Vienišumas

Žaidimų aikštelėj – 
žaidžia
vaikai.
Pykstasi.
Keturi berniukai
kamuolį- įmetę netyčia- gaudo iš upės.
Plaka šakomis vandenį,
stumdo žoles.

Viena mergytė, 
maža, 
pirmąkart lipo
suptis.
Nedrąsu – 
žiūri į auklėtojas, 
jos kalbasi.  Nemato.
Atbėga skųstis 
vaikai – 
nepavyksta 
kamuolio išgriebt.

Ant treniruoklio viršaus, 
saulės atokaitoje, 
sėdi vyras. 
Jis – 
draugas vaikų, 
kalbina.
kiekvieną – 
sutikęs. 

Klausia: 
„Kodėl jūsų šiandien mažai? “ 

– „Atostogos! “

„Kaip gera turėti 
kur atostogauti...
O aš mažas neturėjau – 
nei mamos, 
nei tėvelio, 
nei brolio, 
nei sesers. 
Sporto mokykloj 
užaugau. 
Sportavau – 
sporto meistras, 
medaliai, 
darbas. 
Garbė.

Paskui – sugriuvau. 
Insultas. 
Mėnesį – 
negalėjau judėt. 
Būčiau nuėjęs, 
iššokęs per langą.

Dabar – sunkiai. 
Jūsų... 
Ar žinot?

Kaip sunku 
viską galėt – 
paskui 
nebegalėt. 

Kai kūnas 
tampa 
kalėjimu. 

Siela – skrajoja, 
bėga, 
o aš – negaliu. 
Negaliu. „

Kamuolį 
atneša – 
šlapią, 
vaikai. 
Atbėga, nubėga.
Supasi mažoji mergaitė.

Vyras
moja ranka,
nusisukęs-
ir eina 
lėtai 
lėtai 
lėtai 
iš aikštelės.