Išravėjau

lengvabūdiškai
su nemirtingumo pojūčio
fantastiškais miražų mirgėjimais
atskiedęs susižavėjimo seilėmis
stačiau savo likimo namą
priklausomybės tvenkiniuose
supylęs protą ir jausmus
į atidėliojimų pamazgų kibirą

kažkurį rytą aš jį šliūkšt
nuo namo slenksčio
į tekančių metų upę
į dabartinį ramybės tvenkinį

paslaptingas
juodo dugno nesimato
durpių filtrais išgrynintas
senus nuovargio kelmus
paskandinęs vanduo
mano ydų
galingos povandeninės šaknys
kaip trauktinė tamsiai žaliame inde
nežinai kokia rupūžė užpilta
ten plauko
jos
net tvirtesnes palieka

vanduo ramus
kaip šampane
kyla į paviršiu
juodi ir skaidrūs prisiminimų burbuliukai
norėtųsi juos skraidyti paleisti
ir vėl kitaip

peizažo nedarko
kur tavo juoko burbuliukai
dabar iškyla
saldžioji
nepriekaištingai balta svajonė mano
prisiminimuose įklimpusi

išravėjau kelmų nuolaužas
kaip dantis
senatvė