Kainas ir ... Kainas?

Stovėjome per tris metrus nuo vienas kito atstatę pistoletus į galvą.

Kiekviename būgne po vieną šovinį. Kitos penkios vietos tuščios.

Mes galėtume nudėti vienas kitą, bet toks atvejis mažai tikėtinas. Greičiausiai  kažkuris liks gyvas.

Teisėjas kiekvieną kartą privalėjo nežiūrėdamas prasukti abu būgnus ir grąžinti pistoletus mums kitam šūviui. Tokios buvo taisyklės, toks susitarimas. Tad tikimybė, kad kulkos vienu metu atsidurs vamzdyje, buvo menka. Bet ką gali žinoti.

Šaudyti iki mirties.

Aišku, buvo tokia spėlionė, kad teisėjas gali kažkaip paveikti būgnus, kad, tarkim, vienas ginklas būtų užtaisytas, o antras ne. Mes pagalvojome apie tai. Ir nors atrodė neįtikėtina, nusprendėme nerizikuoti ir nekviesti šiam darbui jokio pažįstamo, geriau, kad žmogus būtų svetimas, nešališkas.

Todėl kreipėmės į skelbimų skyrelį Ieškau darbo. Kandidato atrankai turėjome pritarti bendrai abu.

Prieš akciją įteikėme sutartą sumą. Aišku, ji negalėjo būti maža, nes už mažą atlyginimą nerastume tinkamo, diskretiško asmens. Be to, pinigų neverta gailėti, kai rengiesi išeiti į geresnį pasaulį. Aš mačiau, kaip teisėjas įsidėjo juos kažkur į rūbus, nes prieš tai nusisuko nuo mūsų.

Dar pagalvojau, koks juokingas vis tik pilietis, galvoja, kad kuris nors jį apvogs, jei liks gyvas. Juk iš tiesų mums norėjosi mirti, kada čia galvosi apie materialius dalykus.

Bet judesys užsifiksavo mano galvoje. Gal ir mano priešininko.

Nežinau. Stengiausi apie tai negalvoti.

Mes jau padarėme po pirmą šūvį, abu buvo tušti. Teoriškai tai galėjo tęstis labai ilgai. Arba labai trumpai. fifty fifty. Lygios galimybės.

Norėjosi greitos atomazgos.

O kartu ir džiaugiausi, kad po pirmo šūvio likau gyvas. Kažkoks kvailas azartas, lyg žirgų lenktynėse. Susikaupk.

Dabar antras kartas. Teisėjas duoda komandą: pasiruošt, dėmesio, šūvis!

Mes iš anksto sutarėme tokią eigą. Vėl tušti spragtelėjimai. Pastebiu mano priešo lengvą atodūsį. Negali būti, juk abu norime greičiau mirti.

Dar kartą prasukami būgnai. Abu stebime teisėją, kad jis, gink dieve, nepažvelgtų į pistoletus. Tokios taisyklės. Jis jų laikosi.

Trečias kartas nemeluoja, pagalvoju. Bet kuriam?

Matau savo priešo akis. Buvusio geriausio draugo. Nežinau, ką jis galvoja. Jis irgi nežino, ką galvoju aš. Aš pasakau mintyse: sudie, gyvenime.

Ir po signalo nuspaudžiu gaiduką. Kartu girdžiu spragtelėjimą, bet jis pasiekia mane iš priešininko pusės. Iš mano revolverio galo nurūksta dūmelis ir pavėluotai išgirstu kurtinantį šūvį.

Planas galvoje gimsta akimirksniu ir aš puolu jį vykdyti.

Prišoku prie savo priešo-draugo, išplėšiu iš jo dar nesustingusių rankų ginklą, žaibiškai persuku būgną taip, kad kulka atsidurtų vamzdyje, ir atsisukęs iššaunu į teisėją. Jo akyse išvystu begalinę nuostabą.

Tada surandu pinigus, įdedu abiems į rankas po pistoletą, prieš tai nuvalęs savo pirštų antspaudus, ir palieku teritoriją.

Fabrikas, kurio rūsyje vyko susišaudymas, seniai neveikia ir, galima tikėtis, kūnai nebus greitai surasti. Su draugu privažiavome vienu automobiliu, nes grįžti turės tik vienas kuris, o teisėjui prisakėme atvykti atskirai, kad kuo mažiau tektų bendrauti tarpusavyje ir jam negimtų kokia nors simpatija kažkam iš mūsų. Siekėme visapusiško nešališkumo. Pavyko.

Gali kam nors kilti klausimas, o dėl ko vyko susišaudymas? O argi tai svarbu? Visi žudymai, pradedant nuo Kaino, neturėjo rimto pagrindo.

Visada viską buvo galima išspręsti neatimant kitam žmogui gyvybės.

Matyt, instinktas žudyti slypi mūsų genuose. Su gamta nepasiginčysi.