It sekmo rytą...

Vėliau kiek prabūdau –
It sekmo rytą,
Palipus saulė virš stogų gerai,
Per visą dangų išsišiepus,
Vėdavosi drugio sparnais. –

Vargšelis dilgėlinis, langan puolęs,
Apgaulės stiklo negeba suvokt,
It mandalas brangintų uoliai,
Į kiemą brukas, kur gausa šviesos...

Aš visas saldume – neišsirąžęs,
Tiktais mintis valiojas, kas aplink –
Džiaugiuos pro orlaidę dvelksmu vėjelio,
Nors paukščių partijose dar negebu atskirt...

Vis vien kilu ir atlapoju rėmą –
Lai tas gražumas laisvėm pasidžiaugs –
Link kluono tegul lėks kur išsupti berželiai,
Kur visada užuovėjos ir šilumos daugiau...

Ir pats gal eisiu ten pasigrožėti,
Ten spalvos sielą buria lapelių atspindžiais,
Tartum tepliorius ten, rėčiais savais prakošęs,
Kalbu su mūzomis –
                              lygus –
                                          vardais...