Ėjom Smilgių kaimo keliais

Mums buvo septyniolika. Jo  pravardė buvo Dūšia, nes jis buvo apvalus. Vasarą dirbom kolūkyje Smilgiuose.
Dūšia kiek pamenu visada buvo storas . Net eidamas juodoje naktyje žvyrkeliu Smilgiuose, jis elgėsi kaip storas trumpas, stiprus garbanius.
Laukai tokie vakaro pritemdyti, kvepia antaniniais obuoliais. Žvyras traška po kojomis tarsi tarp dantų smėlis. Mes tokie laisvi, be rūpesčių, be tikslo, be programos.
Dūšios rankos atrodo dirbtinai. Jo abi rankos tarsi darbų mokytojo pravarde Zuikis, ištekintos iš vientiso gabalo. Nutekintos staklėse iki apvalumo, tarsi pats Zuikis laikė peilį, kuris apvalino rankas.
Dūšia labai norėjo įstoti į teatrą, būti aktoriumi, atvažiuoti pas giminaičius į Gruzdžius ir gauti į snukį nuo kaimiečių.
Po to atsikelti iš dulkių balos ir pasakyti:
” Čia aš aktorius Kundrotas”.
Ir staiga tyla. Kaip tuščioje statinėje - tyla.
Visiškai spengiančioje tyloje, tie visi ištinusiais kumščiais ginkluoti kaimiečiai, staiga, būtent staiga, supranta, kad purve guli aktorius Dūšia ir jiems gėda.
Va kokio pripažinimo norėjo Dūšia. Kad jiems gėda būtu. Kad jiems beprasmiška būtu.
O tada Dūšia jiems pasakytu: “Nu ką, vyrai, išgeriam? ”
Ir tai būtu jėga.
Tai labai paguostu Dūšią.
Jam buvo nusispjauti, kas yra aktorius gyvenime.
Jis negalėjo net iš tolo įsivaizduoti koks tai sunkus juodas darbas.
Žvyras - nustojo čežėti. Jis sustojo.
“ Sigi, ar gali man duoti į snukį? ”
Dėjau kiek turėjau jėgų. Nepataikiau. Nenorėjau. Prakaitas žliaugia.
Stovi ir garbanos krenta ant prakaituotos kaktos.
Dešine ranka nusimeta nuo veido.
Nepajudinamas, nors dėjau iš visų jėgų.
O jis, susiraukęs visas, lyg ištekintas iš pušinės pliauskos, storas, trumpas, garbanotas.
“ Dėk, negailėk” šaukia jis ir kaip bulius nulenkia galvą.
Dėjau  ir jis nukrito ant žvyro. Guli ir žiūri į juodą dangų.
“ Žvaigždės, Sigi, kokios didelės žvaigždės”
Jam aktorius tai žmogus, kurį primušus ir  įmetus į balą, vyrai pasijunta gyvenantys be idealų, visiškoje beprasmybėje.
Kam gyventi, jeigu tu muši, spardai aktorių?