Ji visada skrenda

Ji visada skrenda,
visada su sparnais,
balta,
su burėmis,
ugnikalniais žaibuoja,
uraganais riaumoja,
saulės spinduliais
į žemę skverbiasi,
slysta pageltusiais rugiais,
krenta rudenio lapais,
kvėpuoja dygstančia žole,
alsuoja bėgančiu žvėrimi,
nenutyla juoku,
nesibaigia verksmu,
aidu atsiliepia.

•••
Stovi
vidury lauko,
tolumoje upė,
ežeras, miškas,
miesto šviesos
tu – pasaulio centras,
išdidumas, kurio  negalima pažeminti
beprotybė, kuri keliauja kosmosu
pas Dievą.
Šeimininkas
to – ką turi,
ir to, kas tau nepriklauso,
kas keisis
dabar ir tada,
kai jau nebevaikščiosi
šiomis gatvėmis
ir nei vieno pažįstamo
neliks gyvųjų tarpe.
Dabar stovi pievose,
šeimininkas


Tas žiburys pamiškėje,
kai sušalęs ir išsigandęs
klampoji
per tamsą,
per rudens molį
namo.
Greičiau
užtrenkti
duris
prieš baimės akis,
kai jų nematai,
Laisvė!



Dangus be grotų,
mėnulio šviesa,
sukelianti potvynius,
džiaugsmas,
kuris kaip raudonas šampanas
putoja kraujyje,
nerimas,
šešėliais nubėgantis
rudenėjančiais miškais,
kai ilsiesi
nieko nemąstydamas,
nieko nejauti,
tik kūną,
sveriantį
ne daugiau
negu siela,
stovinti
eilėje prie skaistyklos.