi gigantų kovą prasikaltusiomis akimis bei laukia, kad kas nors nubyrėtų... Pats teisingiausias pageidavimas: negalvoti apie AK galutines versijas kaip apie išėdas nuo ponų stalo. Šiuolaikinis pasaulis – didelis kaimas, kuriame visi lygūs, viskas persipynę ir susiję. Ir Tu pabandyk nustatyti, kur tas ponų stalas.

#2 Billy Kent: NFS Shift 2: Unleashed.
Geras Žaidimas turi pasirodyti kasmet! Gal iš pirmo žvilgsnio tai šiek tiek neapgalvotas teiginys, tačiau šiuo atveju jis visiškai teisingas – juk „NFS“ puikiai praminė kasmetinių lenktyninių pakartotinių išleidimų taką. Ir tegu kai kurie skundžiasi, kad jiems pardavinėja pataisas viso žaidimo kaina, bet juk Gero Žaidimo autorius reikia palaikyti. Juolab jeigu žaidimas sukuriamas ganėtinai siauram simreiserių žaidėjų sluoksniui – kaip mūsų atveju (beje, malonu, jog tasai grynai nišinis kūrinys buvo puikiai pardavinėjamas)... Žaidimo pavadinimas (regis, kompanija „Slightly Mad Studios” („SMS“), kvailai šypsodamasi už EA nugarų ir laižydama ledinuką, nusprendė atversti naują savo gyvenimo lapą) kaip reta tiksliai pasako esmę: tas pats genialusis „Shift 1“, tik du kartus geresnis. (Šiuose juokinguose eilinių Holivudo trasų-pasakojimų siužetuose Sandra Bulok sako Keanui Ryvesui: „Žinai, aš girdėjau, kad santykiai, atsiradę ekstremaliose situacijose, geruoju nesibaigia“. Šis jai atsako: „Žinoma, nesibaigia! Galbūt aš ir bukagalvis, bet ne toks, kad vaidinčiau „Greityje 2“. Bet čia: nusifilmavo!) Triumfuojantis tikėjimo Žmonija atgimimas, nereikalaujantis griebtis validolio tablečių. Visgi, antrą kartą įbristi į tą pačią deja vu upę nepalyginamai sudėtingiau, nei pirmą. Sąmoningai išvalyti smegenis nuo kruopščiai patikrintų iki paskutinio kablelio jaukių receptų apie tai, „kaip turi būti“ – praktiškai neįvykdomas uždavinys, ir po kiekvieno „čarto“ („chart“) jis darosi vis sudėtingesnis. (Sakote, nepatogu, kai vaikai panašūs į kaimyną? Netgi labai patogu: nesunku atpažinti, neerzina individualumas, galima numatyti elgesį, suinteresuoti asmenys ramūs. Be to, kam, kuriant nuosavą koncepciją, eikvoti papildomas jėgas, jei, per daug negudraujant, iš senų cecho draugų galima pasiskolinti „žuvį“ ir pradėti serijinę jos gamybą? Sena kinų išmintis sako: „Nugali ne tas, kuris stiprus, bet tas, kuris kantrus“. Arba: „Suprantate, yra du keliai į sėkmę: galima nusileisti iki minios lygio, bet galima stengtis, kad minia pakiltų iki mūsų lygio“.) Problema dar pagilėja, nes tereikia nusukti nuo prižiūrėtojos autostrados, susirasti savo unikalų sėkmės taką, ir milijonai letenėlių akimirksniu paverčia tavo originaliąją mintį pagrindine tėkme. Prie tokių žaidimų norisi praleisti lietingus vakarus. Troškimas grįžti prie jų paprastai nekyla – pakanka šiltų prisiminimų. Suprantama, panašios subtilybės Jums (įdomu, kad vienu atveju žodis „Jums“ rašomas didžiąja raide, o kitu – mažąja), kaip čia mandagiau pasakius, iki vienos vietos, bet ar galėčiau išlieti dar truputį širdies?

Penkios pirmosios žaidimo „NFS: S2U“ minutės suteikia žaidėjui neapsakomą įspūdį: jautiesi lyg vairuotum vieno vagono tramvajų be bėgių. Tai tiek. Iš pažiūros beveik besvoris, lengvas automobilis mikliai įsibėgėja ir staiga stabdo, bet suka gracingai. Važiuojant dideliu greičiu sunku prasilenkti su priešininkų mašinomis. Gerai, kad susidūrimas su jais nepadaro didelių nuostolių... „NFS“ frančizės „portfolio“ žaidimai – (ne) kokybiški, masiniai, serijiniai produktai – tokie yra: išstumi juos per duris, o jie lenda per langą. Pasakysiu iš karto, žaisti „NFS: S2U“ yra tas pats, kas raškyti vaisius nuo uždrausto medžio. Iš vienos pusės tai – kažkoks nežemiškas malonumas, iš kitos – baimė. Ir, iš tiesų, „Unleashed“ nusprendžia padaryti keletą išties iššaukiančių, blogų darbų, tokių, kaip priversti Jus suvalgyti tą skanų, nuo medžio nuskintą, obuolį ir pavogti (kadangi to labai prašė, tiesiog maldavo švelniai švytintis laikrodukas, kuris man šnibždėjo apie tai, kad už lango jau trys valandos nakties...) kokį niekam seniai nereikalingą, surūdijusį to paties Jūsų laikrodį veikti verčiantį varžtą.

Žaidime tolygus slenkamasis judėjimas, nepaisant „blur“ adatyvo, leidžia nepastebėti kilometrų ir valandų, nustatyti iš akies sunkoka, ir štai mes jau vargiai atskiriame trisdešimt km/val nuo trijų šimtų, o invalido vežimėlį su vidaus rusenimo varikliu nuo riaumojančio lenktyninio monstro. Iš tikrųjų, ugnimi alsuojančios sportininkės demonstruoja visą savo jėgą tik per veržlų įsibėgėjimą, kuomet pilotas tarsi medūza ištęžta ant sėdynės atlošo, ir per tokį pat veržlų stabdymą, kuomet pasaulis užgriūva daug greičiau, nei Tu sugebi jį suvokti. Žodžiu, kokybiškas produktas.

#3 Kurapka Lindell: DiRT Rally 2. 0. * (5)
Trys milijonai šeši šimtai šešiasdešimt šešis kartus išraiškingai ištarti žodį „veža“. Visom „laisvo sklendimo pagreičio prikalti prie sėdynių” ir „nors ryšuliais vagonuose vežk“ prasmėm. Taip pat galima naudoti įvairiausius priešdėlius (sufiksai, prefiksai!) ir iš jų išgauti žodžio „veža“ vedinius, tokius, kaip „užveža“, „apveža“ arba „nuveža“. (Ar purvas, ar ledas, ar žvyras – „DiRT Rally 2. 0” nesvarbu. Tik daugiau ar mažiau „užneša“.) Visi jie, kalbant apie šį žaidimą, puikiai tinka... Kaip futbolo kamuolį nubloškia visus kitus pretendentus! Performanso dalyviams apsukti apie ausį po rieškučiais makaronų (ant kaklo pakabinti nešviežių riestainių vėrinį, ant kairiosios rankos pirštų sąnarių ištatuiruoti žodį „užpakalis“), sudaužyti į galvą porą vištos kiaušinių, pabarstyti duonos trupiniais, sušnibždėti: „dirt two point zero“ (purvas du taškas nulis: galios – kaip purvo). Kūrėjai nusprendė padaryti vieną – netgi jauti, kaip tarp dantų girgžda smiltelės (smėlis burnoje – fe!), kaip jos spirga ant apsauginių stiklų – ir pagamino eiklias ralio automobilų replikas, kurios vis taip ir taikosi pavojingai, nevaldomai slysti skersai per žvyrą ir gyvavedes žoles; mašina laviruoja vienišame transporto štilyje, tikroviškai pakrypsta ant pakabos, nušluoja medines tvoras, šiukšlių konteinerius ir krūmus, įsirėžia į medžius – vienu žodžiu, leidžia suprasti, kad naujas automobilinio kvaitulio priepuolis mums visiems garantuotas… Geriau už Placebo efektą, taip. Tvarka kaip pas šlubą vokietį, taip. Faktas kaip kotletas! Nei prispragsėsi, nei prasuksi, nei pridėsi, nei kirviu nukirsi.

Mes, simuliatorininkai (mes, melžimo mašinomis operatoriai; mes, operatyviniai įgaliotinai...), esam rimti žmonės. Vaipytis ir apsimetinėti nemėgstam. Taigi susitarkime iš pat pradžių: „DiRT Rally 2. 0. ” – tai daiktas. Tai būtent tas atvejis, kai reikia pažvelgti tiesiai į akis – net ir žmogui su pačiais juodžiausiais ketinimais. Tai pašėlusios dinamikos, dėsningai simpatiškos grafikos ir skonio produktas. Kaip besuktum, „Codemasters“ žmonės mėgsta automobilius ir apie juos išmano... Akivaizdžiausiai demonstruojamos technologijos. Šiuo atveju – grafinis variklis. Juk reikia ką nors parodyti leidėjams, tiesa? Ak, taip. „Kodo meistrai“ žaidimą išleido patys. Gaila. Versija buvo įtikinama... Jis grikši taip, tarytum dantys tuoj tuoj patys pavirs smiltimis. Grieži jais, dantistams keldamas tikrą siaubą, tačiau nepalengvėja. Antroji „DiRT Rally” dalis – beprotiškai gera. Jos grafika neturi lygių – kaip, beje, reikalavimai sistemai. Jos fizikinis modelis, nors ir kritikuotinas, mums pasirodė simpatiškas. Jos stilius, agresyvus sportinis charakteris ir nepakartojamas ralio mašinų rinkinys garantuoja ir profesionalų, ir nieko apie tokius dalykus neišmanančių plačiųjų masių pagarbą bei superpopuliarumą… Teisybė tokia: norint žaisti „DiRT Rally 2. 0. ”, būtina naudoti kokybišką manipuliatorių-vairą, sujungtą su pedalais ir nuoširdžiu žavėjimusi ralio sportu. Regis, tai ir viskas, ką būtų galima pasakyti plačiomios žaidėjų masėms. Iki naujų susitikimų, brangūs praeiviai (pro šalį). Tai – pats svarbiausias, pats geriausias, pats pačiausias ralio autosimuliatorius rinkoje. Patenkinti?

Dabar, kai atsitiktinių praeivių žaidimas jau nebedomina, galima pasikalbėti iš širdies. Pradėsim nuo fizikos. Būtent ji kuria žaidimą, tuo tarpu grafika jį tik pagražina. Ralio simuliatorių žanras pasižymi visa eile sąlygiškumų, savotiškų raudonų vėliavų, per kurias šokinėti iki šiol dar nesiryžo nė vienas vilkas. Net ir toks patyręs, kaip „Codemasters“. Štai trys patys baisiausi automobiliniai prietarai. Garbingoje pirmoje vietoje puikuojasi „collsion detection“ – susidūrimų apskaičiavimas. Populiariosios nesąmonės: pinbolinis sindromas, vertikalaus kilimo ir tūpimo automobilis, dažnas „sveikas, medi! “ atvejis. TKR skaitytojai sykį perprato pačią pegedusio pasaulio esmę – kai kamuoliukas atšoka nuo kliūčių. Įsivaizduokit, dauguma ralio mašinų tai IRGI sugeba! Jos tampriai atšoka nuo kliūties slysdamos šonu, užnešus atsitrenkdamos bagažinės kampu ir net šuoliuodamas raižyta vietove!.. Antrasis negalavimas tampa aiškus kaktomuša atsitrenkus į „God Mode“ įstrigusią akligatvio aptvarą. Akligatvių atsiradimo ralio trasose fenomeną mes dar aptarsime, o kol kas teks patikėti tuo, ką sakau. Jeigu Jūsų numylėtas bolidas visu kvailumu plojasi į medinį aptvarą, įvyksta stebuklas. Mašina, vartydamasi tarsi malūnsparnis, pakyla į viršų. Štai kaktomuša atsitrenkus į medį, abipusis automobilio ir medžio susitarimas nedaryti vienas kitam žalos aktyvuoja komandą „SUSTAB“. Visa tai atrodo itin keistai ir neįprastai, kol nepaaiškėja dar vienas paprastas dalykas... Neįveikiamieji kėbulas ir važiuoklė. Jūsų geležinis žirgas, regis, nukaltas iš valcuoto šarvinio plieno. Jis tik vos vos braižosi ir vietomis eižėja (tik stiklas). Blogiausiu atveju, grėsmingai dunda šokinėjantis kapotas. Bet ne daugiau! Tai lemia keistą paprastai sąžiningo fizikinio modelio elgesį. Jis (modelis) visiškai nesupranta, kaip du kieti, nesilankstantys daiktai gali išsiskirti smarkiai susidūrus. Kinetinė energija neturi kur dėtis, tad sviedžia mašiną viršun, o slystančio smūgio atveju ir kitose kriminalinėse situacijose padidina jos greitį. Trečiasis ir paskutinis dalykas. Gyvenimą mylintys autosimuliatorininkai nevirškina mirties. Jiems tai – prabanga, kurios negalima sau leisti. Jei vairuotojo gyvybei grės pavojus, koks nors tipiškas vartotojų genties atstovas (sakykim, žaidžiančiojo tėvas) pažvelgs į monitoriaus ekraną ir priims sprendimą. Svarbiausia – niekad nepirkti Subaru, Ford, Seat ir kitų koncesijoje dalyvaujančių licencijų pardavėjų produkcijos. Kvaila, bet būna! Regis, būtent dėl to nulėkę žemyn nuo gudraus itališko kalnų serpantino, Jūs vėl sėkmingai patenkate ant kelio. Nors teisingiau ir maloniau būtų anksčiau laiko baigti lenktynes bedugnės apačioje. Viskas, ereli, prisiskraidei!

Jeigu tikrasis pasaulis toks pat nuostabus ir pilnas tokių ryškių spalvų, kaip šiame žaidime, tai laikas, pats laikas taupyti TKR honorarus kelionei aplink pasaulį! „Codemasters“ dailininkai įsigudrino kiekvieną šalį nutapyti tokią, kokia ji tebūna reklaminiuose turistinių firmų bukletuose. Tankus miškas, oranžinė saulė, purškiantis lietus... Iš tiesų jokie lenktynių simuliatoriai, netgi tie, kurie atvirai spjauna į tikroviškumą ir iki galo atsiduoda neprilygstamos grafikos kerams, negali prilygti „2. 0“ (geras sutrumpinimas, ar ne?) WOW efektu, patiriamu apžiūrinėjant apylinkes. Atrodo, kad dailininkai atkreipė dėmesį į kiekvieną smulkmeną: debesų aptrauktame danguje saulė tai pasirodo, tai vėl pasislepia… Kelias panyra į tamsą; kai mašina įvažiuoja į tankų eglyną, ant korpuso vienas po kito gula sutirštėję medžių šešėliai. Staigiu posūkiu išnyri iš šio niūraus koridoriaus ir bandai prisimerkti nuo šviesos, plūstelėjusios į akis, o retėjančio miško šešėliai vis šmėkščioja ir šmėkščioja… Kai pradedi jausti savo mašiną ir su ja susigyventi – tai geras ženklas. Vadinasi, žaidimas įmurkdė Jus iki pat galvos ir paleis negreit. Už ką aš myliu „Codemasters“? Ogi už gebėjimą kurti šimtaprocentinius hitus ir nenorą dirbti atbulomis rankomis... Tiesiu taikymu ant pjedestalo! Penki su puse balo iš penkių galimų!

* (5) #0 Titas Kovaliovas: Žinote, nė karto Vilniuje nemačiau „Mini Cooper“. Aišku, tai nėra absoliuti priežastis, dėl kurios būtų galima tvirtinti, kad mažutėlis 1964-ųjų „Mini Cooper S“, kuriame Lenktyninkui tenka suktis ne prasčiau už liliputą krepšininką, turįs keturių cilindrų šimto arklio jėgų variklį ir porą kruopščiai į avino ragą susuktų lenktynininkų, niekada nevažinėjo dulkėtais, miškingais Lietuvos keliais. Ir vis dėlto... Kai kurie piktadariai ankstyvuosius „Porsche 911“ modelius pravardžiuoja „taburetėmis“. Tai netiesa, draugai. Tikrasis „DiRT Rally 2. 0” virtuvės komplekto su motoriuku elementas – „Mini Cooper“. Pusę 600kg su uodegėle svorio tikriausiai sudaro 1, 3l tūrio variklis. Dar pridėkite keturis solidžius lietus sportinius diskus, odinių sportinių „Rekaro“ sėdynių svorį ir masyvų pavarų dėžės svirties tvirtumą. Matote: kėbului ir kitiems utilitariams mechanizmams, pavyzdžiui, pakabai ir važiuoklei, vietos beveik nebelieka. Natūralus krėsliukas. Argi ne idilija? Visa aukščiau aprašytą konstrukciją į pergalę traukia lygiai (jau sakiau ir esu pasiruošęs pakartoti) šimtas arklio jėgų – baisiai daug. Taip pat entuziaztingai galima keliauti ant reaktyvinio lainerio sparno. Pagrindinė apkrova tenka priekiniams ratams, kur iškilmingai sėdi ne tik variklis, bet ir du beprotiškumu besididžiuojantys ralistai. Už lenktyninkų nugarų lekianti automobilio dalis – trečiosios durelės, dalis stogo ir du (užpakaliniai) ratai stabilumui palaikyti – atrodo lyg ir nereikalingi. Kaip? Suprantama, nepaprastu fizinio modelio taisyklingumu. Valdyti „DiRT Rally 2. 0” „Mini Cooper“, važiuojantį santykinai blogais keliais kreiseriniu 120km/h greičiu, tas pats, kas kovoti su vejapjove, nuvažiavusia nuo ritės. Vejapjovė lyg audra lekia varsarnamio ruožu, o Jūs, pakibę ant jos keista uodega, bandote išgelbėti žaliųjų agurkėlių lysvelę. Užpakalinė „Mini“ dalis pradeda ūžti vos pasigirdus mažiausiai užuominai apie prisilietimą prie vairaračio, o Jums tenka garbė atsakyti garsiu ralio sporto triuku. Priekiu varomus automobilius, kai jie slysta į šoną ar suka, priiimta „ištiesinti“ spaudžiant akseleratoriaus pedalą. Taip jau įprasta. „DiRT Rally 2. 0“ didžiuodamasi demonstruoja šį atrakcioną iki šiol nematyta realistine priemone. Padorus elgesys su akseleratoriaus pedalu (ei, ei! Neatitraukus kojos nuo akseleratoriaus pedalo, gali taip ir važiuoti – pasiaukojančiai, donkichotiškai. Ir kam mums traukos jėga? Eilinis dalykas) vainikuojamas specialiaisiais efektais: Jus šauniai įkala į sėdynę trisdešimties pūdų mediniu plaktuku, o mašina, atlikusi idėjinius metimus, rašosi į straight by the book. Atseit, taip patarė gydytojas. Svarbu neužmiršti „Užmiršk stabdžius, drauge“ frazės. „DiRT Rally 2. 0” su „Mini Cooper” jie visai nereikalingi. Užtenka nuleisti mėšlungiškai į grindis įspaustą akseleratoriaus pedalą, ir automobilis iš karto praranda antilopės vikrumą. Aišku, padedant stiprių vėjo gūsių ir savo paties lengvumo santarvei… Ar atsimenate garsų vasaros peizažą su miražu virš begalinio kviečių lauko, retomis pušelėmis ir su rausva kaimo keliuko gyvatėle, banguojančia iki pat horizonto? „DiRT Rally 2. 0” kūrėjai pasirūpino atgal-atgalinis-ratas funkcija, kad galėtume grožėtis kamuoliniais tų pačių rausvų dulkių sūkuriais ir smulkiu skaldos lietučiu, lekiančiu iš po atsarginės mūsų ekipažo šasi. „Neskrisk. Griovys. “

#4 Arthur Longinus: TrackMania Turbo.
Jeigu bent šiek tiek, bet mažų mažiausiai mėgstate fantastines knygeles minkštais arba kietais viršeliais (po ranka mėtosi Azimovas, Heinleinas ar koks Besteris), fantastinius filmus (po koja mėtosi „Bėgantis ašmenimis“, „Atgal į ateitį 2“, „Penktasis elementas“, gal net „Teisėjas Dredas“), paveikslus, eilėraščius ar komiksus, nesugalvokite netgi akies krašteliu žiūrėti į „Ubisoft Nadeo“ projektą „TrackMania Turbo“ („TMT“). Šis žaidimas suplėšys Jūsų širdį, išraus sielą, iščiulps smegenis, išdžiovins odą ir palepins flamandiškais drebučiais iš žaidėjų akių obuolių. Mano siela, slapta ieškanti romantikos, sukrėsta. Dinamiškesnis nei kinas, išraiškingesnis nei komiksas, globalesnis nei literatūra. Aš pervertas kiaurai, paralyžiuotas, sparnuotas, užmuštas, įsimylėjęs, aš... Arkados – tai „TMT“. „TMT“ – tai arkados. Jis iššliaužė iš tamsos, jis atnešė žmonėms senovinius arkadų sudarymo priesakus. Prašytume naująjį Prometėją mylėti, gerbti, visur iš jo imti pavyzdį. (Kai pamatai tokį žaidimą, kaip „TMT“, sieloje pasidaro šilta ir ramu. Iš karto supranti, kad Tu ne pats didžiausias ir ne vienintelis psichikos ligonis pasaulyje. Mūsų nuomone, žmonės, sukūrę „TMT“, yra potencialūs baltų marškinių už nugaros surištomis rankovėmis nešiotojai. O jeigu kalbėtume apie žaidimą, – išprotėjusį, kaip kovo zuikis, bet genialų, kaip Dali, – tai čia visos planetos psichiatrai nusiplauna rankas. Senokai mes žaidėme „skrydį virš tūkstančio ir vieno poligono“...)

Jau senokai man teko su pasitenkinimu glostinėjant nuo sėdimo darbo gerokai padidėjusį pilvuką ir, sočiai merkiant nuo monitoriaus apžlibusias akis, pripažinti, jog mėgstamiausią – lenktynių! – žanrą papildė dar vienas žaidimas. Puikiai kokybiška, žavinga, patraukli, brangi ir dinamiška (pačia geriausia žodžio prasme) pop-arkada (ir, tikrai, iš arkados – dar kokios! – departamento; „simuliatoriumi” pavadintų tik pretenzingi idiotai – tai smogti įžeidimą, nuplaunamą tik krauju) apie mašinėles, kurios panašios į ką tik išimtas iš netikrų turkų gamybos šokoladinių „Kindersiurprizų“: graži ir saikingai įdomi, tarsi vaisių drebučiai, kurių duodavo vaikų darželyje per šventes ir su kuriais Jūs taip mėgdavote išdykauti. (Rimto žmogaus požiūriu, „TMT“ kvailas. Autentiškumo vengiantys automobiliai užsiropsčia į aukštumas, kurios sapnavosi ne kiekvienam alpinistui, – tereikia tinkamai įsibėgėti. Žaidimą gelbėja variklis. Toks simpatiškas, maloniu paviršiumi, slėpiningu laužytu landšaftu.) Laukiamas svečias, jis būtinai pasirodo žaliaodžių zombių šokėjų, geltonakių vizirių numirėlių, kraujačiulpių ir kitokio dresuoto anapusinio kordebaleto draugijose. Žaisti jį galima tik su chalatu, išsiuvinėtu auksiniais drakonais (tiek to, prisiminę legendinį „Samurajus neturi tikslo, tik kelią“, nekritikuokime „TMT“ kelio finalinių susirėmimų link), su galvos apdangalu, sudėtingu, kaip mirties labirintas Šaolinio šventyklose (šalin visas banalias analogijas su samurajais, bušido ir Rytų filosofija!); čia Jūs asmeniškai trempsite Kinų imperijos sostą, – glūduma, bonusinė egiptietiška glūduma. Ne žaidimas, o apleistas pramogų parkas ir sena vila su išsaugotu po grindų lentomis aukseliu viename flakone, – judėsite kaip šenlongas, sukiositės tarsi būtumėt beždžionė, išnaudosite jėgą kaip sakalas, nusileisite kaip tigras, susigrumsite su priešininkais kaip įniršęs tiranozauras... Šlykšti akrobatika pavirsta švelniu žaismingu katinėliu, o mirtini finaliniai smūgiai susiburia prie Lenktyninko kojų, tampo jį už plačių drobinių kelnių ir perrėkdami vienas kitą šaukia: „Išbandyk mane, di-de-ny-be! “ Tikriausiai tai ne pirmas KŽ, kuriamas su sunkiais sintetiniais ir natūraliais narkotikais bei psichotropiniais preparatais, ištisai klausant geriausių „death metal“ muzikinio stiliaus atstovų fizinės formos aušroje. Tokie dalykai įmanomi tik opiumo sukeltuose sapnuose? Nieko panašaus! „TMT“ – prisirūkusių kūrybos apoteozė: by pot-heads for pot-heads. Tačiau atminkite – tai gan sudėtingas žaidimas, – nepaisant visiškai psichodelinės idiomos, kur sukryžmintos obelys su dulkių siurbliais, pasekmėje – nemaitins iš šaukštelio ir nevedžios už rankelės, ir, pirmiau nei žaisti toliau, teks beveik kiekvieną trasą pragraužti iki armatūros. Tempas – pasiutiškas, triukai – absoliučiai iš anapus (didžiojo teatro solistai tokios choreografijos nesapnavo nė avangardiškiausiose fantazijose!), trasos nutolsta link debesų. Nesustokite, pirmyn! Su čili pipiriukais, krapų ekstraktu ir smulkiai supjaustytais burokėliais!

Išgirdus žodį „TrackMania“ prasidėdavo nedidelis nervinis tikas, kuriam sustabdyti neužtekdavo jėgų ir jis organiškai virsdavo nedidele, bet garsia isterija. „Mašinėlės“, iš pirmo žvilgsnio atrodančios paprastutėmis lyg eilinis kartingas, pasirodė beesančios kietu riešutėliu, į kurį nesunku išsisukioti krūminius dantis. (Čia padirbėjo patyręs stomatologas: su didelėmis kalvio žnyplėmis, kirstuku ir sunkiu kūjų išmušdamas visas animuotas iltis.) Instaliuodami tokio tipo žaidimą tikitės atrasti lengvas trasas, panašias viena į kitą kaip dvi papūgos, nelabai galingą DI ir, kad rinkinukas būtų pilnas, keletą pliušinių meškiukų bei Kalėdinių triušių. Vietoj saldžių iliuzijų prieš Jūsų akis išlenda agresyvios lenktynės beprotiškai duobėta trasa, priešininkai, kurie tik ir taikosi susitrumpinti kelią piktybiškai Jus nustumdami. Toks savarankiškumas siutina labiau nei auksarankis kaimynas, kuris jau šeštą mėnesį kaip užsuktas keliasi dešimtą ryto ir iki šeštos vakaro intensyviai įveikinėja sieną primityviu grąžtu ir plaktuku. Kažkodėl šie tipai būtinai įsikuria šalia. Sąmonė sako, jog tokie piliečiai elgiasi teisėtai, bet giliai širdyje esi pasiryžęs pusei miesto nors trumpam išjungti elektros energiją, kad ausyse įsivyrautų palaiminga tyla. („Apokalipsės dabar“ gilumo ir bendro holivudiško epiškumo tikėkitės ir laukite.)

P. S. Visa tai – tik smulkmenos. Baigdamas pasakysiu tai, kas svarbiausia. Suprantama, omenyje turiu gravitaciją. Įveikus „TMT“ priima dirbti kosmonautais. Gydytojų pažymų neprašo. Gravitacija cilindrinė, sferinė, išlenkta, pasukta, išversta, išvirkščia. Erdvė pilna keistų  formų, siūbuojančių plokštumų, pučiančių vėjų ir fantasmagoriškų jėgos laukų. Pasaulis vadovaujasi dėsniais, kurių nevaržo jokie apribojimai, tik fantazija. Talentingų žmonių pasaulis... „TMT“ pretenduoja į tikro „arcade“ (veiksmo žaidimų) vardą ir siūlo žaidėjui visus šio seniausio (bet nesenstančio!) žanro atributus...

#5 Geanie Wollker: NFS Underground 2.
Efemerinis ir konfūzinis „NFSU 1“ padarytas „klūpomis“  („pokštas“, – pasakysite Jūs. Mes paprieštarausime: „Darbas atžagariomis rankomis“), pigiau, nei prieš tai buvo įprasta. Trasų ne šiaip per mažai, o labai per mažai (žemėlapiai sukurti taip, kad, neduok Dieve, jais besinaudojantys nesusidurtų su sunkumais, nepradėtų verkti ir nesugrįžtų prie pyragėlių kepimo smėlio dėžėje), kiekvieną centimetrą pravažiuoji šimtą kartų visomis kryptimis. (Pirmoji trasa. Antroji trasa, labai panaši į pirmąją. Trečioji trasa, labai panaši į antrąją ir pirmąją. Ketvirtoji trasa, labai panaši į trečiąją, antrąją ir pirmąją. Penktoji trasa, labai panaši į ketvirtąją, trečiąją, antrąją ir pirmąją. Šeštoji trasa, labai panaši į penktąją, ketvirtąją, trečiąją, antrąją ir pirmąją. Septintoji trasa, labai panaši į šeštąją, penktąją, ketvirtąją, trečiąją, antrąją ir pirmąją. Aštuntoji trasa, labai panaši į sep... reikia išgerti. Tokia schema pasirodė esanti labai pastovi ir tvirta, visai kaip tarakonų populiacija.) Objektų modelių – rankos pirštais suskaičiuotum, apgailėtinos statinės, paketai ir parduotuvių vežimėliai. O ir tie vienoje kitoje dešimtyje poligonų sutelpa. Grafika ekstremaliai pigi: paimtas lygiai vienas paprasčiausias specialusis efektas (atspindys), o į visą kitą (modelius, vandenį, rūką ir pan.) paprasčiausiai nusispjovė. Įsijunkite maksimalią grafiką, su visais atspindžiais, blyksniais ir kitais džiaugsmais, o svarbiausia – nepamirškite apie „Motion Blur“ ir „Light Trails“. (Vaizdas nuo kapoto žymiai geresnis, – kokpito nėra, bet pažadu nedejuoti, atleidžiu, nes nežino; taip pat atleisiu už neįmantrią fiziką, – nes jame yra dinamizmo, kurį jausime ir aukštame automobilių sraute, ir operatyviojoje erdvėje.) Rezultatas: psichodelika, nepasiekiama jokiems kaktusams, žaidėjo būklė, dėl kurios laikas įjungti avarines šviesas ir šliaužti link kelkraščio, nes jokios taisyklės neleidžia vairuoti stipriai apsvaigus nuo narkotikų ir dar pusiau žabalam. (Jeigu mylite nors vieną „NFS“ žaidimą, tai dievinate juos visus: „NFS“ kūriniai degina iš vidaus, negalite be jų gyventi. Viskas aplinkui – rūgščios spalvos, žvilgančios, žėrinčios ir blizgančios. Kiekviena trasa – fejerija, kiekvienas posūkis – naujas smūgis akims.) „The way it‘s meant to be played“. Ogi taip ji ir nugalės, apšviesta stroboskopiniu pagrindo pašviesinimu ir padengta labai storu „shader“ sluoksniu. Man, beje, taip pat patinka... O tai, kad šviesos ir šešėlių mirguliavimas galvos smegenų alfa ritmo dažniu įvaro į transo būseną bei sukelia epilepsijos priepuolius, – taigi vardan to, tiesą sakant, ir žaidžiame... „NFSU 1“ spalvingas kaip pliušinis meškiukas, bet labai sunkiai startuoja. Verždamasis į trasą jis primena reiverių, kuriems dar pienas nenudžiūvo nuo lūpų, vakarėlį. Toks pats neskoningas ir kičinis. Toks palyginimas pradžiugintų nebent Kongo bambuti genties vado padėjėją. Jūsų akies obuolys kaukia iš siaubo ir mėgina atremti milijonų agresyvių atspindžių ir nublankusių pustonių atakas... Varžovus tiesiog privertė visada vairuoti tuo pačiu greičiu, kaip ir žaidėjas, – ir sudėtingumas išėjo visada ir visiems adekvatus. Aš įvertinčiau šio žaidimo biudžetą taip: keletą KARTŲ (ne procentų, o kartų) mažesnis, nei ankstesnių „NFS“. O dabar, dėmesio, klausimas: ir, ką, ar kas nors tai (nemeluokime bent sau) pastebėjo? Kam nors nepatiko? Ar daug kas skundėsi tokia grafika? Na, kur gi Jūs, realizmo mėgėjai ir detalumo vertintojai? Kur Jūs, atskalūnai, kodėl tylite? Tokius storamakaulius nuodvėsas ambicingi kūrėjai numeta nuo stačios uolos tiesiai į jūrą, prieš tai pririšę jiems sunkų kasdienės buities daiktą... Apie viską, kas pasakyta: tai netgi ne trūkumai – tik šiaip, gamybos savitumai. Tikroji „NFSU 1“ esmė vis vien blizga kaip gilzė ant smėlio.

(Ar žaidimui, kuriame viskas puiku, reikalingas priedas? Kam į šachmatų lentą pridėti naujų (tarkime, raudonų ir mėlynų) langelių, kurti naujas figūras? Rodos, Arkados idealas pasiektas, ko Jums dar reikia? Retorinis klausimas. Juk visiems aišku: gerų dalykų nebūna per daug.) Kaip vantos lapas pirtyje prikibome, kaip musės, pajutusios tam tikrą kvapą, prilipome prie „Undergound 2“ (jis – pulsuoja, jis – gyvuoja: savo vartotojams siūlo seną, išdžiuvusią, apkramtytą, bet vis dar dirbtiniu apelsinu kvepiančią kramtomąją gumą, kurioje matyti kažkieno dantų pėdsakai) veido, ištepto apsauginiu kremu nuo saulės, – o juk gūdi, gūdi naktis... Kiniškas biliardas keliuose: tiems, kas nemėgsta sukti į šalį, kas nemėgsta vingiuoti tarsi vidutinės rūšies serpantino, – susirietusio į patrauklų kaip Kiplingo pitono Kaa, – judančio it išbadėjęs smauglys – mazgą, vietoj Miobijaus juostos besirenkantys tiesiog perkirsti Gordijaus mazgą. Vairavimo frustracijų išliejimo instrumentas. Pretenzinga, mužikiška (chamai nelaimingieji!) „epochalka“ (atleiskite man, bet „from khalturschiki for casuals“, – panaši į kaimo dviratį: kiekvienas „geimerių” kaimo gyventojas suspėjo pasivažinėti, – kuri, atrodo, yra išleista į pasaulį kaip lengva, pramoginė, išdykėliška automobilių arkada, kur sportuojantiems intelektualiesiems pedantams tenka tiksliai perjunginėti pavaras drago lenktynėse. Nors palaukite... Ko gero, vienintelė žaidimo hipotezė – naktiniai važiavimai miesto gatvėmis, aukštos gamybos skardos blizgesio kėbulo plokštumų ir neoninių mirksėjimų apšvietimo sistema, nors šlapių trasos modelių kaip ir nerasite. Kaip visada, tobulybei ribų nėra, o begalinį išpuikimą įkūnija brangūs gatvės įvairiaspalviai automobiliai, atrodantys beveik taip pat gerai, tarsi stovėtų jūsų „frikai frikams“ garaže ar rūsyje, o kur dar ten tie moteriškosios lyties modeliai pogrindžio žurnalų viršeliuose, į kuriuos fanų bazės priešiškai nusiteisusieji „geek‘ai“, „thug‘ai“, „junkies‘ai“, „mazafai“, „alien‘ai“, „verebulai“ ir kitų moliūgagalvių išsigimėlių (apkiautėlių) gauja, puldami iš įvairių pusių, blykčiojant lazeriams ir griaudint sviedinių sprogimams, atlieka beprotiškai greitus ir tolimus šuolius iš vietos, reaguoja audringiau, nei į „boot floor girls“. „NFSU 2“ – tai maskaradas, niekingas popkultas, šlamštas, nepatrauklus ir be dvigubo dugno. Bet neapgaudinėkite savęs, kad nelaukėte šio žaidimo! Na, žinoma!

Nepastebėti „NFS Underground 2“ (tai ta pati mergelė, tik kita suknele. Mergelė, tiesa, nepaprasta, matosi, kad su ja padirbėjo meistro rankos; vietinės vaizdo priemonės savo darbą išmano, „NFS“ darbštuoliai ne veltui valgo sąvąjį margariną) panašumo į „turbo“ programuoto, išpoliruoto, intubuoto „NFS Underground 1“ (nepavyks atsiriboti, kaip pagoniui nuo monoteizmo; laisvai disponuojama jų „Just Another Brick in The Wall“) gali tik prieš tris amžius užšaldytas sunkiai sergantis berniukas iš piktojo Žiulio Verno romano: prieauglis neišvengiamas, kaip topolių pūkai biržely: jie lenda į burną ir į ausis, juos galima vikriai padegti ant asfalto ir stebėti, kaip jie akimirksniu dingsta, – kiekvieno doro vaiko, ar šviežiai atgaivinto neandertaliečio, kišenėje atsidurs degtukų dėžutė arba žiebtuvėlis, kuriuo labai patogu tyčiotis iš žemaūgių tarakonų. Šiukštu, šiukštu!.. Bet išvyti su pamazgine šluota žmogų, darantį iš nemokamų gitaros „semplų“ žaidimo „muziką“ neteks. „NFSU 2“, vis dėlto, išsiskiria – po jo išleidimo užregistruoti silpni seisminiai svyravimai Per Lašezo kapinėse; vargšelis Džimas, kurio vyriško ryžtingo balso pavydėtų visi 45 Amerikos prezidentai, skelbiantys, kad geriausias diplomatinis sprendimas – sąžiningumas, diktuojantis vienintelę žmogaus vertą veiksmų modelį ir suteikiančią galimybę išspręsti visus nesusipratimus, – tačiau kartais taip norisi, kad Tave apmautų, bent jau pasakytų gražių žodžių, kurių ir nenusipelnei (garso takelį visada pradeda hidrauliškasis jis – į sveikatą, amžinatilsį, linkime ilgo ir sėkmingo pomirtinio gyvenimo), vartosi karste, iššiepęs gleivėtus orkiškus nasrus, skambant senosioms juodaodžių* (6) dangiškomis giesmėms „Riders On The Storm“ (pagrindinėje muzikos dėžutėje nėra įvairovės – nei gitaros stygų, nei sintezatorių, nei varpelių, nei minkštai mušančių milžinų būgnų, nei įstojančių moterų sopranų), kol jūs varote nuodingai oranžinį (ar kitomis šlykščiomis spalvomis išdažytą, su pritvirtintu laukinės konstrukcijos spoileriu, su mėsa išplėšto duslintuvo – ratuotų mašinų modernizavimas – sparčiai besiplėtojanti šaka anapus geležinės uždangos) kledarą-„Mitsubišį“, mano ralio vidurių rezidentą. – „There‘s a killer on the road“ – juk čia apie mane ir nakties vėją plaukuose! „Girl you gotta love your man“ – ir įleki į tunelį... atsitiktine apatine galūne pradedi trepsėti į kitos nesuprantamos muzikėlės taktą. Kaip mano senelė vadina, tiesiog: bumc-bumpc. Kišenėje milijonas dolerių, o užantyje – ugniasvaidis; tiltai dreba nuo iš mano „Hummer“ sklindančio prisukamo „dram-en-beiso“, tos pačios sunkiasvorės „mū“, nuo kurios man atsirasdavo baisi migrena ir pilvo diegliai... Oi, mama, šika dam, šika dam, blemba. Vėl, švieski man vėl... Jeigu būčiau Dievas, klausyčiausi būtent tokios muzikos. Kaip? Kodėl? Koks skirtumas! Nejaugi Jūs nesupratote: man gera, ir aš nenusiteikęs aiškinti priežasčių! P. S. Naktį sapnavau „NFSU 2“. Tikrai, atleiskite, negras. Ne, ne maniakas botanikos studentas, o keliskart mažesnė Muchamedo Ali kopija. Įsijungia ritmiškas ir piktas sintezatorius – smūgiai susilieja į vieną iškilmingą, stiprų, energingą ir gražų skambesį... „Tam-tada-dam-tam-tadadam-daadam“ (greitai), įžanga. Susikaupę murkiame, dainuojame ir atsakome į muziką iki galo. Duokite! „Tamm-ta-da-damm-dadadaam“ (lėtai). Reikia pastebėti, kad tokie žaidimai savo grakštumu ir nepaaiškinamu pozityvumu primindavo man britų meistrų vibracijas „Ninja Tune“. Odinės sofos, mėlynas neonas už lango, „Cinematic Orchestra“. Taip, būtent taip: girdėdami, pajuntate atkaklų ir su prigimtimi nesitaikstantį norą baisingai purtyti ilgus murzinus plaukus netgi tuo atveju, jei esate nusiskutęs plikai.

* (6) #0 Titas Kovaliovas: Taip, seni. Sveiki, baltieji juodukai (“wiggeriai”). Kol nevėlu, štai ten šaudymo iš pistoleto saugumo taisyklės: 1) įsitikinkite, kad pistoletas neužkištas už jūsų panašių į maišą „scum“ (taip, būtinai kabutėse) kelnių juosmens; 2) įsitikinkite, kad jis yra horizontalioje plokštumoje; 3) įsitikinkite, kad riešas išsuktas reikiamu kampu. Ajajai? Na, ir ką jie iš mūsų daro? Klounus? Tokias juodašiknes marionetes? Galvijai! Juk, jeigu kas, aš įsigysiu velnio neštą „patranką“, nusegsiu skaitytojams laikrodžius ir išlaušiu stereo įrangą iš automobilio, tiesiog todėl, kad aš, velniai rautų, suskretęs juodukas. Svaidom į krepšį ir čiauškiam arbūzą. (Šaunūs kokainaodžiai vaikšto repo atlikėjų palikuonių eisena, atsainiai pasikišę „Uzi“ po pažastimis ir barškindami granatomis nusmukusiose kišenėse.)

#6 Bob Goulding: V-Rally 4.
Lenktyninis simuliatorius. Dar vienas. Vis dėlto šioje dvokiančioje priedėliams skirtų žaidimų krūvoje kartais ima ir blyksteli vienas kitas brangakmenis šlifuota briauna, priverčiantis praverti paniekinamai sučiauptas lūpas ir pro dantis nenorom iškošti: „O šitas nieko... Kaip baisus priedėlis, kuris vis tiek turi mirti, tai visai neblogas“. Ir pavieniai silpnų nervų piliečiai (nepatikėsite!) dėl to net perka šį iki tol neapkęstą kompiuterio pakaitalą. Kiek jų jau buvo, nesuskaičiuosi. Kiek jų dar bus, sunku pagalvoti. Apmaudu tai, kad visi jie vieno veido. O, dievai, kada pagaliau atvesite į protą aplaidžius kietojo simuliatoriaus metalurginėje įmonėje su uždaru gamybos ciklu kūrėjus?! (Valdyti sportines mašinas ir sukti ratus paspirtuku – ne vienas ir tas pats.) Lenktynininkais negimstama. Eilinės inkarnacijos momentu lenktynininkus paskiria likimas. Jeigu esate vienas iš tų laimingųjų (beje, kai kas tvirtina, kad žodis „nelaimingas“ – tikslesnis, nes lenktyninką jo nuosavi vaikai dažniausiai atskiria pagal purvą, dvoką, ilgus plaukus ir nuospaudas ant užpakalio), tai Jūsų likimas vis tiek nulemtas, ir vienintelis dalykas, kuriuo pats laikas pasirūpinti, tai minėtoji nuospauda. Atleiskit seneliui, susigraudinau kaip mažas... Sim-lenktynių žaidimuose lekia ne automobiliai, o žmonės. (Kaip ir kitose gyvenimo situacijose, taip šiame žaidime žaidėjai dalijami į dvi biologines rūšis: the best ir the rest.) Ypač žmonės su išvystytais instinktais. Geriausioms mašinoms reikia geriausių vairuotojų, tikrų asų, užkietėjusių profesionalų, su, taip sakant, išgaląstomis rankomis, kitaip pergalę matysite, kaip savo ausis be veidrodžio. (O juk tai ir yra svarbiausias tikslas: atskleisti savo sugebėjimus ir išspausti viską, ką gali.) Nė nemanykite sutramdyti šių bekelių žudikų, skirdami jiems niekingas 15 minučių kasdien – jiems reikia arba ilgalaikio rimto bendravimo (suprask, laiko, daug laiko), arba numesti raitelį ant žemės, nepamirštant po to gerokai sutrypti. („V-Rally 4” – ne pats geriausias pasirinkimas, jei nutarėte atsipalaiduoti po darbo dienos. Šio žaidimo „mokymosi kreivė“, jei galima taip sakyti, tolygiai užsilenkia, bet aukštai šoka (pasirengimas finalinei inkarnacijai, t. y. tapimas Žvaigdžių Lenktyninkais negali būti skubrus ar įvykti akimirksniu)... Nusiteikęs maloniai praleisti laiką su tuščia ir paprastute arkada, šaunuolis turi rinktis: mesti šitą žaidimą po velnių ar įrodyti sau ir štai šitai bjaurybei savo sugebėjimus, panašiai linksminantis? Azartas didžiulis, tačiau sveikatos gali ir neužtekti.) Atsiduoda sado-mazochizmu. Nei pridėsi, nei atimsi. (Viskas, dabar pabandysime ketvirtąjį kartą ir jeigu vėl pamatysime ką nors nederamo, patys įlįsime į tramdomuosius marškinius, surišime rankoves jūreivišku mazgu ir eisime rinkti nosimi artimiausio gegutės lizdo telefono numerio.)

Ypatingą lenktynių žaidimų atmosferą ir esmę daugiausiai lemia nesibaigiantis judėjimas. Ir nors žmogaus judėjimo aktyvumas gan diskretinis ir hipodinamiškas (žingsnis, kitas, sustoti, nesmarkiai sukosėti, prisėsti ant suolelio, pritūpti, kapstytis žemėje, pašokti, kojomis spardyti kažką nematomo, vėl sėstis ant žemės), judėjimo džiaugsmas atsiranda visiško nepertraukiamumo – neribotumo, veržlumo, galingumo periodais. Gerame sim-reiseryje, jūs – ne žiūrovas, jūs, mano drauge, – siaubūnas, turintis atakuoti iš visų pusių, dūsdamas lipniame purvo glėbyje! Be to, absoliučiai visų automobilių fizika reikalauja gan keistų valdymo įgūdžių: ratų praslydimas, stabdžių blokavimas, slydimas visais keturiais ratais prasideda nelauktai, ir vienintelė automobilio suvaldymo priemonė, prieštaraujant sveikam protui, yra „rankų atitraukimo nuo klaviatūros“ metodas. Taigi, kad nuo „klaviatūros“, juk vairas šiame žaidime mums negali pagelbėti. Meta generalinį lenktyninką, panašų į „seafood“ restorano nuolatinį lankytoją, allegro ma non troppo stiliumi, kaip tuščią cigarečių pakelį į šiukšlių konteinerį. „V-Rally 4“ prieš startą bučiuoja merginas, o po finišo – paprastą purvą.

Dažnesnis reiškinys už kiaušinienę pusryčiams yra tas, kad vargšė (kas gi čia per sąvartynas, velniai rautų!..) „V-Rally“, kurios šeimynos vaikai idealiai tinka vėžliukų nindzių* (7) kvarteto vaidmeniui, intelektinės nuosavybės frančizės* (8) čiuožėjėlė (su tokia veido išraiška, tarsi jos koją ką tik perdūrė nuodingas jūros ežys, kad jai ką tik ant peties pridirbo karvelis, t. y. akyse įsižiebusia lengvo čiuožtelėjimo kibirštėle), kuri nepaliaujamai čiaudėjo ir atrodė kaip niekad blogai, krito ant bambos tarsi nuo kartečės užtaiso ant labai slidaus ledo (du-tris kartus), atsidūrė veidu skaudžiai ant purvino asfalto, išsitiesė ant nuodėmingos dirvos it nusivylę Volstrito brokeriai, trenkėsi į sumindžiotą veją, išskėtusi rankas pagal komandą „Rankas aukštyn“, krito tiesiai į fekalijas, buksuojant posūkiuose, eilinį kartą paeiliui užmindama neišvengiamą kažkieno tarminį grėblį; nuolat klumpdama, ji krito nuo skardžių, patekdama po kertinių plytų kruša ir visaip kitaip išsidirbinėja. Rezultatas – nulis. Žiūrovai nė nesišypso. (Bet kuriuo atveju gestas atrodo labiau kaip išnarinusio sąnarį elniuko drama.) Gražu! Madinga! Intriga prasideda nuo pakabos: vietinis liftas siūlo važiuoti iš karto į ketvirtąjį aukštą, aplenkiant antrąjį ir trečiąjį – kas vyksta tuose aukštuose ir ar išvis jie yra, nežinoma. Svarbiausia – ketvirtoji palingenetiška (kai kiekvienas organizmas praeina visas protėvių vystymosi stadijas: apgaubia mus savo erdviomis, išsipūtusiomis iki nežmoniško dydžio VISŲ savo pirmtakų įsčiomis iš tėvo, motinos ir kitų giminaičių pusės, tiktai taip) sakmė iš ekshumuoto epo apie ralio mašinas ne tik kad nenukrito visu smarkumu, kaip tona plytų, ant užpkalio, ar krūtine ant surūdijusio geležinkelio ramento, bet tiesiog griūtė užgriuvo ir nugriuvo, kaip Berlyno siena. Ir tai, kaip žinote, didesniam gėrio labui. Kaip supernova sprogo, šviečia ryškiau už tūkstančius saulių! Fakto nepaneigsi: nežaidimas tapo žaidimu.

* (7) #0 Titas Kovaliovas: „Vėžliukai nindzės“ gimė kaip kung-fu parodija, išpopuliarėjo kaip begėdiškas prekės ženklas, blogiau nei pokemonai, ir neseniai grįžo į FOX kanalą kaip savo pačių sabotuojanti parodija. Vietoj fantazijos atsirado bukakaktiškumas, vietoj karikatūriškų, bet imlių personažų – tiksliai rinkodaros specialistų apskaičiuoti paaugliški vaidmenų modeliai. Nuo Timo Bertono laikų pasaulis nežinojo tokio piktinančio „persikūnijimo“. Tamsiaodis profesorius Stokmanas?! Eipril O‘Nil – jo asistentė?! Man aukščiausias „Vėžliukų“ išsivystymo lygis buvo ir tebėra pirmas ir antras pilnametražiai filmai – blogų filmų apie kung-fu istorijos gairės. Vėžliukas mutantas, nepadoriai drybsantis vonioje... Toks tikro meniškumo štrichas neįmanomas trečiajame tūkstantmetyje, kai puotai vadovauja politiškai korektiški Žmonės Su Kaklaraiščiais.

* (8) #0 Titas Kovaliovas: Žingsnis atgal netgi bendro sportinio ralio pelkės sąstingio fone: į vieną lentyną su tricentiniais beždžionėlių iš skerdimo skyriaus kūriniais. Nesėkmės priežastys taip pat nepretenduoja į valstybinės paslapties titulą:  ji suplanuota lyg iš gaidų, su nuostabiu savižudžio klouno artistiškumu. Automobilių ralio simuliatorių priešakinė grupė lėkė per gyvenimą totorių kavalerijos būrio greičiu: ryžtingai, su azartiškais riksmais, lenkdami vienas kitą ir atstatydami veidus švilpiančiam vėjui. Bet staiga, tarsi atsitrenkę į nematomą sieną, simuliatoriai sustojo. Kai kurie, pabrukę uodegas, pasuko atgal. Ralio epopėjų kūrėjai staiga nusprendė: basta. Užteks terliotis. Grafika pakankamai gera, fizika pakankamai adekvati, o trasos panašios į vieną kitą. Dabar metelius kitus galima keisti vietomis štai tą medį su tuo rieduliu ir perdažinėti automobilius iš „vyšninio“ į „mureną“... Trūksta tik vieno. Labai paslaptingos ir sunkiai nusakomos funkcijos, vadinamos „įdomumu“. Kažkodėl ne visiems kūrėjams pavyksta ją, prakeiktąją, pačiupti už ausų. Ir bukam aišku: toks laisvalaikis nepuošia padoraus ralio „autosimo“ biografijos. („V-Rally 4“ eilinį kartą eina kreivu, šiukšlinu ir apaugusiu piktžolėmis takeliu; užsiėmimas panašus į kortų namelio statymą: kažkuriuo momentu sustatyta figūra sugriūva, ir Tu pradedi viską nuo pradžių, šį kartą be klaidų.) Tikri humoristai tie rašomojo stalo šumacheriai, tie „old-school‘iniai“ sportiniai kosmokarai su antigravitacine trauka, tie monstrai, važiuojantys šonu ir šokinėjantys kaip pamišusios kengūros! Galutinio ir nepakeičiamo žlugimo alegorija; neišraiškingų pirmų trijų „V-Rally” serijos žaidimų snobizmas greičiau erzina, nei žavi: visgi, posakis, kad neapykantos vaisius negali tapti meilės vaisiumi, čia paneigiamas, egzistuojantis kaip išimtis iš taisyklės. Kaip labiausiai griebianti už širdies daina, išklausyta tūkstantąjį kartą, tampa paprastu fonu ausyse, kaip antra tona bananų jau nebeatrodo tokia skani, kaip penkis kartus žiūrėtas kino teatre „Džonas Vikas“ sukelia norą nusipirkti DVD/Bluray ir baigti beprasmišką pinigų švaistymą – taip ir ketvirtas paeiliui „V-Rally” jau nebeveikia malonumo centro taip, kaip jo pirmtakai. Taip turėtų būti. Bet taip nėra. Kadangi Ketvirtoji Eskalacija, – lengva pasirinkti tarp tvirto asfalto ir lakiojo smėlio – „Mūsų pasirinkimas”, mūsų numylėtinis ir mūsų tiesa – pati teisingiausia!

#7 Daina Mousee: F1 2010.
Būdamas sveiko proto ir tvirtos sveikatos, žmogus, žinoma, neras savyje jėgų atsisakyti dar vienos šūksnių „Neįtikėtina! “ porcijos, dar vienos cisternos su „Mūsų pasirinkimas“ šimtu dešimtimi pasaulio kalbų (tarp jų – farsi ir puštu) ir dar keleto tūkstančių nupirktų kopijų prie jau dviejų milijonų parduotų; šauktukas, malonumėlis, nuraudimas, tolstojiško mastelio humanizmas, (kiekvienai bobulei, prekiaujančiai spauda ir raugintais agurkais su virtomis bulvėmis prie autobusų stotelės, aišku:) genialu, kieta, meistriškai sukalta, užpatentuota, „all rights reserved“, rankomis neliesti, puikybė, nėra ką bepridurti. Analizė tilptų šioje žinutėje, kuri yra lyg antroji pašto ženklo pusė. Nuo vaikiško susižavėjimo prarandi kalbos  dovaną. Įžanga į patį trumpiausią… Nesigilinant į smulkmenas (visas papasakoti būtų toks pats nusikaltimas, kaip pasakyti gero detektyvo skaitytojui žudiko vardą ir nusikaltimo motyvus)...

P (a) rašyčiau iš naujos eilutės. Ąžuolas – medis. Rožė – gėlė. Elnias – gyvūnas. Žvirblis – paukštis. Lietuva – lietuvių Tėvynė. Mirtis – neišvengiama. „F1 2010“ – geriausias visų laikų lenktynių žaidimas... (Nepastebimai, be triukšmo „Codemasters“ įvykdė lenktynių žanro revoliuciją. Pirmieji pranašai buvo „Grand Prix“ („Speccy“) ir „Micro Machines“, neabejotini lenktynių žanro lyderiai (iš normalesnių konkurentų galima būtų paminėti nebent „Iron Man“), antrasis – ultrarealistinis „Colin McRae Rally“.) Ar F1 simuliatorius gali būti revoliucinis? Vargu. Kai visi siekia autentiškumo, nėra vietos saviveiklai: nėra nei fantastinių mašinų, nei fantastinių trasų. Kasmet būrys patriotiškai nusiteikusių firmų skuba išleisti galutinę eilinės populiaraus žaidimo serialo F1 dalies versiją. Licencijos nupirktos, lenktyninkų sąrašas ir jų bolidų charakteristikos žinomos. Be abejo, visi laukiate sceninės kovos trasoje. Galite būti tikri, jos pakaks. Michaelis Šumacheris eilinį kartą – aštuntą! – stengsis tapti čempionu, tik šį kartą po „Mercedes“ komandos vėliava. Bet juk žinome, kad Sebastianas Fetelis su „Red Bull“ pardavė sielą ateiviams, kad tik taip neatsitiktų... Achilo ir Hektoro kova. Ar Jūs vis dar su mumis?

Emocionalus varžybų spalvinimas trukdo tikram lenktynininkui, bet yra būtinas žaidėjui. Profesionalas tylėdamas pasiraitoja rankoves, tyliai „apvažiuoja“ ratus ir džiaugiasi stabilumu, meistriškumu. Azartiškas žaidėjas užsimanys trasoje užkurti tikrą pragarą (nesvarbu, ar Jūs trokštate įtemptų varžybų ir šlovės, ar tiesiog norite išgąsdinti keletą balandžių – Jūsų vieta čia)  – kažką panašaus į beprotybę, surengtą dalyvaujant jungtinėms pilotų ir meteorologų pajėgoms... Truputis lietučio iš vienos pusės, saulutė iš kitos – ir štai Jums fejerverkiniai susidūrinimai per kelias apgailėtinas minutes! Nuostabiausia „F1 2010“ savybė yra ta, kad jis gali visiškai patenkinti ir žaidėjo, ir tikro lenktynininko poreikius (berniukai į kairę, mergaitės į dešinę). Žaidimas yra įdomus, įtikinamas, sąžiningas, hipnotizuojantis ir lankstus, prisitaikantis prie bet kokios kvalifikacijos piloto... Realizmas. „Codemasters“ kūrinio negalima vadinti žaidimu, tik simuliatoriumi. Jis kelia negailestingus reikalavimus sėdintiesiems prie virtualaus vairo. Fizikinis modelis, projekto pamatai yra netrupantys kaip monolitas. Nesvarbu, kokio lengvumo lygį Jūs pasirinksite, „F1 2010“ elgsis tikroviškai, be jokių kompromisų. Klaidos neatleidžiamos. Atsipalaidavimas taip pat... Net lekiant sausa trasa juntamas laukinis variklio galingumas. Truputį persistengsite važiuodami pirmąja arba antrąja pavara ir pajusite, kad galinė bolido dalis bando užšokti Jums ant pečių. Tik įsivaizduokite: automobilis tampa nevaldomas lenkiant maždaug 100km per valandą greičiu, nes netinkamai pasielgėte su akceleratoriumi! Fantastika... Stabdžiai savo funkciją atlieka sąžiningai. Kai kurie virtualios „F1 2010“ didvyriai kalba apie keistą būdą išlygiuoti jau nusprendusią pasivaikščioti mašiną staigiu smūgiu per stabdžius. Mes stengėmės kompensuoti tai greičiu ir vairu. Beje, sunkoka užduotėlė... Gavęs visą įmanomą Niutono fizikos laisvę, „F1 2010“ bolidas gali krėsti pokštus. Neapsakomi pojūčiai, neribota atmosfera. Praslinkus kelioms sekundėms nuo starto atsiduriate ankštoje piloto kabinoje. Vairas stoja į užsitęsusią dvikovą su Jūsų rankomis. Sparnais papuošta bolido nosis lengvai sudreba nuo kiekvieno nelygumo, esančio trasoje, užsispyrusiai stengiasi pirmai progai pasitaikius atitrūkti nuo žemės – elektroninis spidometras rodo 300km/val. greitį... Galo nematyti! Akys suapvalėja tik po pirmojo atitrūkimo, pirmojo kūliavirsčio. Kai tribūnos, borteliai ir trasa netikėtai ima žaisti gaudynių, maldamiesi po visus keturis ekrano kampus, išsigandusios smegenys bando pasinerti į komos būseną. Virtimas! Smūgis šonu, neatsargus akceleratoriaus spustelėjimas, nesėkminga posūkio trajektorija... Pasaulis susilieja, lyg Jus kažkas uždengtų matiniu pusiau permatomo stiklo gaubtu. Bolidas vartosi karališkuose vandens pursluose, kol galų gale išlekia iš trasos. Grubus žvyras staiga išplėšia vairą iš apgrubusių pirštų, smulkios žvyro kruopelės lekia tiesiai į veidą. Akys – kaip du angliški dubenėliai. Galvoje mintis: „Codemasters“ – paprasčiausi genijai. Ar matėte tokį grožį? Meno kūrinys!

Tai kaip tik atvejis, kai nominaciją reiktų suruošti nebylią. Įsivaizduojate? Tiesiog vienas šaltakraujiškas monitoriaus stopkadras, netgi be užrašo. (Neilgas kiekvieno save gerbiančio žaidimo gyvenimas turi mažiausiai vieną įsimintiną įvykį – pirmųjų ekrano paveikslėlių publikavimą. Tai toks išleistuvių vakaro analogas, kai suaugusių žmonių realizuojamos versijos pirmą kartą gyvenime nuo pigaus portveino įgauna citrinos spalvą, netvirtomis kojomis vaikštinėja krantine, apkabinėdami blauzduotas priešingos lyties būtybes, ir galvoja, kad visada prisimins šią dieną.) Todėl, kad apie „F1 2010“ rašoma vieną kartą – prisipažindami meilėje be atsako, atvirai išsipasakodami ir visiems laikams prarasdami sugebėjimą žaisti šį nuostabų, nepakartojamą „reiserį“ (beje, patys kūrėjai tikriausiai nesuvokia jo nepakartojamumo priežasčių). Pakeis jūsų gyvenimą, ar ne? Mes su Jumis galime prašyti Codemasters tiktai vieno dalyko. Daugiau nedaryti F1 tęsinių (ko, beje, jie nepaklausė)... nerodyti tų seksualių mamutų... Ir išvis nedaryti daugiau lenktynių žaidimų. Niekada, niekada. Todėl, kad žinome: geresnį „F1“ flagmaną, nei „2010“, padaryti nors ir sunku, tačiau vis tik galima. Bet simuliaciją, kurią mes taip pat mylėtume?.. Žodžiu, automobiliai. „Codemasters“ dirbo prie modelių, dėl kurių netektų raudonuoti net paties įkyriausiems „Formulės-1“ „simuliantams“: skrupulingais centimetrais suskaičiuoti, pavyzdžiui, šlapių padangų stabdymo kelio skirtumai, važiuojant skirtingomis dangomis. Ir dar: rašyti teigiamai apie tokius žaidimus neįmanoma. Vieni daugtaškiai gaunasi... Ekrano paveikslėliai neparodys, žodžiai nepapasakos, nebent pavyktų pasamdyti ankstyvąjį lordą Baironą. Ekranų paveiksliukų medžioklę, smagų mano kolegų pasilinksminimą, simreisingo žaidimai pavertė menu, liaudies kūrybos rūšimi. (Pasakoti apie „F1 2010“ beprasmiška: jį reikia pamatyti, paliesti rankomis ir išbandyti dantimis, kitaip nieko nebus. Grožiui aprašyti žodžių neužtenka.) Mažas žingsnis puikiajai „Codemasters” kūrėjų sistemai ir didelis žingsnis visai F1 žaidžiančiai Žmonijai. Aš taip ilgai su „F1 2010” mėgavausi mašinų romantikos akimirkomis, kad jos virto man brangenybe, o pats žaidimas – brangenybių skrynia.

Pervertinti pirmojo įspūdžio svarbą sunku. Sklando tokia legenda, kad paprastai moterims užtenka pirmųjų 15 sekundžių, kad jos nuspręstų, verta ar ne bendrauti su vaikinu. Kad ir ką darytume, kad ir ką sakytume, įspūdis nepasikeis. (Vadinasi, galima drąsiai šokti ant baro ir gnaibyti padavėjas...) Šiuo atveju pirmasis įspūdis susiformavo dar nė nepaspaudus mygtuko „Install“ – t. y. apžiūrinėjant instaliacijos paveiksliuką. Pasižiūrėti yra į ką. Spalvų siautulys, linksma detalizacija, rankas iškėlęs pilotas, kybantis virš bolido... (Kaip žinoma, žmogų sutinka pagal drabužius. Tai va: drabužiai, kuriuos dėvi mūsų svečias „F1 2010“, yra labai gražūs.) Manau, daugelis „Formulės“ lenktynes yra matę televizoriaus ekrane. Tie, kurie nematė, tikriausiai irgi maždaug įsivaizduoja, kaip atrodo gyvenimas už namų sienų. Čia spalvos tokios intensyvios, tarsi maudytumės Disnėjaus filmuke. Ypač siaubingas jausmas apima staigiai sukant, kai neturime laiko spoksoti į šalis, o žvilgsnis, atrodo, nieko nefokusuoja. Tokiais momentais paveiksliukas virsta nenatūraliai ryškiomis dėmėmis, pralekiančiomis tiesiai prieš akis. Tai – ne lenktynės, tai „technotrans“ diskoteka. Tomas ir Džeris, Vudis Vudpekeris, Donaldas Dakas ir visi šimtas penkiasdešimt pasaulio pokemonų, susiėmę už rankų, šoka mums prieš akis... Vietinė grafika turi ir privalumų, sakyčiau, netgi du. Pirma, kruopščiai parenkami rakursai (jaučiamės taip, lyg žiūrėtume televizijos transliaciją; automobiliai primena akvariumo žuvytes: iš visų pusių valandų valandas galima stebėti, kaip jos plaukioja... Žinoma, kameros trimačiuose lenktynių žaidimuose – savarankiškos būtybės, demonstruojančios geležinkelio įpročius ir katės būdą: būtų ne pro šalį pamaloninti ją dubenėliu pieno). Antra, gražiame šlapiame asfalte matyti viskas, ką jame ir turėtume matyti. Na, giedoti ditirambus asfaltui gal ir kvaila, bet kruopščiai parenkamus rakursus esu pasirengusi girti ilgai... Argi psichika gali būti sveika: sėdu į raudonodžio italo „Ferrari“, prasuku ratą kitą ir grįžtu į  boksą – peržiūrėti grafikų ir reguliuoti parametrų. Esu susikaupusi, puikiai žinau, ką ir kaip daryti. Po dviejų valandų vėl sėdu į „Ferrari“. Žiūrint iš pirmo žvilgsnio, jis toks pats, bet ir visai kitoks, vairo irgi klauso taip pat, bet ir visai kitaip, zigzagai, rodos, tokie patys, bet ir kitokie... Mano personalinis Malholandas Overdraivas. Daktare, duokite dar šešias tabletes aktyvuotos anglies. Ne, aštuonias.

P. S. Dar vienas privalumas – kompiuterio pilotai, t. y. AI-co-pernikai. Jie elgiasi natūraliai, tad  kurį laiką jų apskritai nepastebi, o pastebėjęs nustembi. Kaip ir tikri, jie dažniausiai važiuoja optimalia trajektorija ir nereikalingų klaidų beveik nedaro. Tačiau jie visada reaguoja ir į žaidėją, ir vienas į kitą: išlekia iš trajektorijos, lenkdami stabdo ir/arba suka, išvengia susidūrimo. Kai užtveriate jiems kelią, jie, lenkdami vidine trajektorija, ir Jums užtveria kelią, žodžiu, elgiasi taip, kaip turėtų. Netgi parinkus maksimalų agresyvumą, kompiuterio pilotai nesižavi savižudiškomis atakomis. Taigi dažnai atsitinka, kad greitesni DI bolidai, prilaikomi lėto žaidėjo, atsilieka nuo jo per kelis ratus ir laukia palankesnės galimybės aplenkti. Kad taip atsitiktų, užtenka padaryti mažiausią klaidelę. Tas pats vyksta ir gyvenime. Šumacheris, sakykime, pravirktų: ir tas, ir kitas. (Laimingi šniurkščioja žaidėjai.)

#8 Hannibal Hendrich: Project CARS.
Yra senas prietaringas pasakojimas iš Honkongo kino pasaulio: Jeigu triukas ekrane pasikartoja vieną kartą, reiškia viskas pavyko. Jeigu du – kaskadininkas ligoninėje. Jeigu tris – kaskadininkas kapinėse. Taigi: „Slightly Mad Studios” pirmagimiui, paleistai į laisvę kregždutei, pavyko iš pirmo karto. Tačiau pagrindinis šokas – kabina (neslėpsiu: aš puolęs, nuodėmingas!); pamatęs RPM (tachometro) ciferblatą eilinio sakralinio automobilio kabinoje, mano jauną, treniruotą širdies raumenį suspaudė dekingumo spazmai, su pastangomis stengiausi nenubraukti netikėtą ašarą – „pCARS1“ žaidimas – kaip svogūnas, kaip šūvis iš šratinio šautuvo – jis daugiasluoknis ir su plačiomis galimybėmis – padovanoto hardkorinio reisingų žaidėjo krašteliu... Geriausia, ką serijos triumviratas gali pasiūlyti! Kaip kuojas su duona žvejoti: nespėjai užmesti, žiūrėk – ant kabliuko jau tuzinas tuzinų sim-mašinų, ir visos kvailai šypsosi. Ant „pCARS1” kimba bet kas, mėgėjas ir profesionalas, įskaitant Ekvatorinės Gvinėjos gyventojus. Todėl, kad labai jau gražu – išvaizdu, kaip jaunų oligarchų klubo viešnia: net nebepadoriai. (Yra mašinų, su kuriomis vairuotojas pasiekia visišką tarpusavio supratimą, mašinų, kurios bet kokiu greičiu ir bet kokiu oru puikiai klauso vairuotojo, vykdo jo norus, viską daro teisingai.) Pamėginkite ranka paskambinti spintelėse kabančiais pakabukais: Mercedes, Ford Mustang, Pagani Zonda... nuo virtualaus prisilietimo pakabukai pradeda judėti iš vienos pusės į kitą. Užsimerki vienai sekundei ir prieš tave praplaukė saulėta gražuolė Aston Martin... Nuspręsta – rakteliai guli viršutinėje eilėje iš kairės. Aš vėl su ja. Susipažinkite su vienu prabangiausių automobilių parkų visoje žaidimų istorijoje! P. S. Smalsusis skaitytojas žino, jog yra žaidimų, kurie vien buvimu kietajame diske verčia praleidinėti paskaitas, pamiršti apie išsvajotus pasimatymus, simuliuoti darbe ir savo biure rengti vietinės reikšmės radijo dienas. „pCARS1” – vienas iš jų. (1274m. mongolų tautybės pilietis Kulai-chanas pasiuntė trisdešimt tūkstančių žmonių į Japoniją. Taifūnas nuskandino jūroje jų laivus. Po septynerių metų jis ten pasiuntė dar vieną flotilę. Dalis laivų nuskendo, dalis, išsigandę audros, pasuko atgal. Taifūnas, du kartus išgelbėjęs Japoniją nuo įsibrovėlių, buvo Kamikadzė, išvertus – „Dieviškas vėjas“.) „pCARS1“ – Kamikadzė. Vienu žodžiu, „start your engines! “

#9 Garry Brite: Top Gear 2.
Kai kuriems – žebras nesusipratimas, kuris iš pradžių panašus į dubenėlį su stingstančiu cementu, kuriame šąla mūsų kojų pirštai, kurio apauti baltomis šlepetėmis neverta – žaidimams taip ir norisi užvožti per dantis (dar vienas žaidimas, sugalvotas per vieną valandą languoto popieriaus skiautėje. Popieriuje atrodo įdomiai, kompiuteryje – taip pat, bet greitai pabosta, nors, paradoksaliai, TG2 įdomumas nedingsta – netgi atvirkščiai – vis auga. Kodėl? Nekankinkite Lenktynininko panašiais klausimais): arba jų išorė siaubinga, arba šlykštus vidus. Kartais viskas baisu. Žaisdamas galvoji, iš kur jie tokie atsirado? Kuris nežinomas kūrėjas, sėdėdamas po laiptais ir spoksodamas į nevaikišką paveikslėlį, iškirto juos sugrubusiais pirštais iš supuvusio aštuonių/šešiolikos bitų rąsto? (Dvimatiškumas čia – sąžiningas kaip Leninas vaikystėje...) Apie ką galvojo tas amatininkas, ką apskritai norėjo pasakyti pasauliui, pristatydamas savo gaminį? Pasaulis senas – matė ir ne tokių (žodis „senas“ čia netinka)... Prašau mylėti ir gerbti, nes senukus mes tausojame ir gerbiame už jų nuopelnus liaudžiai. Šis egzempliorius nuopelnų tikrai turi, ir dar kokių!.. Tikrų praeities herojų negalima užmiršti... Tikras nesantaikos akmuo! Nors varnas varnui akies nekerta, vokietis vokiečiui visada draugas, o su vilkais gyventi – vilku staugti, tačiau lengva ir trumpa, tarsi džiovintas stiebelis, Top Gear Pirmoji Dalis (nemaišyti su britišku/amerikietišku pažintiniu automobilių šou) – (atrodo, TG1 išsiųstas į pensiją. O galbūt po infarkto guli ligoninėje. Žaidimas žvingaudamas šuoliuoja po kiemą ant medinio arkliuko) nutašytas iš vientiso ąžuolo rąsto ir nenukopijuotas (tikriausiai gavusioje Didįjį prizą vaikiškų piešinių konkurse iki dviejų metų amžiaus kategorijoje: tikriausiai taip jaučiasi skulptorius, kuriam norisi iškalti Miloso Venerą, o išeina tik nevykęs naktinis puodas) – viso labo tik dar nesukurto akmens amžiaus žmogaus didžiosios arkados prealfa versija: lėlytė, lerva, appetizeris, pipetinis paišdykavimas, archajiškas pumpurėlis, priešistorinė pabaisa, trumpas kaip birželio naktis, tik dulkelė didžiulio dulkių siurblio gelmėje, tai savotiška muzikinė dėžutė, suvenyras, šukė… Poligonų ir tekstūrų kaip tik užtenka, kad niekas neturėtų preteksto pasityčioti iš genialaus žaidimo, baksnodamas į jo pusę murzinu pirštu. (TG2 – arkadinių salių karalienė ir plieninio progreso žingsnio auka, kompanija, geniali iki lengvo infantilumo laipsnio, sugebėjusi pagaliau išsiristi iš kriauklės.) Paprastai duotasis eilės numeris įsivaizduojamas tarsi lentelė, pririšta prie kairės kojos nykščio. Kiek jau pražudė, sutraiškė šis titaniškas dvejetas! Norite lenktynių žaidimo kaip kažko nedidelio, nebrangaus, sufokusuoto, greito, saikingai abstraktaus ir šimtu procentų „lenktyninio sriegio“, orientuoto į „geimplėjų“, gryno veiksmo, be vaikiškų pasakėlių ir bereikšmės matematikos, ir tiktai juo? Prašau – paleiskite savo Top Gear 2 (kas liečia žaidimo „art-box‘ą“: suprantate, kai kada užtenka žvilgtelėti į viršelį, ir tampa aišku, ar šį produktą kada nors paimsime į rankas: garbės žodis – paimsime!) – tai pagarbos duoklė originalaus žaidimo autoriams, investicija į ateitį, tiek pat būtinas veiksmas, kaip ir dantų valymas arba žygis į dar vieną blogą kepenyse-sėdinčio-vaikų-darželio-auklėtinio Džono „Nerimstančiojo“ Vu filmą, – juolab kad dabartiniu metu jis gali būti žaidžiamas su bet kokia elektrine skutimosi mašinėle...

(Reikėtų priminti, kad visų to meto žaidimų apimtis buvo juokingai maža, jie lengvai tilpo į senus penkių colių diskelius (dabar šitos gyvos iškasenos gyvena tik DVD/Bluray savininkų naktiniusoe košmaruose), buvo lengvai kopijuojami, todėl beviltiškai kovojo su neteisėtais platintojais: kaulijo slaptažodžių įeinant, prašė parašyti penktą žodį iš trečios 18-to naudojimosi vadovo puslapio eilutės. Žodžiu, nesielgė rimtai, eilinius vartotojus vedė iš dvasinės pusiausvyros, bet vis tiek tapdavo primityvių įsilaužimų aukomis, o šis faktas eilinį kartą paaiškina seniai žinomą aksiomą: tai, ką padarė vienas žmogus, kitas visada gali sulaužyti.) Žodžiu, Top Gear 2 – žaidimas, kurį galima žaisti neturint monitoriaus, vaizdo kortos, klaviatūros ir pėlės. Nuo Top Gear serijos Antrosios iteracijos (1993m. – tai buvo nekaltybės laikai – senumo bananas sunkiai lenda į švelnią gerklę; koks sutapimas! Vis dėlto žaidimai TG1 ir TG2 skiriasi vienas nuo kito taip akivaizdžiai, jog jų fone Švarcnegeris ir Denis De Vito iš „Dvynių“ atrodo kaip dvyniai) praėjo geologinės (tyrinėjimo, kolonizacijos, industrializacijos ir imperializmo: jaučiasi, kaip sukasi laiko ratas?) epochos, tad žaidimas gali būti laikomas žanro brontozauru, faraono Tutanchamono – Egipto stebuklas! – mumija: buvo įdėta nė kiek ne mažiau pastangų, nei į dėdės „T” antkapių statybą – prieš mus – anachronizmas. Mėlyno kraujo laukinis. Tarzanu pavirtęs anglų lordas. Ar pajėgsite pažvelgti jam į akis? Geimplėjus (varnelę ties dėžute reikia pažymėti!) – adiktyvus ir lakoniškas it jaunojo Istvudo žvilgsnis. Labai gerai jauti šiuos stipriai kvepančius viduramžius pagal Huizingą (šito greičiausiai daug kas nepažįsta, todėl galima būtų nurodyti, kad tai – Viduramžių kultūrą ir jos žlugimo priežastis tyrinėjęs autorius). Genialumas slypi (pripažintame arba ne) nepramuštamame kūrėjų purizmo paprastume. Įdomumas – jis gimsta iš mažų, bet genialių, idealiai proporcingai sudėliotų idėjų visumos. Tai ir yra raktas į sėkmę.

P. S. Laisvoje prekyboje pasirodė nebrangus (palaukite nuolaidos! Jeigu ne – užkraukite emuliatorių) psichoaktyvus produktas, kainuojantis tiek pat, kiek butelis „Utenos“ ir maišelis džiovintų kalmarų, tik keliskart, taip sakant, stipresnis: Top Racer Collection (su japoniškai – tik filologinis skirtumas – pavadintais Top Racer, Top Racer 2, Top Racer 3000 ir Top Racer Crossroads) pasirodė 2024m. kovo 7d.. Kolekcinė retenybė ant Jūsų PK! Negerai. Jau ne XX amžiaus pabaiga, bet XXI pirmasis ketvirtis (ir neatsivėrė nei dangus, nei žemė, ir nenusileido archangelas ant ugninio žirgo, ir petardų griausmas žemelės sudrebinti neįstengė – o Jis atėjo. Turiu galvoje Naująjį Tūkstantmetį, ne amžių ir ne metus. Kompiuterių žaidimai – tai ne tik agresyvus nuliukas, ryjantis kryžiukus): mokslinio progreso mastai maloniai kutena nervų galiukus, kompiuteriai paaugo ir tikrai atlaikytų 5-10 papildomų poligonų... Top Racer Collection – savitai unikalus dalykas su trisdešimt ir plius metų nelaisvėje prasėdėjusio žmogaus, atkakliai nenorinčio pripažinti, kad dvidešimt pirmas amžius (o kartu su juo – ilgai laukta nauja versija) vis dėlto atėjo, kvapeliu… Tai tarsi religinis apsivalymas, indulgencija, ankstesnio pavidalo nuodėmių atleidimas. Naujas gyvenimas. Iš kortų sudėliotą namelį, vos besilaikantį, tačiau darnų. Pojūčiai – kaip Šaolinio vienuolio, dvidešimt metų besitreniravusio su cemento maišais prie kojų ir staiga išmokusio juos, maišus, nusimesti. Lengvumas, nušvitimas… Nepaisant griežtų to meto reikalavimų, taikomų VGA, žaidimas pritapo. Rimtai žaisti lenktyninį žaidimą gimtadienyje, žinoma, galima, tačiau žaidime yra piktų priešų, kurių jėga nepriklauso nuo išgerto šampano kiekio, ir tai gadina visą malonumą. Nėra jokios suktybės, o kaip be jos bendrauti su gerais draugais?.. Štai kodėl prieš kompiuterių erą anglai sukūrė smiginį („Darts“) žaisti baruose, o mes taip pamėgome žaidimą „Top Gear 2“. Beje, TG2 nurašyti dar anksti. Panašūs žaidimai, visa gerkle šaukdami apie savo unikalumą, gyvuos tol, kol beviltiškų karšto asfalto romantikų širdyse plaks nostalginės nuotaikos… Dabar TG2 galime naudotis kaip lakmuso popierėliu. Nepaisant daugiau nei keliasdešimt metų, žaidimo mechanika – tokia pat puiki, kaip ir anksčiau. Pasinerti į žaidimą – nuostabu. Niekas nepasikeitė. Nepasikeitė ir grafika, o tai – baisus smūgis visiems, įpratusiems vertinti žaidimą pagal jo išvaizdą. Lyg pirmas gurkšnis „pilstuko“ mokyklos kieme už tvoros. Pykina, bet įsimintina. TG2, žinoma, yra originalus. Pavadinti šį žaidimą žaisliuku – įžeidimas, kurio negalima nuplauti net aviaciniu žibalu… Kas nebuvo – tas bus, kas buvo – nepamirš.

#10 TRex: GRID (2019).
(Pirmas „lyg cunamio spartinamas Godzila“ pavyzdys: šlapias asfaltas apskritai vienbalsiai buvo pripažintas atskiro prizo vertu meno kūriniu, šedevru. Kelio nelygumuose kaupiasi balos, asfalte atsispindi nuostabūs ir nepakartojami vaizdai. Lyjant stipriam lietui, vanduo nespėja nutekėti į kelkraštį tik tikrose lenktynėse. Jūs riaumodami „lekiate“ plonu vandens sluoksniu, apraizgytu smulkių lašelių voratinkliais. Tik praėjus šiai stichijai asfaltas ima lėtai džiūti. Dažniau naudojamose trasos vietose atsiranda sausos juostos. Nuostabu, nepakartojama! Ar verta pasakoti apie tai, kokios įtakos gamtos išdaigos turi Jūsų bolido gumai? Bijokite akceleratoriaus kaip mokesčių inspekcijos, elkitės su juo švelniai kaip su savo vienintele ir mylima moterimi... Jei ir toliau taip „recenzuosiu“ GRID (2019), niekas nepatikės, kad tai iš tiesų egzistuojantis produktas!)

Iki šiol atmintyje, liūdnas kaip avižinė košė rytais, it vėjo plėšomas, šlykštus, geliantis, šaltas, kontūzijantis, iš degančios sieros pilantis lietus ant minkšto asfalto, barbenantis į bolido stogą, stiklą ar kokpitą (jeigu esi „Renault R26“ F1 komercinės pabaisos brando, troškiame mažos tualetinės-kabinos-vigvamo (kone specialioje kosminėje – drednouto ar lėktuvnešio – korvetėje) ore, kuriame juntamai kvepia ozonu, tvyro pavojingo nuotykio nuojauta ir truputį po sėdmenimis Fernandu Alonsu), lašams plūstant netgi ne kaip bangos, o kaip krentančių meteorų fronto griaunantis cunamis, musonas, taifūnas, liūtis, laikant pirštiniuotą ranką ant šarvašalmio antveidžio, prisidengiant nuo trykštančiai lekiančių sudaužyto stiklo skeveldrų reginio... Kaip audros debesys, ir netgi nežinomos substancijos gumulai, akumuliuoja savyje statinio elektros krūvio energiją, kad paskui iškrautų 10, 000 voltų žaibu, praleidžiantį į orą ne vieną voltamperą... Nauda kultūrai maždaug tokia pati, kaip ir iš tikro žaibo. Pirotechnika, skeveldros, plačiaekranis maskaradas! Žavus apšvietimas! Negėda dėl tropiškai sinoptinių efektų! Atmosfera be snobizmo! Be paniekos! Jūs jaučiatės žvaliai ir laisvai, kaip paauglys ant batuto. Be abejo, neteks perdžiūti iš nuobodulio, akivaizdu, kad liūdėti tikrai neduos! Paprasčiausiai Jums neleis.

Blogiau už naujokų ambicijas gali būti tik meistrų nuovargis. Ir tik vienas dalykas neleidžia išblėsti įgimtam optimizmui, nuvysti gėlėms bei visam laikui nusileisti saulei. Tai – meistrų ambicijos. Garsas! „Koenigsegg“ kriokia kaip pašėlęs; amerikietiški „stok-karai“ dainuoja šiek tiek aukštesniu tonu, akompanuojant nenuvargstančiai ir nuolat švilpiančiai turbinai; o mano mėstamiausia „Volkswagen Golf GTI TCR“ savo lyrinį nusistatymą išduoda be galo švelniu, minkštu ir delikačiu murksėjimu. Tam buvo reikalinga ypatinga patirtis, kurios „Codemasters“ turi per akis. Tik čia pamatysite idealiai sintezuotus, pedantiškus tikslius bolidų siluetus ir gyvus, skambančius įvairiais obertonais, automobilių lenktynių balsus.

Rašyti apie GRID (2019) – mirtina nuobodybė, jeigu Jūsų meilė jam virto atšalusių pelenų krūva (Aš GRID (2019) esmę supratau taip: šiuo žaidimu jie pavertė žanrą pelenais, o iš pelenų sukūrė imperiją). Kitu atveju mes – kurti ir akli, o rankos dreba. Mūsų neįmanoma suprasti, mes likome nuskendusio povandeninio laivo viduje. Vienintelė galimybė išsigelbėti – atidaryti liuką ir išsiropšti į gaivų orą, į lauką. Naujas GRID (2019) – toks. Žaidimas, esąs visai netoli nuo idealo, taip ir nesuspėjo palikti mano žiauraus disko prieglobsčio. Ne, problema ne ta, kad aš dažnai prie jo grįžčiau. Tiesiog nekilo ranka ištrinti. GRID (2019) gyveno kompiuteryje savo gyvenimą... Šitas žaidimas visada buvo už mane didesnis. „Berniuk, kelinta valanda? “ – „GRID‘e visąlaik 20: 19, t. y. po aštuonių devyniolika vakaro“.

#11 Bill Hoax: Project CARS 2.
Eksperimentinio žaidimo (knygos, filmo) tęsinys („sikvelizacija“) – tai visada gėda. Drąsiam spurtui į niekur neįmanoma pritaisyti tęsinio: juk antrą kartą Žmonijos nenustebinsi ta pačia formule (vargu, ar iš naujo atrasite Ameriką, niekada nebus antro tokio pat revoliucinio įvykio, kaip dyzelinio variklio išradimas, ar žmogaus išėjimas į kosmosą, ar Gario Kasparovo lygiosios su kompiuteriu „Deep Fritz“, ar pralenktos pirmosios nuolatinės gyvenvietės Šiaurės ašigalyje, jau kartą sukurtą „joninį kompensatorių“ šimtus kartų kurti iš naujo neteks), reikia jos atsisakyti, ieškoti naujos… (Mus kankino prieštaravimai: viena vertus, aišku, kad kelintinis numeris žaidimo pavadinime – tai Kaino antspaudas, degradacijos simptomas, netgi mirtis. Norėjome persipjauti nugarą navachų peiliais ir parašyti krauju šiurpinantį revoliucinį manifestą: „Nusipjauk ausį, atsistok ant gerklės, nusipjauk mažylį pirštą, bet pamiršk skaičių 2“. Tai būtų žaibiška, bet aiški mūsų estetinės pozicijos deklaracija (patosas – visų manifestų bruožas).) Tačiau bet kokia save gerbianti taisyklė privalo turėti išimčių. (Kalbama, kad Bachų šeimoje toks atvejis taip pat buvo laukiamas (galėjo būti)). Unikalus atvejis: tęsinys, kuris lygiai du kartus aukštesnis, tolimesnis, stipresnis už originalą: pataisytas ir papildytas leidimas (tęsinio papildas ar papildo tęsinys – tas pats per tą patį? Paskutiniu metu vis dažniau ir dažniau medituoju, bandydamas suvokti žaidimų tęsinių esmę ir jų klasifikaciją. Addon, mission pack, expansion, sequel, high-definition pack, multiplayer pack, mod... Jų vardas – Legionas... Paknyburiavus, kažkaip susipainiojau... Juk svorio kategorijos „žaidimo-papildinio“ mūšyje niekada nebūna tos pačios) buvo tiek papildytas bei taip šauniai pataisytas, kad pats žaidimas netikėtai tapo visai kitokio lygio gaminiu. (Pagerino. Pajėgė. Šau-nuo-liai!) Negalima sakyti GERESNIS. Jau pernelyg arti „pCARS1” priartėjo prie idealo, brutalios simuliacinės tobulybės… Tačiau „pCARS2” recidyvistas žymiai protingesnis ir įvairesnis: viską norisi paliesti nors pirštų galiukais, kad tuo pačiu identifikuotum keistą supančios mašinos medžiagos prigimtį! Įveikęs „žemo“ sudėtingumo lygį, nieko ypatingo nepajunti. Nugalėjęs „vidutinį“, jauti, kad išdidumas pabudo. Įveikęs „aukštą“, jautiesi esąs Dievas… Aplaužys Jūsų dantis.

Leidėjai mums kažką prižadėjo dėl DI varijuojančios agresijos: mat šiaip atrodo ramus ramus, o pastumi tokį, tai jis tave ne tik pasieks, bet dar ir grąžos duos. („pCARS2“ DI staiga parodo pasauliui savo aikštingumą ir muša nelaimingąjį, nutarusį paišdykauti klasėje, liniuote per pirštus.) Tačiau nieko panašaus. Priešininkai NIEKADA nepraleidžia progos be jokios priežasties (tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme) palamdyti mums šonus. Didžiąją laiko dalį lenktyninkai praleidžia besistumdydami ir daužydami vieni kitus. „Slightly Mad Studios” neįtikėtinai gražiai ir nehiperbolizuodami demonstruoja sunkvežimių lenktynių čempionatų traumas: visi korpuso skydeliai grakščiai išsilenkia, brozdinasi ir, po velnių, lūžta, durys atsidaro... Kartais net menkiausio postūmio „iš nugaros“ pakanka, kad galinį stiklą sudaužytume į tūkstančius gabaliukų. Vis tiek geriau už Dirbtinį Intelektą, kuris būtų kažkur dulkių siurblio lygyje, naudojant vidutinėms plytoms gaminti.

Prieš kelerius beprotiškus metus mano beprotiškuose sapnuose pasirodė beprotiškas personažas. Jis spigino beprotiškomis, elektrinėmis, raudonomis, „terminatoriškomis“ akimis-rutuliukais ir atkakliai tiesė savo geležinius pirštus mano gerklės link, deklamuodamas liūdną eilėraštį apie poeto gimimo dieną ir mėsą. Lyg sėdžiu metalinėje konservų dėžutėje mažais langeliais, o mano plaukai mėlyni. Kojos lyg nupjautos iki kelių, lyg aš apsiavęs ilgomis melsvomis vyžomis. Prie galūnių styro kažkoks vairas su klavišais, o aš į jį įsikibęs abiem rankomis. Tai buvo drozofila, suvaikėjęs supuvęs kelmas, „pCARS3”, virtęs parodomuoju kupranugariu, besistengiančiu nesėkmingai įrodyti, kad jis – ne šokinėjantis kaip išprotėjęs kupranugaris. Baisiausia, jog šie pokyčiai man teikia didelį malonumą. (Mano meilė/neapykanta „pCARS3“ yra iracionali. Įkaito sindromas atvirkščiai. Kaip samdomas žudikas, mylintis savo auką per optinio taikiklio okuliarą. Kaip sanitarė, šluostanti kempinėle pasmerktą mirčiai kareivį. Kaip mažas berniukas, norįs sustabdyti traukinį. Kaip budelis, verkiantis kartu su nuteistuoju mirti.) Ką gi, pabandyti galima!.. Greičiau baikime formalumus, užteks šiepti dantis ir kraustomės į kaimyninę svarstyklių lėkštę – trys milijonai mikroskopinių sumažinimų ir neviltis dėl rytdienos; panika ir bandymas ištarti žodį „nusivylimas“ (kūrėjai šaukia visu balsu, kad ant jo lavono negalima drąsiai tarškėti. „pCARS3“, suminkytas per pusvalandį ant nešvarių džinsų kelio, apibarstytas picos trupiniais, primena ne mokyklinę saviveiklą, o koncepcinę akciją „Dauno ir Alzhaimerio ligos – menui ne kliūtis“; žaidimas pražydo naujomis klinikinio idiotizmo spalvomis, profanuoja lenktyninių žaidimų žanrą, aikčioja, šurmuliuoja ir nenumaldomai verkia savo smėlio dėžėje). Neverta. Reputacijos dėmė! (Teisybę sako žmonės, kad Kembridžas ir Oksfordas – ne visiems… Naujoji „pCARS3“ išėjo kvaila, iškamuota ir nebudri. Autoriai veltui pabandė sudėti į žaidimą viską, ką žadėjo reklaminė kampanija. Kai kas netilpo fiziškai, kai kas įlindo tik iš dalies, kai kas gerokai susilamdė, skubotai trypiant gautą mišinį. Sesele, žnyples!) Kiekvieną, net patį talentingiausią kūrėją už ūsų tampo koks nors velniukas ir slapta stumia prie pavojingos ribos. Minutės silpnumas – ir viskas, eilinės lenktynės nenuplaunamu juodu tašku tykšteli ant nepriekaištingo spėjusios pagarsėti kompanijos pareigybių sąrašo. (Evoliucijos šakos aklaviete, žaidimu dėl pinigų, parazituojančiu dėl protėvio ir negailestingai eksploatuojančiu sėkmingesnių konkurentų šviežias idėjas…) Pirmieji du „pCARS” žaidimų garą nuleido pionieriai estetai, tikrieji firmos veržimosi į rimtą simuliatorių žanrą iniciatoriai. Kas suėdė trečiosios dalies, – kurią mušė lazdomis, smerkė pravardžiuodami, grasino genocidu, – kūrybinį intelegentiškumą ir, ramiai grauždami blauzdikaulį, atidavė pasauliui savo kūrinį, nežinoma. Tai sadomazochizmas, ponai ir ponios. Kreipkitės į gydytoją, į gydytoją! Mūsų nusivylimą galima palyginti su caro Saliamono, sumeistravusio veidrodines grindis tam, kad pamatytų Savijos carienės kojytes, neviltimi. Žvėriški pridėtiniai kovos metodai ir NEtikslinė auditorija… 2020m., praėjus 5 metams po pirmo ir 3 po antro, „Slightly Mad Studios” (toliau: „SMS”) išleidžia žaidimą, penkiomis galvomis žemesnį už savo giminaičius. Iš esmės – arkada. Matote, man patinka blogi žaidimai. Kuo bjauresni, tuo geriau. Žaisdamas be prosvaisčių baisų „pCARS3”, iš karto imu įtarti, kad autoriai turi griaunančių tikslų. Matau tuos jaunus maištautojus kruopščiai sulaižytais plaukais, apsirengusius prašmatniais parduotuvių „Pigūs drabužiai iš viso pasaulio“ skudurais. Tie maištautojai, skambant „London Funk Allstars“ (ne, skambant „Quannum MCs“), padeda žaidimo bombą po pagaliau visus pasiekusia licencija. Į paliegusį „pCARS3” kūnelį norisi įsmeigti ir kaip reikiant pasukinėti briaunotą geležtę: tokia niekinga apgavystė! Maišydami benziną su kačių išmatomis, šie žmonės gauna napalmą. (Dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo autoriaus ir esančių išimtinai techninio pobūdžio, ši medžiaga nebus pavadinta prigimtiniu pavadinimu „Pagaminta užpakalyje“... Stabdykite mašiną, aš grąžinu bilietą. Atleiskite.) Tiesa, apie Trilogijos (mano kalbos aparatas pasirengęs ne pačiomis gražiausiomis frazėmis apiberti „pCARS3”, tad bijau praverti burną... Bet reikia, tarkime, kad tai – nekrologas ir eulogija, žinoma, satanistai ir nekrofilai gauna savo porciją. Į pasaulį įšliaužė subrendusi visko, kas paprastai patenka po etatinio egzekutoriaus peiliu, atmata. Užsimušti mirtinai, nuspaudus pedalą iki dugno, žūti, per daugelį metų išleidus kelis puikius žaidimus taip pat reikia mokėti. Šedevrai tapo panašūs vienas į kitą, tapo profesionalūs, bet neteko individualumo. „SMS” ryja savo uodegą, tikriausiai kvailai tikėdamasi, kad uodega pradings. Žodžiu, nelabai šviesų kūrėjų dinastijos veidą išvagoja pražūtinga raukšlė) paskutiniąją rudimentinę, parazitišką, harakirišką dalį (nėra nieko baisiau už paskutinį išmėginimą – siquelis vulgaris lengvai atskiria grūdus nuo pelų, o ožiukus nuo ėriukų; šioje medaus statinėje taip pat yra deguto šaukštas, ir jo skonį aiškiai jaučiame; būkite atidūs, nekiškite galvos į kilpą; siūlau nesiimti kvailysčių ir nemesti kelio dėl takelio; purvą rausiantis kirminas vis dėlto taip ir netapo industrijos banginiu; (na, tai banalu kaip prie antro skyriaus laboratorijos durų pabarstyti milteliai): „SMS” (būkime sąžiningi: pirmojo dvejeto profesionalams, kuriems jau nebereikia nei semtis patirties, nei arbatiniu šaukšteliu krapštytis nišos rinkoje, nuvils lyg atsisakęs bendrauti mylimasis; net ir geležinė kantrybė kartais išsenka... (Jautrios „SMS“ nosys pirmosios užuodė kapitalizmo dienos kvapą: iššiepę vilko dantis, tykojo už kiekvieno kampo; eini pro šalį ir jauti, kad esi sekamas rentgeno kamera.) IQ termometro skalė pasiekia minusą ir aiškiai svajoja pralaužti matavimo prietaiso dugną. Ar kartais „SMS“ nepersivalgė drignių? Ir dar kai kas. Manęs neapleidžia mintis, kad ant žaidimo dėžutės „pCARS3“ etiketę užklijavo nežinomi apsišaukėliai ir dabar „teršia šviesų vardą“. Sukčiai niekina mūsų (Jūsų) vaikystę (paauglystę, jaunystę, brandą), iš mūsų dievukų „pCARS1“ ir „pCARS2“ kreivais gumbuotais pirštais lipdydami kreivakojus kolumbus. Keiktis? Trypti? Tegul šiuos iškrypėlius teisia japonų dievas! Kalbant mano televizoriaus terminija, tai juodas piar. Tiesa, jo (t. y. TV) liežuvis be kaulų.

(Toliau – klasikinis demaršas šiukšlių dėžės link, ritualinis prismeigimas prie durų rankenos, melodingas gremžimas peiliu per darbinį paviršių, realizacija gerokai kenčia nuo kepenų kolito. „pCARS3“ elgiasi kukliai: sėdi ant taburetės įsispraudęs į kampą, tik retkarčiais pakniauksi. Jo tarsi Skotlendjardo fasadas įstatymą gerbianti fizionomija su nekaltomis vaikiškomis akutėmis slepia psichopatą, turintį nusikaltėlio polinkių. Jis rizikuoja likti trečius metus trečioje klasėje. Be to, netgi profesionalai sukuria tokių vidutiniškų žaidimų, kad gerosioms jų savybėms išvardinti per daug ir trijų eilučių) „SMS” netgi būdama truputėlį atitolusi nuo šio pasaulio, nemiegodama ant laurų, suvokė būtinybę išmelžti senas karves, kurias, panašu, nusprendė tampyti už tešmens, kol nenuplėš – melžiamos karvės nepriduoda į skerdyklą, ypač, jeigu ji deda aukščiausios prabos aukso kiaušinius ir sistemingai gauna apdovanojimus prestižinėse tarptautinėse žaidimų parodose – (rankose „SMS“ laiko didelį kiemsargio sniego kastuvą, kuriuo pasiruošusi efektyviai susižerti mūsų pinigus; priminsiu: industriją graužia kartojimų vėžys ir pats paprasčiausias būdas dar gauti pinigų – laiku fanams duoti tai, ko jie nori; mums vėl bando įkišti tą patį saldainį, jau ne kartą apčiulptą, bet įvyniotą į naują spalvotą popieriuką), padarydami tokį kokteilį, kad skrandis nė neketina jo taip paprastai suvirškinti, – įlipti į tepaluose skęstantį juodžemį, pavadintą „pCARS3“, kiaulystė, skaudulys ir gėda, – už tai reiktų sunkiai užduoti per pakaušį, užtvoti jiems per žandus; tai – klasikinis potencialaus pirkėjo apgaudinėjimas, už kurį civilizuotose šalyse skaudžiai mušama teismuose per fizionomiją: atsibuskite, mielieji! (Primena neurochirurgiją: paėmęs skalpelį, perskrodžia mūsų smegenų audinius vieninteliu pjūviu... Peilis slysta tarsi per lydytą sviestą, tik su neįtikėtinu kiekiu specialiųjų efektų! Įsivaizduokite ypatingąjį ligoninės stalą su ratukais, ant kurio išdėstyta keletas dešimčių gražių chromuotų skalpelių, pincetų, servetėlių laikiklių ir kitokių sudėtingų reikmenų. Jūs kruopščiai plaunatės rankas, užsimaunate chirurgines pirštines ir išsirenkate – ką?.. Taip, surūdijusį ir purviną kūjį.) „pCARS3“ – pats siauraprotiškiausias iš visos serijos. Titulas, patikėkite, labiau nei pelnytas... Jei „pCARS3“ ir su jomis susijusios nelaimės Jus įsiutins ne per penkias minutes, o per dešimt, tai rezultatas gali reikšti tik tai, kad esate beveik šventas žmogus, ir tikriausiai pačiu artimiausiu metu angelai nuskraidins Jus į Rojų. Kad paliudytų teiginį, virš lenktynių trasos staiga pasirodo gigantiškas arkangelas Gabrielius su sparnais, ugniniu kalaviju ir vienai iš kovojančių pusių skiria dalį savo nepasitenkinimo. Bažnytinėje slavų kalboje žodis „žavesys“ reiškia dvasios būseną, kurios apimtas žmogus, valdomas velnio, vis labiau įsitikina savo šventumu. Aš tikrai negaliu suprasti, kodėl kai kurie žmonės šventai tiki galį kurti SimReiserį... „Simuliatoriaus“ barjero laukia skirtingo plauko gerbėjų minia: visi jie stebuklingai susitvarko su kompiuteriu, bet protiniais sugebėjimais nesiskiria nuo pleziozaurų. Nesijaudinkite ir netraumuokite savo centrinės nervinės sistemos. Mirtinai sukaustanti nuobodybė ir patologinė apatija, gulinti aukštai ant nugalėtų orkų kaulų, skeletų ir harpijų kalno, dugninėse dramblių kapinėse; nepažadinama melancholija, ryškus hipochrondrijos priepuolis ir lašelis neišmatuojamo nusivylimo vienoje paskutiniųjų „Titaniko“ kregždučių... Kad būtų aiškiau, pasakysiu: žaidimas beveik toks pats, kaip futbolo aikštės centre pastatyta išvietė: su gamta galbūt gal ir sutariama, bet estetikos ir higienos reikalavimai akivaizdžiai pažeisti. Laukti „pCARS3“ (perspėju iš karto, serijos gerbėjams geriau būtų prisėsti, vaikiškos lūputės, gaudydamos burna orą, klausia: „KAS TAI? KODĖL? “; susilaikykite, prisiriškite prie stulpo) krovimų teks amžinai: mus išlepino „DiRT Rally 2. 0“, kuris užsikrauna nesuskaičiavus iki trijų, jeigu ne iki lygiai trijų dešimtųjų sekundės. Jūs tikrai suspėsite išgerti kavos/alaus puodelį/bokalą, suvalgyti sumuštinį su samčiu kopūstų sriubos, palįsti po dušu, išsinuomoti motociklą, nueiti į WC, pažaisti dažasvydį, į dangų paleisti aitvarą, pasižiūrėti per vietinę kabelinę televiziją MTV klipų dvidešimtuką, nusnūsti, pasivaikščioti krantine, suplanuoti vakaro pramogas, paverkti, nueiti išpažinties, prisiminti savo vaikystę (kokia ji buvo puiki!), pasvarstyti apie moteriškojo prado dualizmą, įstoti į universitetą, užbaigti universitetą ir įstoti į doktorantūrą, įsidarbinti (jei mieste yra darbo), kilti karjeros laiptais, įstoti į vagių gildiją, pavergti drakonofilų klaną, sunaikinti trolius olose ir roplius miesto landynėse, sutramdyti apleistoje cerkvėje įsisiautėjusią velniuomenę, pasaugoti vietos hercogo kūną, ne-skubos tvarka perskaityti „Merfio dėsnius“ (kiekvieno su rimtomis problemomis susiduriančio žmogaus bibliją), užsisakyti į namus picą „Cappriciosa“, netekti darbo, nusipirkti automobilį, įsitaisyti merginą, pusvalandį praplepėti su mylimaja, susituokti, susilaukti vaikų, išsiskirti su žmona, pradėti girtuokliauti, vėl įsidarbinti, pasenti, pražilti, Jums iškris dantys, Jūs įsistatysite protezus, Jūs prakeiksite be tikslo praėjusį gyvenimą ir tada numirsite. (Neeikvokite savo laiko, jėgų, nervų, sveikatos... Beje, visų rūšių mazochistus maloniai kviečiame – prisijunkite.) Kalbu nė kiek nesutirštindamas spalvų, nelaikykite šių teiginių farsu, bet manykite, kad aš šito nesakiau: nereikia įsitempti, rautis plaukų ir graužti laido. (Štai jums ir draugiškos buities trukmė, pauostykite.) Išsiskirti iš minios Jums, mieli kūrėjai, pavyko. Tik ar vertėjo tai daryti tokia kaina? (Netgi šio pasaulio galingieji negali išvengti senės su dalgiu vizito. Koks benosės giltinės smūgis! Gal kitame gyvenime labiau pasiseks.) Tai žinoma, ko gero, tik ponui Aukščiausiajam, nes varganam žmogaus protui tai neįkandama. Verdiktas: „nulis sveikų, nulis dešimtųjų“ banko sąskaitoje. „pCARS“ frančizė mirė: padėkite diską kriogeninėje kameroje ir dar pripildykite skysto azoto. Trūksta žodžių. Užjauč... Tai yra sveikiname! Nuoširdžiai. Didelis ačiū už tokią šventę. Džiaugiamės. Kitaip nesigauna. Kabutėse, savaime suprantama. (Tarp kitko, prašau įsiminkite: žodis „atleiskite“ rašosi būtent taip, o „icing on the cake“ verčiamas kaip „torto glazūra“.) Ryžtingai nusispjovę, šį luošį pagimdžiusiai žaidimų industrijai palinkėkite nudvėsti kančiose. Jei tik būtų patvirtinta „Visų laikų simreisingo košmaro“ nominacija, šis žaidimas užimtų tris pirmąsias vietas, be to, pelnytų žiūrovų simpatijų prizą kategorijoje „Natūralus Sartriškas šleikštulys“. Laimei, mes dar ne tokie įžūlūs, kad surengtume tokią klounadą, bufonadą ir pasityčiojimą, pakeltą kubu. –

Sukandus dantis kaip kankiniui, kaip koja į krūminius, gali ištikti nervinis įsiūtis, apima noras paimti skudurą ir užvožti juo smegenis laužantį antausį per monitorių, kurį, pasitaikius pirmai progai, aš (ir, žinoma, Jūs, broliai ir seserys) tiesiog išjungsiu (tai tokia dinamika ir energija, kad žiūrovus apima noras nusiplėšti nuo galvos ausines ir sutrypti jas kojomis) bei nueisiu į virtuvę parūkyti ir pamąstyti, ar per ramadaną valgyti ne tik tamsios paros metu leistina... „pCARS3“ likimo gali pavydėti tik visiškas kvailys. Greičiausiai reikia gerti žaliąją arbatą ir galvoti apie debesis ir baltymus. Ne, tiesa yra tiesa: toks talentas žūva... Čia kvepia autodafe, panašu į branduolinį diletantizmą, paskutiniu šoviniu sau į galvą (visgi, apie mirusiuosius – arba gerai, arba nieko), tad galime atsidaryti langus ir šiek tiek paverksime ir pakudakuosime, atsirėmę vienas kitam į petį (ar dramblio straublį), gal dar pašaudysime kurapkėlių? Daugelio nemalonių faktorių visuma privers Jus į šią nuogos realybės absoliutų dauną/paliegusį imbecilą/tikrą degeneratą smeigti durtuvą... Žvelgdami į bedugnę ir markstydamiesi iš baimės vis dėlto žengiame tuštumon. („pCARS3” – ne Euklidas – primena mažą akiniuotą neurotiką, kurį retkarčiais ištinka psichosomatinio aklumo priepuoliai, jis panašus į nelabai protingą padorios šeimos atžalą: bukokas, kartais nesuspėja sulaikyti seilių, ir jos nutįsta ant grindų. Tiesa, berniukas susišukavęs, mikliai laksto po stalu ir puikiai mieliems svečiams deklamuoja „Eglutę skarotą“. „pCARS3” žaidžiantis vaikas žino (O pagirti? Pagirti taip pat galima: nepaisant to, kad žaidimo absurdiškas variklis jau seniai turėjo būti išardytas į atsargines dalis, vis dėlto jis yra geras. Toks atviras, toks naivus, toks meilutis! Raudonos, geltonos, žalios ir violetinės spalvos į mėlynes panašūs trigubi ratai – tiesiog nuostabu!; meniniai „pCARS3“ elementai tiesiog puikūs: turi būti aklas arba beprotis, kad to nepastebėtum; eiliniam žaidėjui „pCARS3” paveiksliukas iš pradžių padaro stulbinantį įspūdį. Neeiliniam taip pat padaro. Tai puikiai pavalyta, paretušuota, skutimosi peiliuku paskusta jaunojo Greičio fotografija. (Žingeidus skaitytojas, aš įsitikinęs, jau susiprotėjo, kad „pCARS3“ pastebimas tipinis sąstingio laikų deficitas. Norint pasigrobti kąsnelį šios substancijos, reikia apibėgti visas miesto parduotuves, atstovėti daugiakilometrinėje eilėje ir kaip reikiant pasikeikti. Išvertus žaidimo kalbą: taip, kur nors, kada nors, kai kuriose trasose, tam tikru momentu, jei žvaigždės parodys gerą ženklą, o planetos išsirikiuos į vieną liniją. Tada, matyt, „pCARS3“ padovanos Jums nepamirštamą pasitenkinimą... Nors po dviejų sekundžių visa magija pradingsta, ir lenktynės vėl virsta nuobodžiausia veikla šioje Saulės pusėje.) Kalbant apie taktinę šio reikalo pusę, visa tai turėtų prasmę, jei ne vietinio DI antivisuomeninis elgesys: niekšas elgiasi kaip kūdikis, kuris seilėjasi, guguoja ir sau po kojomis spjaudo čiulptuką. Vis labiau įsitikinu, kad KŽ sėkmės/nesėkmės mechanizmai tiesiog iracionalūs ir yra už suvokimo ribų: būdamas grafiškai beveik genialus, atlikdamas visus brėžinius, žaidimas, asmeniškai susipažįstant, sukelia krūvą nemalonių ir sunkiai apsakomų skonio pojūčių; kalbėti apie tai būtų negarbingo džentelmeno kvailo skonio ir pasikarščiavimo protrūkis, bet. Ne, čia ploniau... Problema – tai vadinamosios „draiv“ substancijos nebuvimas, kuri, nekreipiant dėmesio į daugelį kitų trūkumų, veržiasi fontanu. Techniškai ir teoriškai „pCARS3“ yra be galo įdomus žaidimas. Bet nuobodulys iš tikrųjų mirtinas), kad padėti silpniems ir mažiems – dorybė, kad draugystė nugali viską, kad žąsis kiaulei – nei priešas, nei draugas... Kitais žodžiais tariant, nuoširdžiai abejoju „pCARS3” žaidžiančių žmonių galimybe atlikti visus veiksmus, kurie šiek tiek sudėtingesni už išvietėse atliekamus didelius reikalus. Aš ne akmeninis; mano ranka nekyla barti „pCARS3” už tai, kad jis netvirtai vaikšto, lėtai mąsto ir nuolat krisdamas laužo baldus. Geriau aš vedžiosiu jį už rankos, neuždavinėdamas jam sudėtingų klausimų, o sulaužytas kėdes sudėsiu balkone. Nieko kito nebelieka.) Išblyškęs, neoriginalus, iškamuotas daikčiukas – štai mūsų verdiktas. Į dėžutę su žaidimu privalu įdėti ir pistoletą-revolverį su viena kulka (neišvengiamai reikia devynių gramų švininių gaminių rinkinio visai šeimai), kad padorūs žmonės ryžtųsi paleisti tą pačią kulką sau į kaktą ar į širdį, jeigu Jūs (mes) to dar nepadarėme. Kulkos reikia, kulkos. (Bet kulka... Nieko nežino apie garbę. Ji taip pat lengvai braunasi ir pro audinį, ir pro šarvus. Generolas žūva, komandų grandinė nutrūksta, moralė katastrofiškai krinta... Kulka – absoliuti, galutinė kvailė, verčianti pasibaisėti ir mažą sekundės dalį iš tiesų pasijusti pirmarūše patrankų mėsa. Piktoji kulka, duok man laisvę!) Sudie, žilpinantis, žiaurusis pasauli. (Lenktynių simuliatorius?... Žinote, kaip tai vadinama? Tai vadinama nusivylimu. Neviltimi... Ant visų „pCARS3“ paviršių simpatišku rašalu išvedžiotos didžiulės raidės: SAVIŽUDŽIO DEPRESIJOS SIMULIATORIUS! (Fizikai, mirtinai nusivylę, dalyvauja masinėje ritualinėje savižudybėje. Dviems šimtams bičių, nešančių medų į avilį, statistiškai tenka viena, prisirinkusi deguto. Gražu.) Žaidimas griebia mus už rankų, nuolat versdamas laikytis tvarkos: kūrėjai abejoja dvasine mūsų sveikata ir nenori palikti vienų su savo vaiku: jeigu pasiklystume, pridergtume kam nors į batus arba nagais sudraskytume veliūrinius baldų apmušalus?! Kodėl taip yra ir kieno kongenialios smegenys sumąstė šitą košę, mūsų šnipai nenustatė. Tikriausiai gudročiaus esama kur nors „SMS“ kontoros rūsiuose ar cokoliniame aukšte (jie tai vadina poilsio kambariu). Ir gerai. Prieš mus – pusgaminis, lenktyninio žaidimo ruošinys, balansuojantis ant ribos, skiriančios unikalumą nuo skonio neturėjimo, įvairovę nuo mugės spalvingumo, neatsakingumą nuo idiotizmo. Kam tokį dalyką rodyti publikai ir kraujo ištroškusiai spaudai, taip ir lieka neaišku. Tikriausiai niekada nesužinosime, kam „SMS“ prireikė taip žvėriškai naikinti lenktyninių pliušinių meškiukų populiaciją ir kodėl „SMS“ toliau propaguoja nevykusių ir bjaurių žaidimų licenciją. Tai kas galų gale užmušė Kenedį?!) Tai nevyksta. Tai nevyksta. Tai nevyksta. Nevykusi kelionė. Blogai, labai blogai, kaip sakoma: blogissimo. Kaip apibūdina mano draugas Marlonas Ivanovičius Brando: „siaubas, siaubas... “ Nei paspirsi, nei pakaustysi. Nuoširdžiai tikiuosi, kad visi kaltininkai gaus beržinės košės ir nebepakartos savo klaidų, kitaip paimsiu didžiulį kirvį, surinksiu mėsininkus ir sukaposiu niekingą išgamą į gabalus... Ateisiu ir patikrinsiu.

P. S. Jūs galvojate, dar ne vakaras? Sutinku. Viltis ne tik miršta paskutinė, ji dar ir atgimsta pirmutinė: ar tai tik ne „pCARS4“ kiurkso horizonte, pastebimai išbalęs ir, slėpdamas pykinimo požymius, trimituodamas apie sveiko maisto naudą, liūdi nudelbęs akis, numarinęs galvą, rankomis kišenėse, be menkiausios raukšlelės, stovintis ant nupoliruotų it tūlo žaidėjo smegenys bėgių, rymo nuošalyje ir krimta saulėgrąžas, spjaudydmas lukštus po kojomis? A, po galais?! Kodėl batai nevalyti?!! (Kai nusprendžiau pirkti odinę striukę, galvoje sukosi mintis, jog norėčiau tokios, kokią turi žaidimo „Resident Evil 4“ herojus. Trumpa, rudos spalvos, aukšta apykakle. Po kelerių metų ruda spalva vėl madinga, bet tai jau visai kita istorija. Dabar galvoju, kur gauti „pCARS4”. Kodėl? Viskas paprasta – tai geriausias, labiausiai uždegantis, patrauklus, nesudėtingai (viskas kaip turi būti!) valdomas lenktynių frančizės simuliatorius, iš visų jėgų bandantis ištrūkti iš mėgintuvėlio, į kurį prieš kelerius metus patys save įgrūdo.) Ištikimi fanai, stovėdami parteryje, ploja ir purškia, atleiskite, verdančiu vandeniu; tie, kurių vietos galinėse eilėse, pritardami švilpia. Beje, tuščia. Kas bus toliau – ar tenkinsimės tuo, ką šį kartą paruošė likimas-piktadarys (šiandieninių įvykių pasaulyje jį dera pavadinti nešvankiu likimu-niekšu), – niekas, išskyrus ponią Sėkmę, iš anksto nežino. (Pakibti ant dieviškojo Chetepsechemuno 2800 iki Kr. laidojimo vietos sienos ir užmigti amžinu miegu. Įsibėgėti iki maksimalaus Greičio ir nežiūrėti. Nežiūrėti. Viltis – kvailių motina. „pCARS4“ žaidimo mano kietajame diske nebus. Prižadu.) Verta iš visos širdies padėkoti „pCARS3“: sutaupė daugybę visų mūsų laiko. Užuot žaidę, galime miegoti, dirbti, bendrauti su artimaisiais žmonėmis, imtis kitos visuomenei naudingos veiklos. Nes nei Jūs, nei aš, nei dar kas nors šiame prakeiktame pasaulyje nežais „pCARS3“ net mirdamas. (Jis gauna papildomas penkias minutes, kol bus nukreiptas į aplanką „Deleted Items“.) Kartais lengviau numirti, nei vėl ir vėl save apgaudinėti geriausiais lūkesčiais. Pamąstęs apie išvardytus faktus, užduodi sau klausimą: ir kaip aš visa tai žaidžiau?! Tačiau gana inkšti, mes – galima artintis tik prieš tai du kartus nusiplovus rankas ūkišku muilu ir atsargiai kvėpuojant į kitą pusę – už tai ir uždegsime žvakutę: imi jų gailėtis, tarsi būtum visam laikui atsisveikinęs su šauniu, tik gal ne visada geru žmogumi, kurio pakeisti nėra ir nebus kam; mirtis jam atrodys kaip didžiausia ir labiausiai geidžiama dovana.

#12 Takumi D: Wreckfest.
Žinote ką, „Wreckfest“? (Patrepsi purvinais batais, nusišnypščia dviem pirštais į kumštį ir užgeria „Žigulinio“ alaus iš butelio. „Wreckfest“ nuo galvos skausmo, žinote, padeda geriau nei bet koks solpadeinas.) Išeikime į lauką. Taip, tikrai, vyriškai, tiesiog dabar... Ten ir išsiaiškinsime. Ar tave su yla pamokyti, kaip paprastai? O gal, įvairumo dėlei, reikia pamušti kandeliabriu? Arba, atleisk, nutraukinėti grubiai atkištus vidurinius pirštus (taip, tai man irgi teko daryti)? Pasmaugti ar pasiduosi pats? Ar užteks paprasto žodžio „špyga“? (Jūs jau supratote, su kuo teks bendrauti? Ar nesinori pasukioti pirštu ties smilkiniu? „Wreckfest“ supranta tik keiksmus, skruostų daužymą, kietų kumščių, efektingo metimo per petį, mirtino prispaudimo ir sprando nusukimo argumentus; kai bręsta rimtas sąmyšis, prabunda įsisenėjusi mažos mergaitės Alisos, mėgusios bendrauti su žaidimo kortų kalade, paranoja. Reikia būti lakoniškam: atėjau, pamačiau, nugalėjau.) Keistas (psicho-) terapinis efektas garantuotas. Nors geriausia būtų apsvaiginti didele žvakide, o paskui neskausmingai, bet mirtinai uždusinti pagalve... Klastinga žaibo iškrova į kaktą! Po serijos triuškinančių trumpų šoninių smūgių („hook“) iš kairės ir dešinės (vienas smūgis turėjo priminti karpio, ant kabliuko traukiamo iš gimtosios stichijos, daužymąsi. Kitas smūgis turbūt turėjo panėšėti į prieš vėją skrendančius paukščius), po tiesioginio į jau sulaužytą žandikaulį ir mae giri į pačią „saulutę“, frazė „siaubas ant ratų“ (panašu, kad „Wreckfest“ bulių kautynių last man standing išsipildė. Arba pildosi tiesiog mūsų akyse. Gražu, prašmatnu, įkvepia ir su ugnele) įgauna tokią nuostabią potekstę!.. (Visi geros valios žmonės-lenktynininkai yra tokios būsenos, kurią profesionalūs boksininkai apibūdina žodžiu „groggy“. Aktyvus geležinių avinų daužymosi kaktomis ir metodiškai skaldomų visų kolegų automobilių simuliatorius...) Ir jau kelintą kartą sakai sau: „Nusiramink, tai – tik žaidimas, pradėk iš pradžių, tai – viso labo tik žaidimas... “ Tai, vaikinai ir merginos, grynakraujis vėlyvasis Klintas Istvudas: kaubojus su juoda skrybėle partrenkia ant grindų kaubojų su balta skrybėle, spardo batais šonkaulius, laužo sąnarius revolverio rankena, o po to dar šiek tiek pašokinėja ant stuburo, savo rankomis susukantis „bandiūgo“ kaklą į avino ragą. (Mes mylime „Wreckfest“ kaip mokyklos botanikė didžiausią klasės chuliganą.) Kai pergalės prieš elektroninius priešininkus (nugalėti priešininkai virsta žaliomis bulvėmis, sūriu su pelėsiais, duonos pluta) jau lenda per gerklę, beviltiškai norisi ką nors užmušti, išeiti į gatvę ir beisbolo lazda traumuoti pirmo pasitaikiusio gyvo bičiulio galvą, laukinėse skerdynėse panaudojant kritusį priešą kaip banglentę. (Įaudrinti užsistovėjusį kraują adrenalinu ir nuplėšti keletą nedraugiškai nusiteikusių galvų – ideali mankšta protui. Taigi, jei reikia kam nors trinktelėti armatūra, aš visada pasiryžęs. Kreipkitės.) Nors gali pusę paros sėdėti besigrožėdamas vaizdais, tačiau protą užvaldęs serijinio žaidybinio žudiko instinktas smegenyse jau baigia pragraužti naują takelį. Mušto nuomonė labai vertinga (visus prakirtimus, kruvinas žymes ir hematomas tvarkome ir plauname asmeniškai, su medicininė presuota marle, patys save bintuojame ir šlakstome morfijumi): Tikriausiai marodieriaviškame – laisvė reiškia tai, kad tu gali pasakyti „visi mano priešai miršta, o aš gaunu visus žaisliukus“, su anarchiniu postulatu „nori – paimk“, alternatyva omnium contra omnes („visi prieš visus“), panacėja – paprasta tiesa: „kad pažintum savo priešą, tapk juo“, – turbulentiškame, monumentiniame vaizdo žaidime „Wreckfest“, kaip ir aistros antikvariškame kino filme „Pamišęs Maksas“* (9),

egzistavo senamadiškumo eleksyrą išgėrusi estetika surūdijusiai technikai; žodžiu, specialiosios paskirties vesternas. (Sakykite, ar bandėte vairuoti automobilį, sėdėdamas bagažinėje? Tai panašu į bandomąjį važiavimą nauja mašina, kai vairas užblokuotas, variklis gęsta, pavaros persijungia į priešingą pusę, o sėdynės pagamintos iš metalo. Na, pojūčiai panašūs. Baisu kaip vandenilio bombos aukos.) „Wreckfest“ – iš tikrųjų galinga bulių-kautynių placdarmo „patrankų mėsos“ konvejerio gamybos mašina, bet ne vien tik tai. Ji – savo žalos „grabelių ant ratų“ ar „mikrobangų krosnelės iš paties plieniškiausio plieno“ modeliu (be to, šalia – plieno karstas: iškart palaidos be jokių apeigų ir nė vardo nepaklaus…) – judėdama elegantiškai, kaip išklibusi taburetė, kone apogėjiškai ir freundschaftiškai „gigeriška“, iš pažiūros išsigimusi, groteskiška ir nesuprantama net inkų kultūros specialistams – o jie tikrai daug matę! (Žaidimo-Svetimo rūgštyje tiek daug nežemiško cukraus, kad pirmai progai pasitaikius jis lenda šeimininkui iš akių balta migla.)  Pati mintis yra ypač revoliucinga. Taip, viena šios serijos (kalbu apie „FlatOut“) vizitinių kortelių visada buvo rimčiausias fizinis modelis kartu su kompleksine griovimo ir automobilių kėbulų deformavimo sistema. Sulankstyti „Wreckfest“ modeliai, panašūs į Češyro katiną: trumpai tariant, iškankintos šypsenos. Lenktynininko pastangomis mašina greitai virsta Didžiojo Sąvartyno pavyzdiniu gyventoju; tos kovos mašinos per savo amželį aiškiai per daug matė... (Žaidime, ponai ir ponios, tai tas pats, jei Jūsų priešas dvikovoje nusimestų drabužius, nutrenktų samurajiškus ginklus ir, likęs vien nešvariais apatiniais, pultų mus su laužtuvu.) Visa, kas tik galėjo, nulėkė ir liko voliotis ant žemės (įvairesni nuotykiai: lekiantys skydeliai, su mėsa išrautos durelės, nubrozdinti bamperiai, šukėmis virtę stiklai), visa kita sulinko neįsivaizduojamu kampu (atskiras prizas už deformacijos realizavimą, o be to, stebėti, kaip varžovas su dviem likusiais ratais bando nuvažiuoti iki finišo linijos – tikrai pasigerėjimo vertas reginys! Ir visa tai su tokiu triukšmu, kad visai rimtai imi mąstyti apie būtinybę suspausti apatinį žandikaulį, numušantį savo kelyje pasitaikančius paviršius ir skaudžiai spaudžiantį kojų pirštus prie žemės, ir nueiti pas dantistą. Ir vis dėlto. Šiltas, klampus ir minkštas grietinėlės sviestas. Kitokių paviršių „Wreckfest“ nedemonstruoja. Mašina ir elgiasi atitinkamai. Priešai-oponentai kartais juokingi, net diegliai pilvą raižo, klaviatūra apsitaško gurkšnojamu gėrimu (dažniausiai koka kola), nuostabu – su tokia linksminančių dujų atsarga! (Arba kita situacija: netolygi kova, 5proc. sėkmės tikimybė, ir, žinoma, pergalė...) Čia mes valdome ne beveidį lagaminą ant ratų, o patį tikriausią bulių-bolidą, į kurį buvo įdėta tiek darbo ir tiek meilės! (Pavyko tikras rachtlukumas: galvos ir stuburo smegenėlės, liedamos gailias ašaras, po ilgo išsiskyrimo spaudžia viena kitai ranką ir vėl mokosi dirbti kartu.) Ar bereikia prabrėžti, kad senukas Niutonas liktų patenkintas „Next Car Game‘o“ (pirminis, kodinis, simplistinis, mergautinis „Wreckfest‘o“ pseudonimas-pavadinimas) fiziniu modeliu? (Kodėl jis šuoliuoja kaip kiaulė ant lyno?) Kartais jaučiuosi kaip žaislinis garvežiukas, priverstas diena iš dienos vežioti bjaurius, klykiančius vaikus nepakeičiamu ratu, ir tai atima iš manęs proto likučius... Po vieno vakaro, praleisto žaidžiant, mes nušliaužiame nuo stalo, jausdami tą nepamirštamą pragarišką nuovargį ir sunkią galvą bei galūnes (tai gerai žinoma krovikams ir etatiniams urano kasyklų darbininkams, efektas kaip tikras trimatis „Heart of Darkness“ variantas). Ir čia niekaip neapsieisi be degtinės, šio nesilpno kūrybinio ugnies-rijimo katalizatoriaus. Bekompromisis ir baisus it narkomano Markso-Engelso-Lenino, sukonstruotas berželių spirito tėvynėje (už žolę ir rusiško ginklo šlovę!), sapnas. Prašau, nespardyti gulinčiojo-miegančiojo svetimtaučio. Beje, o kas Jūs toks? Nesiartinkite, aš ginkluotas.

* (9) #0 Titas Kovaliovas: Filmo „Mad Max“ kūrėjams seniai laikas įteikti kokį nors prizą, pavyzdžiui, „Už neišsenkantį įkvėpimo šaltinį“. Pabandykite ant pirštų suskaičiuoti visus žaidimų projektus, kuriuos vienaip ar kitaip įkvėpė Bepročio Melo-Makso Gibsono nuotykiai. Netikėtai paaiškės, kad pirštų tikrai trūksta.

„Wreckfest“ (lai nudžiūva mano liežuvis, tačiau neseniai tikėjau, jog tokių baisybių man neteks ištarti – tai realybė, perkelta į televizoriaus ekraną; labiausiai norisi apmaudžiai nusispjauti ant grindų – net jei nieko panašaus gyvenime nedarėte) – visai ne žaidimas, o pastarųjų dešimties metų kelių transporto įvykių kronikos aplankas, pavyzdinis-parodomasis avarijų, darantis kitus Ženevos konvencijos uždraustus dalykus, rinkinys. (Dabar lenktyninkas metasi į pačią įkarščio tankmę, kurioje po kurio laiko susidaro žudikiškai galinga smogiamoji banga, žalojanti, žudanti ir po apylinkes išmėtanti liekanas.) Vaizdas inicijuoja eilinį kolapsą lemingų susibūrime: vaikinukai, kam gi elgtis taip, tarsi Jūs vietoje kojų-ratų turite silkės uodegas? „Wreckfest“ žaidėją niekingai suėdė vilkai, brutaliai palaidojo gyvą, suskaldė į smulkius gabalėlius (daugybė nuolaužų ir... dūmai. Kaip sakoma, nėra ugnies bė dūmų...) ir netgi didvyrio akin įsmeigė automatinę ietį... Ir staiga tapo akivaizdu, kad šermuonėlių kailių „Wreckfest“ mantija gerokai susiglamžė ir pasidabino cigarečių pradegintomis skylėmis bei neestetiškomis maisto dėmėmis... Tai štai, už atitinkančio dėsningumus bulių kautynių fasado paslėptas kažkoks absoliutus padrikumas ir amoralumas! Todėl, kad atleidžia vairuotoją, kuriam suleista tiesiog arkliška veiksmo dozė, nuo bet kokios atsakomybės! Jūs matėte, į ką pavirsta „Wreckfest“ kelių transporto priemonės po pirmojo susidūrimo? Skarda velniop, lonžeronai – kaip armonika, variklio skyriuje liepsnoja degalai ir tepalai! Bet mašinų plastika, jų vadovėlinės pozos ir plieno kiekis neturi precedento. (Precedentas yra, ir teisėjai šoka elektrobugį. Žalias jaunimas maukia konjaką su obuolių sultimis, o roką primenančios muzikos gerbėjai, neužtikrintai šypsodamiesi, klausosi įtartinų melodijų. Gyvenime sniego nevalgę Australijos čiuožėjai maigo rankose olimpinį auksą. Wong Kar-wai pagrindinį vaidmenį siūlo Mikiui Riukai. Lenktynių sim/arcade žaidimai egzistuoja.) Šarnyrai taisyklingai slysta nuo šarnyrų, geležies gabalą iš tiesų jauti rankose ir labai nori jį į ką nors įbesti. Dvikovos dalyviai važinėja po trasą, keiksnodamiesi mėto vienas į kitą butelius ir šokinėja per stalus... Žaisti „Wreckfest“ – fiziškai sekinantis procesas. Tai ne lenktynės, o kažkoks „Nautilus“ moralinėms ir valios savybėms ugdyti, nuovokos atsparumo ir nervinių ląstelių gyvybingumo testas. Kasvakarinė paranojos porcija Jums ir Jūsų „Aš“ tamsiajai pusei. Visos įskaudintos ir prislėgtos Žmonijos įniršis, sukoncentruotas paniurusiuose merkantilinio žmogžudžio-lenktyninko antakiuose. Gausite idealų depresantą ir asmeninio moralinio nuslopinimo priemonę. Juodą skylę. Užmuštą laiką. Absoliutų pyktį. Joko pakrovimo. Jokios reikšmės. Galimybių šiuo transportu surengti kuklaus masto „Karmageddoną“ (kelionės namų stogais, kas nors?); veikia nervų sistemą kur kas agresyviau už gerą „siaubiaką“, tarsi tornadas įsiurbia žmogų ir nutėškia jį į vandens sūkurį... Kažin, ar „Wreckfest“ Jums patiks. Šios lenktynės – visiška nesąmonė. Ir netgi ne lenktynės. Tai tipiška vyriška pramoga, kaip alpinizmas be jokios įrangos ir draudimo (naudojant tik pirštus ir raumenų jėgą) arba kelionės aplink pasaulį vienam asmeniui skirta savo paties rankomis sukonstruota jachta ir pan. Žodžiu, kuo tikriausia kvailystė. Žvelgiant iš šalies... (Galima nusipirkti papildomų jungčių ir sumontuoti dar daugiau priedų, tačiau sunkvežimis niekada taip negreitės kaip „Formulės-1“ bolidas.) Tokių nuotykių esmė, kaip visada – patenkinti savo destruktyvius polinkius. Tas, kuris tai atlieka greičiausiai ir įsigudrina kuo mažiau sudaužyti vežėčias, laikomas tikru šaunuoliu ir iškilmingai apdovanojamas. Žaidime regime realiajam automobilio gyvenimui labiausiai netinkančias vietas. Kuo daugiau akmenų, purvo, liulančių balų, smėlio arba sniego – tuo geriau. Bet svarbiausia – kalvos! Tikram vyrui negali būti nieko malonesnio (išskyrus porą šimtų visokių smulkmenų) už šuolius per kupstus, kemsynus, duobes, karjerus, duburius, klonius lyg kokiam kalnų ožiui. Automobilio stogas ir kabinos šonai turi būti pagaminti iš kokios nors ypač tvirtos medžiagos. Pageidautina – iš metalo, kad atsitrenkus į jį galva, dantimis, nosimi ir kitomis galūnėmis tikrai skaudėtų... (Jums gali pasirodyti keista, bet „Wreckfest“ žaidime vidutinė rupūžė nevaikšto su neperšaunama liemene, nesinešioja 3000 dolerių smulkiomis kupiūromis ir neturi sunkios kaustytos kuokos (pridedančios 10proc. atsparumo ugniai, 250proc. antpuolių dažnumui, 150proc. padidina žalą žudančioms būtybėms). Iš nukankintos rupūžės lavono galima paimti tik mažas varlytės kojeles. Didesnę gyvenimo dalį mūsų herojui teks praleisti traukiant nugalėtiems vilkams-buliams dantis, kraustant nugaišusių goblinų kišenes ir su šaknimis raunant šikšnosparnių vampyrų sparnelius.) Teks priprasti prie visuotinės lobotomijos. Lo-bo-to-mi-jos! Brr!

Transporto priemonė (jau spėjusi tris kartus pasikeisti sauskelnes, išnaudojant visas sauskelnių ir nosinių atsargas, todėl laisvu laiku garsiai kartoja „Ave Marija“ maldelę) įsirėžia į padangų rietuvę, ir tos natūraliai išsilaksto į šalis, pakrikai, tarsi nuo užkrėsto maru, kaip vėjo gūsis, išnešiojantis po kambarį kortų namelį, ne blogiau už boulingo kėglius; transporto priemonė nulekia į statybvietes ir jas apdaužo. Eismo įvykio vietoje likusios apdailos detalės (bamperiai, dangčiai, sparnai), šiukšlės ir dekoratyviniai trasos elementai, reikia pabrėžti, pasilieka ant kelio dangos net iki važiavimo pabaigos, būdami ir toliau potencialiu pavojaus šaltiniu vairuotojams. (Ratai, automobilio detalės ir arsenalas išmėtomas dvidešimt septynių metrų ir penkiolikos centimetrų epicentro spinduliu.) Kur žiūri kelių priežiūros tarnybos? Teisingai, jos nekreipia dėmesio, nes begalė avarijų ir yra tikrasis išgarsintų lenktynių tikslas! Nereikia būti kelių patrulinės tarnybos pareigūnu, kad susivoktum: saugos diržų „Wreckfest‘e“ nėra, ir tai – ne talentingų, bet išsiblaškiusių kompiuterininkų klaida, o kūrėjų koziris, antihumaniškos automobilių Olimpinės žaidynės. Beje, labiausiai intriguoja pagrindinis veiksmas – beprotiška savižudybių karuselė. Padanga už padangą, lex talionis (akis už akį), homo homini lupus est (žmogus žmogui yra vilkas), dantis už dantį, draugas už draugą ir taip toliau žemyn socialiniais laiptais, pagal Mendelejevo lentelę… Oksimoronas? Neeee. Padauginta patoso? Darkart, neeee. (Į šoną.) Visagali! (Juokiasi.)

O juk su „Wreckfest“ juokauti neverta. Jo patobulinimai (žaidimas kuriamas ir atnaujinamas nuo 2014m.) turi įtakos tik kitos inkarnacijos likimui („Wreckfest 2“ Early-Access pasirodė 2025m.), bet metų naštą galima visada ir gana greitai nusimesti – reikia tik norėti. Pavyzdžiui, jeigu sukurtume žaidimą apie tai, kaip vieni žmonės (automobilių savininkai) daro žalą žmonėms, laisvai važinėjantiems po apylinkes, tai labai blogai pasielgtume. Tai reiškia, kad milijonai kvailų žmonių būtinai (ir džiaugsmingai) nusipirks nuodėmingąjį kūrinį ir taip paskęs jo pasaulyje, kad pamirš Tibeto nepriklausomybės siekius, brakonieriaujančius banginių medžiotojus, nykstančius baltauodegius erelius ir neliūdės dėl priešistorinių paukščių išnykimo. Tačiau neverta pulti į paniką! „Wreckfest“ elektroninio pasilinksminimo, kilusio iš paties Europos pragaro gelmių, žiaurumų pilnas atvejis: žmones mylintis vry. redaktorius, Passchendaele2, žaibiškai išleido ir paskelbė TKR Akademijoje įsakymą, griežtai draudžiantį visiems bendradarbiams naudotis asmeninėmis transporto priemonėmis bent mėnesį... Džentelmenai, mane vis labiau užvaldo mintis, kad „Wreckfest“ yra uždrausto suomiškojo humoro pavyzdys. Herra, ar norėtumėte sutraiškyti raituotąjį? Atleiskite, Herra, bet man atrodo, jog jis vis dar mirkčioja kairiąja akimi. Aš nenorėjau Jūsų pertraukti, Herra, bet štai tas džentelmenas, policininkas ar bandiūga, greičiausiai kaip tik ruošiasi savo dideliu šešiaračiu limuzinu padalyti Jūsų automobilį į gabalėlius... Naujos „Bugbear Entertainment“ serijos projektas puikiai telpa į suomiškosios kilmės apibrėžimo rėmus. Svarbiausia – ironiškai žvelgti į savigarbą, o pasitaikius palankiai progai – ją palaidoti. Na, argi dar kas nors, išskyrus suomį, gali iš pradžių sukurti puikų, subalansuotą, dinamišką, agresyvų, blogus poelgius skatinantį koncepcinį žaidimą, o paskui triumfui paruoštą kūrinį paversti į „arcade“ lenktynes su tarpiniais finišais! Ponai ir ponios, susipažinkite su dar vienu garsios „FlatOut“ kūrėjų salos kūdikiu – „Wreckfest“.

Savo pasakojimo pabaigoje norėdamas kiek pakelti temperatūrą, negaliu susilaikyti nepabeldęs karo tamtanų, pasakysiu, kad optimizacijos inžektoriaus stebuklai (nors medžiais laipiok! Beždžionėlė apsilaižydama valgo iš savo pačios organizmo pašalintas atliekas) priverčia žaidimą pastebimai lėtėti (variklis, kankinamas karšta geležimi bei aštriu žodeliu, ir visas kompiuteris panardinamas į ilgus ir niūrius apmąstymus apie gyvenimo prasmę), t. y. judėti vėžlio greičiu, net dirbant su galingomis mašinomis (suderintos geležies žaidybinį kompiuterį, kuriame žaidimas nors kaip nors veiktų, vos radome), o minimalius reikalavimus sistemai (kaip tai neįmanoma? Nėra nieko neįmanoma, galvokit toliau!) reikia laikyti nevykusiu seno traukinių stoties benamio-valkatos, gyvenančio ir tyliai besirausiančio šiukšlių konteineryje, pokštu. Žinoma, ant dešiniojo peties tupi mažas velniūkštis su sombrero ir įsitvėręs kartoja, kad „results may vary“. (Pradėdamas kurti žaidimą, kiekvienas autorius visų pirma būna priverstas tapti orakulu ir nors apytikirai nuspėti kompiuterio, kuris projekto pabaigoje bus priskirtas prie „vidutiniųjų“, konfigūraciją.) Bet kokiu atveju, reikia pasiruošti priimti „Wreckfest‘ą“ tokį, koks jis yra: žodis „taikytis“ „Bugbear Entertainment“ dizaineriams, dešimt metų nemiegojusių ir valgiusių tik meksikietiškas musmires, turėtų skambėti kaip keiksmažodis... Jei šiuo momentu Jūsų širdis negieda meilės ditirambų „NCG“ garbei, vadinasi, Jūsų organizme šeimininkauja dar neištirtas Žmonijai mirtinai pavojingas užkratas. Jau geriau jį nedelsiant pašalinti, nepagailėjus titaniškos dozės kalio permanganato. Būčiau pamalonintas, jeigu Jūs, susidomėję recenzija (atsispausdinę aprašymą ir padėję po pagalve, praryję su pomidoru padažu, majonezu ir/arba makaronais, sudeginę su senelės kailiniais ar išmetę pro langą su tėčio milijonais), visgi susirastumėte žaidimą. Tai namų darbas. Tiesą sakant, tai netrivialus uždavinys. Jau galite pradėti... Žinokite: daugelis nė neįtaria, kas yra „Wreckfest“, taigi be tikslo klaidžioja nežinojimo tamsybėse. Mano misija nebus baigta tol, kol paskutinis žmogus Žemėje nesušuks: „Aš nė neįtariau! “ Visus Jus taip pat kviečiu siekti šio globalaus tikslo. Reikalas baigtas. Gyvenimas nesibaigia. (Garbės žodis, nesu paranojikas. Tiesiog jie mane medžioja: nuolat išnyra iš niekur, išgirdęs jų „bzdin“, kaskart pašoku iš vietos ir prarandu brangią sekundės dalį, kurios tikriausiai ir pritrūks norint išlikti. Jie žino, kad geriausia ataka – „psichologinė“, taigi šaukia vos pasirodę pasaulyje, šaukia taip, kad akimirką esu pasiryžęs juos, begalvius vargšelius, užjausti, bet tik akimirką, juk šūksnis – viso labo būdas priversti mane nemiegoti naktimis ir nuolat žvalgytis.) Tik įdomu, ar čia tik man vienam „Wreckfest“ moralinis etinis dualizmas, prakeiktas ambivalentiškumas trasoje (niekam nežinomi mūšiai už briedžio taką per gyvačių liūną – atgyvena, metas rimtai kovoti, trenkiant priešininkui per čiulptukus, nesibijant atsakomosios reakcijos) periodiškai sukelia isteriško juoko priepuolius? Jausitės taip, tarsi žaistumėte ledo ritulį ir pataikytumėte į vartus. Beviltiškai trokšti, kad šis nuostabus krosas niekada nesibaigtų. Žodžiu, šis žaidimas kiekvienam garantuoja penkiolika šimtmečių (jei ne mileniumų) šlovės. P. S. Na, aišku, mūsų požiūris į naują „BugBear“ produktą – „Wreckfest 2“ – daro policininkams būdingą posūkį 180 laipsnių kampu ir zvimbdamas nutolsta už horizonto...

#0 Titas Kovaliovas: Tenka tik atvėpusiomis lūpomis, susižavėjus, adoruotai klapsėti ir pliaukštėti akių obuoliais, savaime išvirstančiais į viršunosio pusę, blakstienomis, akių vokais, mėlynais binokuliarais, „Gucci“ monokliais, akiniais ir netgi raiščiu ant akies, iš apkrautų a-posteriori pojūčių organų, susižavėjus caksėti liežuviu tarsi iš Bredberio puslapių atrakcionų kultūros parke. Rašymo įgūdžių perteklius švaistūniškas – kaip Pinčiono žodis ar Varholo sriubos skardinės. Šios energijos pakaktų visai Užpoliarinės naftininkų gyvenvietei apšildyti... Jūs nepaprastai dosnūs, pilstydami ryškias spalvas ten, kur kiti apsieitų pieštukiniu eskizu, kareivišku šešiadešimties metų senumo škicu, išblukusia tų pačių laikų spalvota fotografija...

5. 6 Glorija mundi (Pasaulio šlovė)
Mano pasirinkimas? (O, raudona rupūžiuke, o, pusiaunakčio paslaptie, kurios kol kas aš taip ir neradau! O! O-o-o!) Įkvėpiu, sunkiai sulaikydamas isterines gaideles balse ir laimės ašaras! Maksimaliai ambicingas – tai atominė bomba tylaus nepastebimo kūrėjo lagamine: tik šiandien, tik čia, tik visada ir tik „Race Driver GRID“, kaip grynas, nepraskiestas pranos tirpalas nirvanoje, kurio aprašymo – galima parašyti visą poemą – lengvai gali imtis pradedantieji poetai, nes laurai garantuoti; puiki medžiaga įkvėpimo stokojantiems grafomanams; garantuoja dangiškąją maną vos ne avansu! (Žmonėms, nepažįstantiems kompiuterinio žaidimo „RDG”, pavydėdamas nedarysiu jokių nuolaidų, nes tai laimingi, laisvi žmonės, kuriems visas gyvenimas – prieš akis.) Tikriausiai dar nežinote, bet „RDG” – idealus žaidimas. Čia viskas idealu, viskas taip, kaip turi būti, nė viena savybė nėra nemaloni, niekas neerzina, nekelia nepasitenkinimo. (Ar dar reikia sakyti, kad toks šaunus dalykas tapo griaustiniu iš giedro dangaus, aukštesnių jėgų apsireiškimu ir tiesiog dievo dovana.) „RDG” pirmą kartą iššauni ir gyvenimo, po to pasidarančio kaip gegužės pieva, kurioje vaikštinėja achaltekų eržilai, džiaugsmas grįžta, pajauti Greičio ekstazę (valdyti auto-techniką, juntant burnoje lengvą mėtinį  prieskonį ir turint firminę galimybę), ištirpsti joje ir pamiršti viską pasaulyje (jausmas toks, lyg būtum įkvėpęs kelis gurkšnius gryno deguonies, t. y. šviežias kaip jūros vėjas. Tiesą sakant, girtas jausmas. Pakenčiamas buvimo lengvumas) žaidimas griebia – įtraukia, įsiurbia JUODAI visas aukas į savo verpetą neatsiklausęs, permala ir nutėškia godžiu stipriu demonišku siurbliu, nepaisydamas nei tautybės, nei skonio, nei požiūrių – žaidėją už pakarpos jau pirmosiomis minutėmis, paversdamas Jus augalu, priaugusiu priešais kompiuterį. Padarytas iš kitokios tešlos, „šiltai“ priimdamas, „RDG” pribaigs visus kitus, ir nepaleis iki pat mirties, o po valandos pradedi kvėpuoti kaip dar niekad to nedarei – primena pasveikimą po sunkios ligos, išplaukimą iš degančio siaubo gilumos. Nepamirškite iš anksto pasirūpinti nedarbingumo lapeliu, dar geriau – išeiti iš darbo ir atsisveikinti su giminėmis bei artimaisiais. (Šių žmonių pasigedo darbe, namie, visuomeniniame transporte. Gandų buvo daug, bet apie tikrą šių žmonių dingimo priežastį niekas taip ir nesužinojo. Individui-žaidėjui, užblokuotam tarp keturių sienų aštuoniasdešimt pirmame daugiaaukščio, kurio liftas neveikia, aukšte, žaidėjams giminės ir artimieji nešė litrus gydomojo pieno... Ei, kas per mėnesį nori numesti penkis kilogramus? Turime patikrintą receptą... Nekenčiu! Darbas užmirštas, šeima manęs nekenčia, šuo storėja. Žaidžiu „RDG” dieną naktį ir nieko negaliu su savimi padaryti! Pats Passchendaele2 netrukus atsidurs psichiatrijos ligoninėje.) Žodžiu, atsargiai, kolegos: prisėdę valandėlei pavairuoti lenktyninių mašinų, galite pakilti nuo kėdės seniu, peraugusiais per stalviršį nagais. Žvėriška, nežmoniškai žvėriška! Jūs galėsite žaisti „RDG” net tuomet, kai Jūsų šuo jau turės proanūkių, o Jūsų bendraklasiai sukurs šeimas, užsiaugins susivėlusias žilas barzdas iki juosmens ir atsipeikės su pilka pelių vada galvos plaukuose, susigriebs radikulitą ir pradės maudytis purvo voniose. (Kai kurioms užduotims atlikti kartais reikia ne vienerių metų. Startuoji būdamas jaunas, stiprus, o finišuoji tik pavargęs skeletas.) Pamišę „RDG” fanai akimirksniu pamiršta kasdieninę gyvybinę veiklą ir pavirsta apsėstais bejausmiais. Kol tai tęsis, mamai kviečiant, vakarieniauti neisime. Eikite su jais, kaip nori. „RDG” – tai naujos kartos antidepresantas! „RDG” – tai aistros roplys ir džiaugsmo įlankos!.. (Įsijungus žaidimą atrodo, jog ilga ir nuobodi poliarinė naktis baigiasi ir tekančios saulės spinduliuose iš ilgesio ir nereikalingumo gęsta žibalinės lemputės. „RDG” Jus į savo rankas sugriebs minkštai, neįkyriai, bet tvirtai. Vos užsižiopsojai ir, aha, jau neištrūksi. Veikia atskaitingą žanrą kaip gyvojo vandens, šampano ir etilo spirito sprogstamasis mišinys, – susiliejusį į narkotikų kokteilį, kurio neįmanoma neišgerti, – tai yra neišpasakytai didina žvalumą, grasina nuplėšti nuo galvos plaukus, su vėjo gūsiu išspausti akių obuolius ir nukelti kaukolės dangtį; veikia maždaug taip, kaip staigiai sprogęs užtaisas turėtų paveikti išminuotojus. Gaivina kaip ąsotis šaltų raugintų burokų sulčių.) Keletą minučių vėl džiaugiausi grįžusia praeitimi, ir prieš kompiuterį sėdėjo dešimties metų jaunikaitis... sėdėjau nekvėpuodamas, mano širdis pradėjo dažniau plakti... Pažaidžiate ir Jūs tampate charizmatiškai pozityvus. („RDG” – tai lakmuso popierėlis, atskiriantis suaugusiuosius nuo vaikų, nepaisydamas asmens amžiaus.) Taip gėrėjausi tik vaikystėje (krūtinėje, apimtoje svaiginančių prisiminimų, ji suspurda raudonu kaklaraiščiu): nosimi kasdamas smėlio dėžes, statydamas molines tvirtoves, kaimynų šarvuotai technikai rengdamas pasalas. Prieš mus – pats technologiškiausias kompiuterinis žaidimas, kurio visi autojunitai tobuli, verti gilios pagarbos, kurį drąsiai galima įtraukti į istorijos antologijas, iš bet kada sukurtų; „Codemasters“ tikrai iškalė savo korporacijos vardą ant rūdijančių istorijos metraščių. „RDG” pavirto reto grožio perlu, subtiliu architektūros kūriniu, ir prie kiekvieno fragmento galima aikčioti ir aikčioti ištisas valandas. (NeProtingieji kosti kronikų šalikelės dulkėse.) Musulmonai, pavyzdžiui, keliauja ir keliauja į Meką. Graikai vilkdavosi į Delfus. Boliviečiai – prie Titikakos ežero. Na, o aš... žaidžiu „RDG”, kurį išleido „Codemasters“ („RDG” – tai mano namas ir aš nemėgstu iš jo išlįsti)... Pradinis „RDG” patrauklumas, kurį sunku paaiškinti, – tai lengvas pamišimas, sutaršymas, kuriam sukelti, kaip žino visi „fashion victims“ visame pasaulyje, reikia kelių litrų helio ir kelių valandų prabangioje kirpykloje. Ir jis yra mano nedalijama, laiminga, platoniška, visiškai neplatoniška, apgavikiška, amžina, sudaužyta, beprotiška, netikėta, mirtina, ilgalaikė meilė, pavirstančia... tebūnie tai pasakyta... alegorija apie laiko tėkmę, – kurį čia galima atsukti – apie atsakomybę, apie likimą ir, kalbant filosofiškai, apie gyvenimą! Tiesiogine prasme, dūstu nuo apžavų ir talento pertekliaus! „Išmokai žaisti „RDG”, gali vesti“, – taip kalbama. Visi taip ir liko viengungiai... Vyrų žurnalai blizgančiais viršeliais mėgsta lenteles, kuriose auditorijai aiškinama, kuo „patinas“ skiriasi nuo „džentelmeno“: džentelmenui, pavyzdžiui, nederėtų vemti viešose vietose ar avėti krepšininko sportbačių einant į operą; prastas tonas, panašus į pasirodymą Jos Didenybės Elizabetos priėmime dėvėtais apatiniais. Auditorijai atima žadą. Šis dalykėlis skirtas žmonėms, kuriems nereikia seilinant pirštų vartyti blizgančių puslapių, kad pagaliau sužinotų, kada džentelmenas yra džentelmenas. Vyro aksesuaras. Sidabrinis kupiūrų spaustukas. „Hermes“ kaklaraištis. Ką tik išvirtos kavos kvapas. Tai ir yra „RDG” – stebina; tiesiog „RDG” – džiugina.

5. 7 Apie Tave man pasakoja Tavo vardas
Mes gyvename dideliame, patikimame, saugiame, bet kartu ir sūkuriuojančiame pasaulyje: kad liktume vietoje, turime bėgti iš visų jėgų. Futurizmas kažkaip nepastebimai liovėsi būti futurizmu. Tolimos ateities Vilnius pavirto dabarties Vilniumi, ir nieko negąsdina „Bėgančiojo ašmenimis“ ar „Kiberpanko 2077“ urbanistinių prognozių Roršacho testų tikslumas. Gyvenimo distopijoje netemdo debesys iki pirmojo sutrikimo Matricoje. Iki akimirkos, kuomet pirmasis žmogus su juodu apsiaustu iššoks iš mašinos, kuomet prabusi naktį nuo keisto garso... Tuomet ateina laikas bėgti, ir nėra nieko malonesnio už gerą bėgimą teisingai organizuotoje totalitarinėje bendruomenėje. Negalima atskleisti globalaus sąmokslo sėdint vietoje. Čia finale Jūsų nelaukia Architektas, dėstantis sąmokslų koncepcijas ir papildantis savo žodžius iliustracine medžiaga. Kuomet mylėti sunku, kuomet aplinkui vieni skaičiai ir šaukiniai, kuomet nepriimtina uždavinėti klausimų, o atsakymai dalijami privalomai, mylima labiausiai. Myliu „Race Driver GRID‘ą“ ta pačia meile, kuria Romeo juto visomis fibromis Džiuljetai: netgi mirtis neišskirs. (Aš ir mano žanro favoritas jaučiame vienodą siplnybę literatūros klasikai. Tačiau kvestas pagal gerai žinomo kovotojo už visuomenės moralę G. Floberą? Tikra drama, kad ir be arseno, su prancūzaitėmis, neverta netgi dešinės „Ponios Bovari“ kojelės: aistrų įkarštis, beprasmiškos mirtys, godumas, klastingumas ir meilė... Kas toliau: šaudyklė su trimis paršiukais, A. Rimbaud biografija RPG formate ar slidinėjimo simuliatorius pagal, Dieve, „kas gi bijo Virdžinijos Vulf? “ (šiuos žodžius tenka rašyti kabutėse, kad susirastumėtė pjesę patys) Kas toliau: statysime operą pagal „Hamletą“ – mes mintinai atkalę visą įtampinį Šekspyrą: „To be or not to be? / Whether tis nobler in the mind to suffer/ The slings and arrows of outrageous fortune/, Or to take arms against a sea of troubles/, And by opposing end them? “ – pagranduke diabetike  „Pakmene“ ar „Ponge“* (10), suvaidinsim „Enderio žaidimą“ „Space Invader‘yje“* (11), ar prikalsime istoriją su desadiškai/pleibojiškai buduariniais/pornografiniais elementais „Tetryje“* (12), kuriame nugalėtų „trooper“ kūnais galima žaisti Šventojo Gralio Paieškas? – (nesu tikras, kuriems iš šių žodžių taip pat verta prisimatuoti kabutes – pagal skonį)).

* (10) #0 Titas Kovaliovas: Jeigu tarp skaitytojų atsiras nors vienas, žaidęs pongą, išleistą, jeigu manęs neapgauna sklerozė, 1972m. žaidimų automatui, aš asmeniškai pasiruošęs paspausti jam (jai) ranką ir suvalgyti jo (jos) skrybėlę. Tokiais žmonėmis reikia didžiuotis... (Žvelgiant jų akimis, tai tik sprigtuko žaidimas šaškėmis.) Žanro pradžia buvo šauni. Pongas, dviem raketėmis atmušinėdamas stačiakampį 2x2 pikselių dydžio kamuoliuką, šturmu užkariavo pasaulį ir įrodė, kad veiksmo žanras nesiruošia būti autsaideris... Prisipažinsiu, aš nesu meno stilių žinovas, bet galiu drąsiai apibūdinti „Pongo“ grafiką, kaip grįžimą prie šaknų, prie to, ką darė didieji viduramžių dailininkai. Kuklu? O kam kuklintis, jei jie verti tokio įvertinimo!.. O svarbiausia – valdymas. Kamuoliukas kontroliuojamas labai tiksliai, jį galime nukreipti ten, kur nori... Žaidėjui teks rimtai pasistengti, norint smogti tą vienintelį tikrąjį smūgį ir pataikyti, regis, į nepasiekiamą tašką. Ir taip toliau!

* (11) #0 Titas Kovaliovas: Jau prieš antrą „Space Invaders“ seansą žaidėjas susidaro tikslų pasaulio vaizdą: nusivylusi Žmonija, metusi visus resursus orbitinės akademijos statybai, kurioje geriausieji iš geriausiųjų apmokomi pilotuoti kosminius laivus su apgaulingai paprastais simuliatoriais. Iki trečio seanso paranoja įsisiautės, puošnia spalva sužibės sąmokslo teorija. Jeigu mes giname Žemę, kodėl visos kovos vyksta atvirame kosmose? Ir pasaulio vaizdas tampa sudėtingesnis: iš tikrųjų kadetai kosminėje stotyje nesitreniruoja, o per simuliatorius valdo tikrus kosminius laivus, kurie – tolimoje misijoje, į vabzdžius panašių ateivių desperatiškame veržliame žygyje link gimtosios planetos (tokia laivų forma primena nebent vabzdžius!). Ateiviai ginasi, o ne puola! Kadetai kaunasi už Žmonijos likimą patys to nesuvokdami! Oho... Nieko sau! Ir kaip kūrėjams užteko kvapo išleisti tokį drąsų ir nevienareikšmį žaidimą, atvirai propaguojantį ksenocidą ir kitų froidinių ichtiandrų žudymą?

* (12) #0 Titas Kovaliovas: Rašau šias eilutes bloknote, sėdėdamas traukinio vagone. Gaila, jog šalia nėra kompiuterio. Galėčiau atkurti dviejų valandų prisiminimus... Žaidimo „Tetris“ patrauklumo paslaptis – nesąmoningas žmogaus siekimas ne kurti ar griauti, o valyti ir skalbti. Pagalvokite, kaip malonu naudotis trintuku, o ne pieštuku! Primityvus šulinio pripildymo krentančiomis figūromis procesas, kurio vienintelis tikslas – išvalyti šį šulinį – nepaaiškinamai patrauklus. Jis prikausto prie kompiuterio valandų valandas. „Tetris“ taps liaudies žaidimu ir pergalingai įžygiuos į kiekvieną biurą... Padėtis iš dalies panaši į klinikinį atvejį. Du žmonės, tarkime, A. Pažitnovas ir V. Gerasimovas (įsidėmėkite šias pavardes), įkvėpti aukštesnės jėgos, kovoja beveik klūpėdami ant kelių, ir per rekordiškai trumpą laiką gaunamas šedevras. Tai žaidimas, dėl kurio prarandama ramybė, naktimis sapnuojasi keisti sapnai, kuris verčia nuolat svajoti apie beprotiškai brangų nešiojamąjį kompiuterį... Žaidimo esmė paprasta ir primena vaikų darželio laikų pomėgį – žaidimą kaladėlėmis. Spalvotos figūros, sudarytos iš keturių sulipdytų kvadratų, leidžiasi į kažkokios talpyklos (sutartinai pavadinkime ją „šuliniu“) dugną, išsidėsto taip, kaip nukrito, ir tokioje padėtyje lieka, kol... Kol bus užpildyta viena horizontali juosta, kuri, išnykdama iš mūsų realybės, priverčia viską, kas yra ant jos, nukristi vienu aukštu žemyn. Figūras galima stumti į kairę ar į dešinę, sukti jas prieš laikrodžio rodyklę (posūkio kampas lygus 90 laipsnių) ar paspaudus „tarpo“ klavišą staiga numesti į dugną... Atsiprašau gerbiamųjų skaitytojų dėl šio sauso faktų išdėstymo, bet tai vienintelis būdas paaiškinti keisto žaidimo „Tetris“ esmę. Po trijų parų aš supratau, jog visas laikas (įskaitant miegą ir valgymą) buvo praleistas lenktyniaujant su draugu kas ilgiau išsilaikys, todėl pasiduoti jau buvo vėlu. Visos „Tetrio“ gudrybės (kruopštus 4x1 dydžio pagaliukų stumdymas į šulinio kraštus, automatiškas ką tik pasirodžiusios figūros atpažinimas pagal spalvą) buvo perprastos ir stengiamasi jomis pasinaudoti, bet noras žaisti nemažėjo... Žaidimas visiškai Jus įtraukė ir nesiruošia paleisti iš savo kvadratinio glėbio. „Tetris“ – visiems laikams!

5. 8 Summa summarum
Išvestinė-suvestinė: Jei dėliosime taškus ant „i”, „RDG“ klinikinis atvejis mane pakerėjo. Tesubyra mano kompiuterio kietasis diskas, jei ryšiuosi apie jį parašyti nors vieną blogą ir neteisingą žodį, nes tai reikštų įžeisti visą simreisingo žanrą. Koks stotas, koks užmojis! Norint sausai ir ramiai, be veiksmažodinių prieveiksmių suktybių ir kitų papildinių aprašyti, kas tai yra „RDG“, reikia dukart daugiau plaukų, nei Biblijoje yra puslapių. „RDG“ primena miražą: prabangūs rūmai, lengvai drebantys it pasiklydusio dykumoje klajoklio keliai, gaivinančios drėgmės šaltinis, iš kurio negalima numalšinti troškulio. (Tą pačią sekundę skrandis pradeda urgzti ir reikalauti banketo tęsinio...) Žaidimas padarytas taip tvarkingai, jog norisi griebti jį ir suvalgyti. Patyrimas: viskas atlikta kokybiškai, be plyšių, nelygumų, šerpetų – tokie turi būti visi lenktynių žaidimai. Tyro oro gurkšnis smogo įkarštyje. Nuo per didelio laimės antplūdžio plaučiuose liko nudegimo žymės. Sąžiningai turiu prisipažinti, kad „RDG“ įsimylėjau kaip dobermanas šeimininką, ir į jį galiu pažvelgti tik žavesio kupinu žvilgsniu. Tai ne tik labai gerai sukaltas kūrinys. Tai naujas ir gaivinantis kūrinys. Pirmieji (vienu žodžiu, pagaliau pradedate Lenktyniauti. Būtent taip, iš didžiosios raidės) „RDG“ kadrai su „Dodge Viper“ (kuris, beje, idealiai atitinka originalą, yra kruopščiai detalizuotas. Išlaužti galima viską: pirmiausia, savaime suprantama, antsparnį ir spoilerius, tada – sparną, galų gale išdūžta priekinis stiklas ir bamperiai. Toliau – dar linksmiau. „Dodge Viper“ (šokas, šiurpuliukai per kūną, sesele, valerijonų!) bortas negailestingai išsilenkia, stogas deformuojasi, kol kas sveikos kabinos durelės ir bagažinė sporadiškai trinksi... Važiuoti tokia mašina – malonumas. Dar nežinote, bet tai – žaidimo lūžio momentas; būtent dabar ir paaiškės, ar juo susižavėsite, ar ištrinsite iš kietojo disko. Esate įspėti. Prisijunkite!) JAV trasoje kelia teigiamų emocijų antplūdį. Iš kur šis netikėtas saulės žaismas ant kanarėlės sparno? Greičiausia tai natūrali organizmo reakcija į labai didelę ir spalvingą gamą ir sodrias spalvas (atleiskite, bet galite tai laikyti oficialiu komplimentu, „piss-filter“: šiltinės plitimo greičiu platinama spalvų gama sukelia asociacijas su kaugių šienu, praleistu pro seną ir nebūtomis ligomis sergančią karvę. Dievulėliau, tarsi švitriniu popieriumi per akis. Neapleidžia jausmas, kad žaidimo veiksmas vyksta ant panaudoto sugeriamojo popieriaus. Riebalų dėmių vaidmenį atlieka neaiški migla, daranti įtaką greičiui ir kai kurioms kitoms elementų charakteristikoms; tas pats, kaip plika akimi spoksoti į suvirinimo aparatą. Vos prieš keturis šimtus metų už panašų regos organų kankinimą netikusius dažytojus kaltindavo būrimu, ir išvoliojus degute su plunksnomis, leisdavo upe pasroviui. Arba siųsdavo siuntose ypač nekenčiamiems kaimynams kaip ideologinį ginklą, norėdami išprovokuoti priešų tarpe pagreitintą moralinį skilimą. „RDG“ – tai titanų mūšis saulės užlietoje laukymėje: mūšis permainingas, o tai įkaitina aistras. Pažiūrėję į ekraną netgi per kieno nors petį, visi tučtuojau suprasdavo, kad įvyko revoliucija, ir grafika nebebus tokia, kokia buvo. Ne, aprašyti grožiui, akinančiam „RDG“ žaidėją, nužtenka žodžių. Bet ar reikia? Jūs jį matėte. Tikriausiai. Jeigu praleidote, žaiskite, kol dar ne vėlu, kol pasitenkinsite. Ir nepamirškite dirstelėti „po kapotu“ – ten daugybė įdomybių; be to, žaidžiant galima daug ką modifikuoti (susiraskite, būtinai susiraskite „Broski“ modą). Įsivaizduokite, viskas veikia taip, kad nė nestabdo!.. Galbūt skaitant Jums gali pasirodyti, jog tekste atveriami kai kurie žaidimo trūkumai. Žinokite, kad tai visai ne trūkumai, o ypatybės. Ne, rimtai.). Visgi (atleiskite, ką čia veikia „visgi“?), tik labai nedaug žaidimų gali pasigirti, jog sugeba sukurti tokią gražios vasaros dienos nuotaiką. Kartojuos, tačiau vargu ar Jums pavyks pajusti sotumo skonį. Nepaisant visko, man niekada neįgris rinkti epitetus šiam luistui-favoritui... Tiesiog geriausias visų laikų lenktynių simuliatorius, užsitarnaujantis didžiausių jam skiriamų pagyrų-pyragų. (Prieš penkioliką metų, palikęs ant palangės dėžutę su žaidimu ir išvažiavęs gydytis nuo narkotinės priklausomybės žaidimui, – galimas dalykas, kad jį nelegaliai išvežė į Kanadą arba Prancūziją pavojingiems bandymams eksperimentinės medicinos srityje, – mano kolega-broliukas pamiršo pasakyti slaptažodį, kurio vėliau atsikratė kartu su priklausomybe žaidimui.)

5. 9 Užgesinę į stalą nuoruką
Mūsų rankose – elegantiškai delikatus, aksominis aukštųjų menų integracijos vaisius. Jausmingas, išlaikytas, subrendęs, idealus Jūsų pagrobimo instrumentas, inteligentiškas skaitytojas iš laikinojo pasaulio pinklių. Mes sužavėti, mes plazdėte plazdename. Bendra atmosfera kelia jausmą, kad viskas, kas vyksta, labai smagu. Net nežinau, kuria sritimi labiau džiaugtis. Akys laksto į visas puses, fantazija siautėja. Slaptažodis „RDG“. Ilgėliau žiūrėti į paveiksliukus pavojinga – jie turi mistinių hipnotizuojančių galių. Kiekvienas piešinys primena nuostabų kokteilį, kurį siūlo paslaugūs padavėjai Adrijos jūros pakrantėse. Raibuliuodami neįtikėtinais atspalviais, papuošti drąsiais gradientais, jie tarsi kviečia patirti dievišką malonumą. Grafika tapo sultinga ir kvapnia – tik imk ir kimšk burnon. „RDG“ pasaulį valdo grožis. Kas antrą kadrą norisi ištraukti iš ekrano, įrėminti ir pasikabinti miegamajame. Skirtas nepataisomiems romantikams ir fantazuotojams, jis privalo būti įrašytas garbinguose istorijos manuskriptuose... Deja, aš paslapčia galvoju, jog žaidimą sukūrė ne Žemės piliečiai, o ateiviai iš kosmoso, kurį valdo oro karaliai, sėdintys ant civilizuoto pasaulio nuolaužų. Toks kokybiškas ir taip subtiliai suorganizuotas žaidimas, kad jo egzistavimu vertėtų suabejoti. „RDG“? Niekada apie tokį negirdėjau... „RDG“ – tai ateities žaidimas. „RDG“ – tai meilė, viltis ir tikėjimas. „RDG“ – tai laimė monitoriaus ekrane. Mums nieko nereikia, tik „RDG“. Skaičiau, jog į Marsą nuleistu aparatėliu mokslininkai nebesusišneka. Velniop! Geriausias visų laikų žaidimas, žaidimas pagal taisykles (ir tai tobulos, protingos, geros, amžinos taisyklės), žaidimas-legenda, žaidimas-vandenynas, žaidimas-mitas, žaidimas-gyvasis-sidabras, žaidimas-Pandoros-skrynia, žaidimas-Galijotas, žaidimas-raketa, žaidimas-grandiozas, žaidimas-grynojo-metalo-opera, žaidimas-zombis-snaiperis, žaidimas-Protėjas, diagiaveidis ir nuostabus, lenktynių pasaulio skrajojantis olandas, padarytas iš natūralios saldainių folijos, mano šlaunų tour-de-force ugnis. Kiek įdėta jėgų, kiek parodyta sumanumo. Labai, labai greitas ir įdomus. Tiršta, riebi lenktynių žuvienė, gausiai paskaninta eršketo riebalais ir tunų baltymais. („RDG“ – šaunuolis. Jis mūsų brolis. Mes vieno kraujo, tarpeklyje kartu pilvais žemę šildėme. Juk viskas tiesa. Broli, Tu esi panacėja! Tokios klasės produktai laikomi šedevrais, kurių nedera klasifikuoti. Kadangi pasaulyje egzistuoja panašūs dalykai, man kvėpuoti kur kas lengviau.) Na ką, šokam?

6. 0 Nuo saulėje džiūti pakabinto ryklio laša kraujas
„Race Driver GRID“ – tai šiuolaikinis Rodo Kolosas ir Rodeno Mąstytojas, – jį reiktų aplieti gipsu ir vežti eksponuoti į artimiausią kraštotyros muziejų; jo garbei reiktų pavadinti plačią gatvę, pastatyti paminklą ir prie pjedestalo tampyti puokštes, – Nykstantysis Rojaus paukštis (beje, garsusis paukštis vos tik užgimęs tuojau buvo įtrauktas į Raudonąją knygą), povo plunksna, sudeginto rojaus pelenai, mano svajonės skeveldra, kūrybos vainikas, technodievas ir geriausia nūdienos apraiška, t. y. šventas reikalas, legendinis statusas, faktoidinė idealogija, garso aidas, laiko epochų sąlyčio akimirka ir tikras pasaulis, kur juntamas meistro braižas. Garbinimo objektas ir nostalgijos dalykas. Greičio entropijos pergalė, etalonas ir mūsų idealas aristoteliškai keičiantis bėgant laikui. Taip, gražu. Taip, pelnyta. Taip, galinga. Taip, šaunu. Taip, nepadoriai paima mane už krūtų (atleiskite, krūtinės ląstos). Išdidi, akinančiai balta, visažinio, perpildyto visatiškos išminties, Cicerono šypsena (visais keturiasdešimčia dantų), Homero juoku, jo Didenybės rokokiškumu. Garbės žodis. Nežinau, kaip kiti, o aš žodžio „prieš“ nasakysiu. Vienetinis gaminys, kūrybinis darbas! Praleisite – būsite amžinas kazuistas! Briliantinė pelėda, auksinė taurė ir dangaus gyventojo statusas atitenka „RDG“! Viskas. Šauktukų atsargos išseko. (Tie, kas be „RDG“ gyvenime turi ir kitų rūpesčių, gali būti ramūs: lentynoje gulinčią DVD dėžutę su žaidimu nepastebimai užklos dulkių antklodė. Bet Jūs nė nemanote, kad Džokonda gali būti naudinga tvarkant buities reikalus... Šedevrus ir turi dengti dulkės. Žaizdamas eskapistinį „RDG“ pamiršdavau, kad egzistuoja išorinis pasaulis, aš ten GYVENAU. Toks pojūtis – geriausias žaidimo įvertinimas. Lyderis. Vienvaldis visų laikų lyderis.) Žaidimas kuria chemiją – traška įelektrintas oras, kvepia ozonu. Didelė retenybė. Vienu žodžiu, dvasios puota. „RDG“ svarbiausia visai kas kita. Reikia kai ko daugiau. To, kas nelabai leidžiasi formalizuojamas, ko nepamatuosi daugiakampiais, padaugintais iš vaizdo taškų ir padalytais iš „fps“. Menas – tai harmonija, kurios nepamatuosi algebra. Ir jei Jūs dar to nesupratote, aš sugadinau per daug kiber-puslapių. Vivat!

6. 1 Prozako karta
Negaliu užtikrinti, kad įvykiai aprašyti eilės tvarka, nes pradeda šlubuoti atmintis... Pagrindinis Herojus (jaunas, aukštas, lieknas, raumeningas, gražus, dvokiantis ir gauruotas, vadinantis save Dorianu Grėjumi), kinkuodamas galvą, spūdina nepastebimai, negirdimai, atsargiai, užsidengdamas delnais veidą, dusdamas, aikčiodamas, stenėdamas, seilėdamasis, svirduliuodamas, išžarga, raižydamas devynbales knygnešiškas vejų bangas, suklupdamas, krisdamas, išsiversdamas išvirkščiai, garsiai žagsėdamas, girtas iki žemės graibymo, atlikęs reveransą, pusiau pritūpęs, nutepsena, nusėlina ant pirštų galų, su šlepetėmis dantyse, netgi neatsisveikinęs, nušliaužia prie išėjimo, šniurkščiodamas nosimi, trypdamas šamanišką tvisto, krakoviako, polkutės, lezginko ar kažkokio įmantraus šokio iš Šiaurės šalių repertuaro patrinkėlę, su iškeltais į viršų iš džiaugsmo tambūrinais/bandūromis ir tyliai išsiviepdamas „čiiiiiz“, karstosi kolonomis, balansuoja ant lentos, įsėda į kibirą primenantį transportą, darydamas pratimą „trauk svertą vienam kambario gale, spausk pedalą kitame, kol neužsives mašina“, bėgiodamas sienomis, šokčiodamas ant kaminų gracingai it katė ir žudantis daug kuo prasikaltusius ateivius iš kitų planetų, apsisukdamas ore salto mortale stiliumi ir dupletu įsūdydamas Jums tarp veizolų, kitų žiūrovų džiaugsmui, nuolat laikantis į viršų iškeltą didįjį pirštą ir kaukšėdamas kulniukais, – po to: atidaro kardu austrę ir triukšmingai susiurbia vidų: likusias austres apima stuporas, – galiausiai, šaltakraujiškai pasisuka, sumurma nesklandžius padėkos žodžius, tyliai pabarbena į plieninį šulinio dangtį ir, vos tik išvydęs per žaliuzes gęstančią vakaro šviesą, išeina į atsargą,  garsiai trinktelėjęs paslaptingomis trijų tonų durimis, nugriuva ant gazono prieš gamybinį TKR susivienijimą, užsimiršdamas giliu išvargusio žmogaus miegu. Šviesa galutinai užgęsta, tyla kaip upės vandens vėsa glosto išūžtas ausis; priėjus arčiau, nukris galva, iš garsiakalbio pasigirs pasityčiojantis juokas ir viskas išlėks į orą... Hop-stop. Mus išrengė. SKRENDAM. (Iš pradžių Pagrindinis Herojus pradėjo blaškytis kaip įgelta kregždė, nepatyrusi besąlyginės daugiamatės laisvės, apimančios tik miglotuose sapnuose šiltomis vasaros naktimis, jausmo. Paskui – naktis, rankos sparnais į šonus. Galvą benefaktorius „užmetė“, ir, garsiai juokdamasis iš neapkenčiamos gravitacijos bejėgiškumo, pasiruošęs išbučiuoti kiekvieną monitoriaus kvadratiniį colį, pradėjo gražiai suktis. Kaip Haris P., tik velniškos šluotos trūksta. Kaip Karlsonas, tik be variklio. Grynas, nuoširdus, pirmykštis linksmumas, kaip Piteris Penas lekiate namo... Kaip kiekvieno save gerbiančio žmogaus įgyvendinta vaikiška svajonė. Kaip Ikaras, kuriam PAVYKO.)

6. 2 Ketvirtasis raundas: 50% nanotechnologijų ir 50% jakudzų
#0 Titas Kovaliovas: Sizifo akmenį ridename toliau: ketvirtasis, ir, galiausiai, paskutinis, atėjęs iš amžinybės tiesiog į žvaigždžių akcijų kotiruočių ausis – šykštus kaip žiauberė užsiėmimas, blausus kaip leninistinė spaliuko lemputė, nejautrus tarsi ant sofutės išsitiesusios komjaunuolės kruvina ašara – įtemptai kamuojamas Hamletiškas klausimas, – tik nekeikite savo „žalio“ vado septynaukščiais žodžiais, – triskart kad jį devynios, von už devynių marių!, – atsikratyti aliejinės žalios spalvos bei plastmasinio tekstūrų gruoblėtumo man per sunkus uždavinys; aš – žalias, jaunas, be ydų ir gruoblėtas, kaip – teisingai! – krokodilas Gena, žiaumojantis šviežią agurką iš lysvės (ir visai be spuogelių) (liaudies išmintis skelbia: „jeigu lipdai žirafą, o Tau gaunasi krokodilas, tai lipdyk krokodilą – geras krokodilas geriau už blogą žirafą“) – iškapstytas iš Jono, Amafino sūnaus, kuprinės su dinamitine šaške: Geriausia ar blogiausia įsiminusi lenktynių (ar su lenktynėmis susijusi) akimirka? Plius, bonusinis, pagal geriausias... ir dar penki šimtai trisdešimties devynių istorijos mūšių šaltinių tradicijas, lygis – kas geriau pasirodė: Hanibalas su taktika prie Kanų (pėstininkai centre, kavalerija flanguose, apšuoliuoti, demoralizuoti, apsupti) ar Epaminondas prie Levktrų (sustiprinti/pagilinti vieną iš pėstininkų flangų, perskirti priešininką, išsirikiavusį į mažiau eilių, demoralizuoti, pribaigti)? Lakoniškai, jau ir taip daug prirašėme…

#1 Terry Willkins: Keliu abi rankas už abu klausimus. Pirmiausia, griausmingai paskelbsiu per garsiakalbiu sudėtus delnus, atvirai – lenktynėse nebūna blogų akimirkų, visos jos jaudinančios it moters bučinys, saldu, kaip Keno su Barbe namelyje. Bet. Pamenu savo pirmąjį kartą (jis visada būna), savo pirmąsias ralio lenktynes: nulėkiau nuo trasos, po smagaus šuoliuko, tiesiai į medį (akinančiai švietė Saulė, prisiekiu!). Mano mechanikai tik nusijuokė ir ėmėsi darbo. Ir, grįžęs po remonto, nušluosčiau visiems nosis. Ačiū, broliai! Bonusas: Aišku, kad Hanibalas.

#2 Billy Kent: Kaip pasakytų sergančiųjų priklausomybe nuo „Prozak“ palaikymo grupės vadovas, „Let‘s share ourselves. “ Nėra nei gerų, nei blogų lenktynių. Jos ten tam, kad išbandytum save prieš save ir, žinoma, prieš kitus. Epaminondas.

#3 Kurapka Lindell: Puikiausių akimirkų – daug. Blogesnių – taip pat visas šusnis. Geriausiai pamenu vieną žemesnės lygos vokiečių kartingų taurę, kur buvau, kaip ir TKR Akademijoje, tik viena iš dviejų merginų. Mūsų gamyklinis agregatas buvo „underpowered“ („nepakankamas“) visais atžvilgiais, bet vienų lenktynių metu pradėjo lyti, ir laimėtoją nulėmė ne bolidas, o gabumai. Po varžybų jaučiausi kaip po dviejų savaičių kankinančių menstruacijų, bet buvau labai laminga. Epaminondas.

#4 Arthur Longinus: Be abejonių, „24 Heures du Mans“ („Le Mano 24 valandų“) lenktynės. Prisirijau energetinių gėrimų ir finišavau myžalų baloje. Nakties važiavimo metu beveik nieko nesimatė, o ir varžovus reikėjo lenkti atsargiau, nes Le Maną laimi ne greičiausi, o stabiliausi. Hanibalas.

#5 Geanie Wollker: Smagiausi momentai pasirodo netikėčiausiose situacijose. Įsimintiniausia: kai man pritrūko degalų, ir pralaimėjau lenktynes, likus vos porai ratų iki jų finišo (o juk buvau pirmas!). Nepralaimiu lenktynių. Niekad. Epaminondas.

#6 Bob Goulding: F1000 klasė. Buvau labai patenkintas žemesnės kategorijos Formulės akceleracija, bet trūko maksimalaus greičio, tad nukentėjo mano tiesiųjų greitis. Lenktynės, visgi, pasirodė įdomios ir iššaukiančios. Epaminondas.

#7 Daina Mousee: Paskutinės mano „Demolition derby“ („Bulių kautynių“) varžybos. Dabar, žvelgiant į praeitį, apima tik nostalgiški, lipšnūs jausmai ir sentimentai. Dar ir dabar ta sudaužyta griuvena-mašina stovi mano salione, vidury kambario, kaip prisiminimas. Hanibalas.

#8 Hannibal Hendrich: GT3 čempionatas su „Porsche 911“. Nemėgstu „Porsche“, todėl grūmiausi kiekviename posūkyje, kiekvienoje tiesiojoje. Hanibalas IR Epaminondas, kartu.

#9 Garry Brite: Gatvės lenktynės vidurnaktį. Prisidėjo net policininkai, ne tik paslaugiai uždarę kelius, bet, netgi, jose sudalyvavę. Taip, „H“ ir „E“ abu.

#10 Trex: Driftas (know-how: „šonaslydis“) su Honda S2000 mašinų aikštelėje prie lokalaus supermarketo. Nesijaudinkite: niekas nenukentėjo. Hanibalas.

#11 Bill Hoax: Mano bandymas pasiekti maksimalaus greičio rekordą ilgoje, ilgoje dykumoje. Epaminondas.

#12 Takumi D: Japonija garsėja savo kalnuotomis trasomis ir ten patyriau daug gerų, įsimintinų atsiminimų su „Toyota AE86“. Epaminondas.

#0 Titas Kovaliovas: Jūsų nuolankus tarnas nuo šiol laisvai gali apie lenktynes kalbėti valandų valandas, aprašinėdamas kiekvieno manevro detales ir žavėdamasis savo paties laimėjimais. Pateiksiu tris atvejus: (1) lenktynės prieš mano Senuką (Ilja Kovaliovą) „Jaramos Trasoje“: pirmajame posūkyje padariau klaidą, bet, pabuvojęs paskutinėje vietoje visų lenktynių metu, susigrąžinau poziciją prieš pat finišą; (2) oponentas kirto visus kampus, bet, vėlgi, po paskutinio posūkio, išplėšiau pergalę 0. 003s pranašumu; (3) trijų trasų Čempionato paskutinės rungtynės, kur išprovakavau aukščiau esančio piloto klaidą, finišuodamas penktas, ir laimėdamas turnyrą apskritai dešimčia taškų. Labiau linkstu link Hanibalo.

6. 3 Deus ex machina: kompresoriaus kaukimas ir stabdžių keraminių diskų skambesys
Bet, ahoooj-op-pa-vyyy, užteks tų bla-bla, tiap-liap, trik-trak, ja-ja, am-am, tar-tar, pif-paf, uf-puf, ju-chu, čop-čop, mu-mu, hula-hūp, šakti-šakti, krepšt-krepšt, tra-ta-ta-ta,  čiuči-liuli ir kt. jab-linkšt ištiktukinių empirizmų: jo-ch-cho ir butelį romo! Nesąmonių srautas tęsiasi: Ta-ta-ta-ta, buch! Dzin, šliop, šlumšt, ta-ta-ta-ta! Bum-bum-bum, chr-r-rum, chapt! Plest, šur-šur-šur, tra-ta-ta, pš-š-š-š, šlumšt! Dzin, dzin, buch! Tic, tic, tic, uch, bac! Ech, bumc! Pšššš! Babach! Ta-a-aip susinarstęs (kas po ko), viską nuo pradžios iki galo perskaitęs, likau ne pernelyg patenkintas rezultatu ir bandžiau kai ką prikurti (dažniausiai, kaip dabar, skliausteliuose), įtemptai dirbau, remdamasis blaiviu buožišku apskaičiavimu, teko kruopščiai poliruoti ir perrašinėti, perrašinėti ir polir... Barškinau klavišus ne blogiau nei profesionali stenografistė. (Visgi, matau, kad Jūs, atidžiai perskaitę tai, kas parašyta aukščiau, daugelis jau čiumpate pomidorus, kiaušinius ir panašius maisto produktus; pasaugokite juos juodai dienai: viskas dėl tų abzacų ne taip blogai.) Prakaitavau prie kiekvienos žvalios raidelės, vargte išvargau dramatiškas dialogo eilutes, kūriau plačias Filosofines Koncepcijas, bet nė nemėgindamas po viso to ką nors iškirpti! Jaučiausi tarsi Stivenas Kingas/Kubrikas, kankinamas asmenybės susidvejinimo, regresyvios (dezintegratyvinės) psichozės, aukščiausios kokybės streso, haliucinacijų ir net šizofrenijos priepuolių, su gaudžiu širdies pulsu pakilusiu iki dviejų šimtų per minutę (miokardo infarktas? svaigiausias sąmonės apsvaigimas-aptemimas, užspringstant ir galvotrūkčiais? tyčinis susižalojimas, panikos priepuoliai, paranoja, pykinimas tarsi nuo puvėsio? beje, šie klausimai greičiausiai priklauso retorinės filosofijos kategorijai), persigandęs dėl ne visiškai įsisąmoninto pavojaus, rašydamas „Švytėjimą“ ir sėdėdamas gigantiškame baisiame viešbutyje (čia ne naktis su svajonių moterimi!)...

6. 4 Fantomiški skausmai amputuotose galūnėse
Užvaldo lipni šalta baimė, prakaitas užlieja akis ir užeina noras pabėgti. Tačiau bėgti nėra kur; reikia grumtis, reikia rašyti, net ir tokiame „lavkravtiškame“, t. y. atsiskyrėliškai epistoliariniame, pasinėrime. Tad skėsčiojau rankomis, tyloje užgerdamas terijakus keturiasdešimties laipsnių, išmušančiu lauk iš kūno, ryžių gyvojo vandens-degtinės buteliu (tie gaivinantys grynojo napalmo smūgiai į kepenis, prasiskverbiantys per odos poras, nusėdantys skydliaukėje, pasklidę daugumoje įvairiaspalvių kraujo kūnelių ir kiekviename iš dviejų šimtų žmogaus skeleto kaulų, liejosi per sąmonės kraštus kaip siautėjantis domkratas!), varinėjau avantiūriškus anekdotus apie polimorfinę psichokinezę ir neurobiologinę aiškiaregystę bei – dramatiškos pauzės užpildymas – tyla prieš audrą?! – kitaip simuliavau gyvenimą... (be garso judindamas lūpas, po to pakeldamas balsą, fengšujiškai aidintį sename, mažame hotelio bliuzo bare-smuklėje, iš burnos, prasismelkusios tabaku ir persigėrusios bevardžiu viskiu, sklinda nerišlus, švilpiantis, tarsi Lietuvos faterlando kilmės darktaro H. Lekterio, murmėjimas, tyliai šnypščiantis, vaizduojant pasipiktinusį verdantį arbatinuką: kas prispjaudė į arbatą?) Ššššš! Kašššt! Pšššt! Grrrt! Ti-i-ik nepag-a-aalvoki-i-ite nie-e-eko blogo-o-o!

6. 5 Audra stiklinėje turėtų nurimti
Formali esės pabaiga ir rezultatų (ne-) susumavimas (strykt-strykt-strykt, berniukai ir mergaitės, realybė neberieda pirmyn, tram-tam-tam-tam!, prišokome, prisikasėme, atvažiavome iki jo, iki sulipdytos letalinės baigties, iki finalininko-finalo ciklo, iki baigiamųjų žaismingųjų liepsningųjų kreditų (ar neatrodo, jog tai labiau panašu į sušaudytųjų sąrašą? visiems, kas kasdien pripuldavo prie disertacijos, išaugusios iki savarankiško literatūros kūrinio dydžio, titrų su paruoštais vaisių krepšiais ir juodu avinėliu, galiausiai buvo atsiliepta iš aukštybių), už daugybės kilometrų, iki pačio horizonto, link paskutinio tikslo, paskutinių paveikslų štrichų, „endšpilio“, „ceitnoto“, „Grand Finale“, „Post mortem“, įveikdami visas kliūtis. (Primena patą, kai, žaidžiant šachmatais, eiti turintis žaidėjas neturi ėjimų, nors karaliui šacho nėra. Žodžiu, patas.) Spaudžiame viens kitam rankas. Didžiulė pagarba ir padėka, mūsų aistruoliams! Verčiau prisėskite, jei stovite, ir melskitės, laimingieji. Tenka konstatuoti, jog ratas užsidarė. Tai pabaigos pradžia? Nesikrimstike: tai labiau pradžia be pabaigos, galo ir sąžinės. Visai nenuostabu, jei Jūs ne kartą paslapčiomis nubraukdsite ašarą „Greitis ir Industrija“ finalinės scenos metu): žvelgiu į miglotas trasas, greitaeigias mašinas, liesus sprinto/ištvermės lenktyninkus tepaluotais marškinėliais (štai, jie nusivalo rankas pajuodijusiu nuo purvo rankšluosčiu) ir suteptais prakaituotu briliantinu plaukus (čia niekšas Autorius, aišku, kalba subjektyviai: visiems aišku, kad lenktynininkai maitinasi bananais)... mmm... Impozantiški, muziejiški, kunstkameriški žodžių deriniai (Dieve, kas sugalvojo šiuos kresnus, negražius pasisakymus?), kaip kokie komandoso-supostato Švarcekonano, barbariško Kimmeriečio-Hiperborėjo kultūristo-herojaus,

6. 6 Tik aš kukliai šnibždu ausin: „ar verta? “
– epinio gėrio ir blogio mūšio dalyvio, įveikiančio sniego viršūnėmis papuoštas Kimberijos kalvas, ledinius Juodųjų kalnų urvus, piktų žemių miškus, Stichijos dykumas ir Darfaro džiungles, besigelbstinčio su plokščiadugne valtimi nuo laukinių piktų genčių, tyrinėjančio apleistas šventyklas ir paveikiančio dievus, o laisvalaikiu mėgstančio iš fragmentų rinkti senovės Atlantų kardą – daugumai šie pavadinimai tokie pat simboliniai, kaip ir šeimos archyve saugomos pirmųjų žingsnių nuotraukos; – Kalifornijos eksgubernatoriaus, kulkų nepramušamo T10 modelio Terminatoriaus ir „Misterio Visatos“, – su įmontuota technologine bicepsų demonstracija – ar kitų indianabondiškų/robinhudiškų/šerlokiškų eskapadų, Džeto Li/Džeki Čiano/Briuso Li dvasia, karštai gerbiamų „Rambo-style-b-movies“ 80-ųjų stiliumi, kai raumenų kalnas mala į faršą begalinę beveidę Vidurinės Azijos kariuomenę iš kosmoso monotoniškai kaukiant generatoriams ir gaisrininkų sirenoms, kelionių nuotykiai, 12-a Heraklio žygių! Tačiau po visko – mažiausiai dvi dienas stovėjau graudžiai vienišas ir pesimistiškai žvelgiau į sieną prieš save, sėdėdamas susiėmęs už galvos, kartais padaužydamas kaktą į šaltą granitą ar į monitoriaus stiklą, sieną – laužtuvu, ritmingai stuksendamas kuo nors metaliniu per ką nors metalinį, ir siūbuodamas iš vieno šono į kitą –  jaučiuosi lyg pagimdęs kelių tomų enciklopediją apie tai, kad tik vienas žingsnis likęs... Tarp išsipildžiusios svajonės ir rūsčios realybės, tarp mėgiamo genijaus ir nekenčiamo bepročio... O tai, tfiu, gerai, nes sunku būti abiejais.

6. 7 Dingo taip, kaip nedingsta paukščių gripas
Likite sveiki, hasta la vista, gyvenkite ir žvenkite, nuostabiausi mūsų „mes amis”, mūsų bičiuliai, mūsų kolegos, mūsų tiesiog prijaučiantys, mūsų švelniai išrausvėję skaitytojai-draugai su paauksuotomis diademomis, ir iki pasimatymo. Iki susitikimo, „tot ziens“. Rytoj (leidžiasi saulė, paskui vėl pakyla), po metų (kas tos 365 dienos?), po amžinybės (nusikeliu kepurę/karakulinę pa-pacha su kokarda-Vyčiu, paskui užsidedu, žingsnis pirmyn, du atgal, ir vėl nukeliu). Taip slenka dienos. Mes lauksime, su nimbais ar šėtoniškais ragais, lauksime nekaltų mūsų pokalbių, kurie, kaip visada, pavirs stingdančiu kraują aliūru, tarsi prikaustytas prie uolos Prometėjas, tarsi užtušuotas Vezuvijaus išsiveržimas (gaila, vis dėlto, to Pompėjaus), tarsi Černobylio sprogimo šmėkla. (Juk Jūs nenorite atsidurti „Titaniko“ laive tą akimirką, kuomet ledkalnis pramušo jo dugne siaubingo dydžio pradaužą? Nenorite pasisvečiuoti Hirosimoje iš karto po atominio bombardavimo? Man atrodo, kad Jūs tikrai nesvajojate atsidurti 2001m. rugsėjo 11-ąją vieno iš „Twin Towers“ 56-ajame aukšte?) Mūsų. Mums. Mūsiškai. Bocmaniškai. Pakyla balandžiai!

6. 8 Daktare, nagi, išrašyk jiems vaikiško cianido!
O daug vėliau, kai viskas aprims, tamsūs laikai prašviesės, susitiksime po kokiu nors tiltu, kai niekas nemato ir pasitikinančiai pasidalinsime – pinigais, makaronais, netgi naujomis istorijomis, prisodrintomis krauju, prakaitu ir ašaromis – taigi, 4 fun, visų labui, lyg šviežias medus ant varškės sūrio. Jei šios kombinacijos nebandėte – privalote pabandyti. Dar paragaukite sriubos iš marinuotų burundukų – paskutinės imperatorienės Ci Si mėgstamo patiekalo, arba skunko filė su arachisais – šį patiekalą mėgo imperatorius Pu I. Taip pat paskutinis. Verslo priešpiečiai – gyvi laumžirgiai ir žiogai kregždžių seilėse… Beje, kieme patogiai įrengtas opiumo rūkomasis. (Ką galėtų veikti potencialus numirėlis Passchendaele2 paskutinėmis savo gyvenimo dienomis? O ką Jūs veiktumėte? Vaikščiotumėte ir gertumėte kaip kamikadzė prieš skrydį? Gal norėtumėte melstis Jums vienam žinomiems dievams arba pamėginti susilieti su mėstamiausia knyga, filmu ar muzika ir, filosofiškai nusiteikęs, pasitikti lemtį? Specialiojo agento TK kraujyje yra daugybė mikroskopinių mechanizmų, kurie suteikia jam nežemiškų savybių. Viskas buvo gerai tol, kol kažkoks piktadarys aktyvavo specialią programą, dėl kurios TKR Akademijos mažieji draugai (o bočiai spjaudė!) pavirto priešais, pasirengusiais per kelias paras jį suvalgyti. Prasidėjo nemalonumai... Vieną dieną specialusis agentas TK pastebėjo keistų faktų, kurie visą jo gyvenimą skaldė į mažus aštrius gabalėlius. Paaiškėjo, kad kolegos yra kraujo ištroškę Rašyko maniakai-vartotojai, vadovai-modai – vien šaltakraujai žudikai, o potencialaus priešininko veiklos motyvai įgijo gilią prasmę. Negana to, TK sužinojo apie naujas jo organizmo savybes. Pavyzdžiui, jo smegenyse nežinia iš kur atsirado kamera, kuri nuolat transliavo visą jo galvoje esančią informaciją nežinomiems šeimininkams. Kas galėtų būti baisiau – juk agentą TK kažkas galėjo išjungti kaip žaisliuką. Vyruką pradėjo kamuoti įkyrus klausimas: ar jis apskritai yra žmogus, kur rasti tipelį, kuris pagamino prisukamą lėlę su jo protu ir emocijomis?)

6. 9 Grūsti vandenį piestoje
Ar kas nors sakė, kad Jūsų mėlynas, skystųjų kristalų milžino, kapinyno-mirties ekranas – platusis, žydrasis ar kompiuterio, – su neįtikėtinos koncentracijos į įstrižainės (29) colius, kvepia nuostabia kava su cikorija, gutaperčiniais migdolais ir traktoriniu naftalinu?.. (juk tai tikrai ne virste virstančių, prasuktų per sulčiaspaudę, permaltą į faršą, barščių kvapas… bakst šen, uhu-hu, bakst ten, ne? ups, ungemacht! )

7. 0 Prasideda nervinis, gėdingas tikas
Pagarbiai, su vairu rankose ir pasiruošusia iššokti iš krūtinės širdimi, Jus mylintis sprogstantis vaiduoklis-šikšnosparnis kamikadzė-motorgalvis psichas-maniakas, neįnoringas ir asketiškas „japio Patriko Beitmeno“ dubleris,
Titas Žibikas aka Passchendaele2 (ir dar 12 parašų)

7. 1 Iš užrašų knygutės
Postskriptumas. Jeigu perskaitėte, nesilaikykite omertos, palikite komentarą, būtinai palikite, nepraslyskite, net jeigu tai tik gėlės ant kapo, neleiskite užgesti blankiam šviesos diodui ant korpuso! Bjauri vieta, vaikinai, jeigu pas Jus ant juosmens nekabo ilga liuminescencinė žydros arba raudonos spalvos lemputė. Khaah!!! (Ak, koks post factum hepiendo taglainas: Ir tu, Brutai?)

7. 2 Priežastis – ne atlikimo kokybė
P. P. S. Uždangai nusileidus, kažkoks ožys užleido grupės „Queen“ dainą „We Are the Champions“, ir visi sėdėjo apstulbę, o aš taip ir užmigau. Pamenu, kad sapne žaidžiau sniego-žodžių kamuoliais, nuo kurių mano riešai nepadoriai pamėlo, taip ir likusių abejonių užspaustomis kraujagyslėmis... Trumpas susierzinimas, nusišlapinant ant visuomeninės nuomonės – be laiko įsigyti garsą izoliuojančius hermetiškai medinius neperšlampiamus apsiaustus, – su vėlesniu panėrimu į Letą (išnykimu užmarštyje, be elektroninio atsisveikinimo laiško). Viskas bus gerai, reikia laikytis ir nepasiduoti. Člok-člok, krūvis du šimtai, ir į D‘Orsė muziejų. Pabrauksiu nota bene storai, flomasteriu, gal net atbukusiu raudonu pieštuku: Buenos nočes, diabolitos.

7. 3 Priežastis – įvaizdis
P. P. P. S. Vietoje epilogo… Lenktyninkas miegojo. Nimfos šlovino didįjį pilotą dainomis ir siuvinėjo ant didvyriškų pečių stambias opalo spalvos žvaigždes. Pastarosios bjauriai blykstelėdavo nuodingai oranžine spalva, pavirsdamos ugninėmis pentagramomis. Netgi miegant Lenktyninko neapleisdavo mintis apie tai, kad neišvengiamai ateis kito šaukimo metas ir tuomet viskas prasidės nuo pradžių… Na, nieko, nieko. Tegu ilsisi ramybėje, brangusis. – Per praėjusius tris mėnesius aš nesuvokiamai, neįmanomai susenau. Tarsi patentuotas kosminis mutantas, greitai užaugau, tačiau taip pat staigiai pražilau. Jūsų nuolankusis didvyris tyliai numirė sava mirtimi, be daktiloskopavimo, be trepanacijos ir be autopsijos... Leiskite man eiti vienam, prieš pasaulio nuomones, vienam, kaip ir anksčiau bei visad. Dabar mane užkaskite. Pergalė! Liūdesys visame pasaulyje! Milijonai tūkstančių besisielojančiųjų! Sėkmė! Ir pralaimėjimas. Užmuštas? Užmuštas. Užmuštas! Kam dabar tie raudojimai beprasmėse laidotuvėse… Velnias! Dievulėliau, atleisk mano žioplumą. Kas dar per niekai? Aš gyvas, ar ne? Koks prasčiokas velnias kalė karsto vinis ir kuo? Galva? Asilai! Idiotai! Meskite karstą į kapą, vikriai meskite, aš Jums įsakau!!! Ir žemele, žemele užkaskite, vikriai, ji viską atleis, viską priims. Suteik mirusiajam sielos ramybę, dieve, viens, du, trys, amen. – Vieno iš veikėjų, kurie sudaro gyvenimo pjesę, mirtis dabar jau ne pabaiga, o tik naujo, ryškaus, narsos ir užsidegimo kupino gyvenimo pradžia! Lieka laiko sodriai bakchantiškai „va banque“ kūrybinio katarsio pojūčio rašymo – su šitomis šlovingomis mielėmis užderėjo kraują stingdantis tuščiaviduris-tuščiažodžiaujantis nonsensas! –  vienos eilutės replikai: coup de grace (mirtinas gailestingumo dvelksmas) – zzzz... – užuolaidai nusileidus: audringi, ilgai nenutylantys publikos aplodismentai, peraugantys į uraganines ovacijas – ir tai viskas? Ir tai viskas. Šalin siaubą! Mirtis artimesnė. Mes ką tik netekome dar vieno Lenktyninko, subtitrai iš viso nesuspėjo į finišą ir nutrūko pusėje sakinio, paskutinėje kelionėje, iki paskutinio kablelio, zzzz... nusišaunu, remisija, uždanga, titrai bėga prieš tuščią salę, teatras užsidaro, visus pykina, „aufiderzein“, neriame į nušvitimą, kovoti su mirties instinktu beprasmiška ir beviltiška, nebeturiu jokių jėgų net savo paties amputuotai, skausmingai refleksijai, kurią greitai pakeičia puikiai apgalvota ir suvokta pasiekto tikslo nirvana, kultūrinis šokas, sąmonėjimas, adaptacija, apsišvietimas, pasaulio pabaiga gali būti ne už kalnų, nusiplėšiame kaukes, uždanga jau nuleista, pirklys miega – kapitalas auga, finita la comedia), Na, kaip: nespėjote pavargti, nespėjote iškreipti veido, ar finaliniai titrai nepalieka Jūsų alkano, trokštančio vėl pradėti disertaciją iš pradžių (reikia pasakyti, tai didžiausias visų kūrėjų troškimas, t. y. teksto daugybinis skaitymo universalumas). Netgi Edipas turi kur nors baigtis, nes greitai nusibosta. Paskui – gilus naujos dienos rytas, laikas valytis dantis ir rištis kaklaraištį. Kartais atsitinka taip, kad sužinai apie save, ko dar nežinojai. Prieš akis – kruvina uždanga ir vamzdžio liepsna, liepsna ir uždanga. Tokie žvėrys tiktų vinims gaminti. Tai panika. Rašau šias eilutes prieš finalinę anotaciją. Ne, nebijau numirti – net netikiu panašia galimybe. Tiesiog, baigiantis rašalui, galiu atsidurti visai kitoje vietoje ir būti visai kitas žmogus. Juk tik kartą gyvenime sąžiningai gali pasakyti: „Myliu saulę. Myliu jūrą. Myliu šią planetą. Mylius Jus, Žemės žmonės! “ Uždanga (kiek dar kartosiu šį žodį automatinio rašymo formoje?), skaitytojus išveža į morgą ir nustato diagnozę – techninis šokas. Pasaulis eina pirmyn, mušdamas būgną, kaip kiškis su „Energizer“ elementu, nesustodamas nė užpustytuose kaimuose... Sėkmingos medžioklės ir palankaus vėjo Ramiojo vandenyno pliažuose! Pavydžiu!.. Iki. Dovanoju Jums atsisveikinimo bučinį.