Mumiem

Mano rankos lyg šakos beržų,
Jos palies vilcimi tavo delnus.
Laisis sniegas ir cirps pamažu,
Kap užkopsim in nerimo kalnus.

Tavo rankos, sugrubį delnai,
Šilzdys mus tų vienintelį nakcį,
Tu cik vienas ca ciesų žinai,
Kap nustojam pusiaukelėj degcie.

Kap nustoja rusenc židzinys,
Piligrimai išaina in kelių,
Ne prog atviras vėjui duris,
Bet kiekvienas nešąs po šakelį

Myrtos — augalo žalio dar vis,
Jį nuskyniau, prašiau neužmincie,
Tu cylėjai, lyg būtum žuvis,
Nežinojau kur link tavo mincys.

Mūsų dzienos ištirpsta sapni,
Susapnuokie šų nakcį mani.