Po diagnozės

Kaip gera tiesiog drybsoti fotelyje ar sofoje. Tiesiog įsijungti televizorių ir pradėti kažką tai žiūrėti. Viskas įdomu. Įdomu tada kai palygini. Štai tu dar čia. Dar gyveni šią dieną?.. kol kas tau dar nieko neskauda ir tu gali pats perjunginėti kanalus. Prieš tave visas pasaulis spalvotoje dėžėje. Jeigu paskausta – neilgai. Rytoj tai gali pasikeisti. Ir tada į galvą nejučiomis ateina mintis. Ar laimingas aš buvau visą gyvenimą? Labai dažnai kiek save prisimenu buvau nepatenkintas nei savimi, nei likimu. Amžinai man kažko tai truko. Truko dažnai, bet ir su tuo ką turėjau, galėjau daugiau pasidžiaugti. Turėjau didžiausią šio pasaulio laimę, būti šiandien ir čia, šiame pasaulyje, kuris mane supo, kuri pats sau susikūriau. Aš buvau laimingas, net tada, kai jaučiausi visko netekęs, kai mano protas važiavo į kažkokias jau negyvenamas dvasinio susinaikino, nepilnavertiškumo dykumas. Aš beveik jau buvau patikėjęs savo nepilnavertiškumu, savo nesugebėjimu gyventi. Aš išbraidžiau priklausomybių pelkes ir išlipau į krantą: dvasiškai apsivalęs, tuščios didybės atsikratęs. Myliu ir priimu visus žmones su jais nesipykdamas, nieko negatyvaus nejaučiu netgi ir tiems, kurie manęs visai nepriima, o gal būt ir niekina.
Tik dabar supratau, kad buvau laimingas net ir tada, kai jaučiausi esąs nelaimingas. Buvau laimingas netgi tada kai sirgau, karščiavau, kai buvau nuviliamas, nemylimas, kai mano meilės atsisakydavo. Visą gyvenimą  nesupratau, kad esu laimingas vien todėl, kad esu.
Kažkodėl vis dažniau prisimeni sunkius gyvenimo momentus. Pastaruoju metu, keisti personažai mane sapnuose lanko. Pasakyčiau, ne tik keisti personažai, bet ir ištisi siužetai situacijų,  į kurias aš vis patenku miegodamas. Tik pabudęs aš galiu juos užbaigti. Ko gero, per daug prisivalgau ant nakties. Čiupk, brolyti, svarmenį, ar dar ką nors ir varyk į lauką pasivaikščioti. Juk taip gerai pasivaikščioti net ten, kur iš viso nelabai įdomu ir vaikščioti. Jau nuo vaikystės viskas matyta. Tik gal kokį nors pastatą ar prekybos centrą kas nors renčia, kažką po truputį renovuoja. „Vaikelį  kaip čia gražu“, – pasakytų mano mama. Gaila mama, mano gyvenime taip neilgai buvo... Kaip kankinančiai aš jūsų visų išėjusiųjų ilgiuosi. Atrodo, kai jus buvote, man jūsų nelabai ir reikėjo, o dabar kai jūsų nėra, kaip man jūsų visų reikia.
Ko gero, laimė yra  tik būti. O susitaikyti su nebūtimi – tai nirvana, ko gero, ar ne?.. Kas ta nirvana? Visiška ramybė? Dar reikia mokėti susitaikyti ir su nirvana. Kažkaip norisi, kad siela būtų nemirtinga. Ne veltui senovės egiptiečiai ir kitos tautos ieškodavo po mirties savo kūnui patogesnės, sausesnės vietos. Nesinorėtų panerti į drumzliną, šaltą  vandenį, tada jau ir gėlės nepadės.