Stebėk atidžiai dabar boružėlių skraidymo metas
Po oranžiniu kiautu slepiasi suglamžytas rudas sparnelis
Mudviem baltus marškinius siuva amžių siuvėjos
Maldauju nors vieno spalvoto siūlelio
Nerūstauk
Tulžis stipri
ja naikinamos votys ir raudonojo vyno dėmelės
Lyg puslių pratrtinti mamos pirštai
nuo žlugto žlugimo
Lyg skylių suskalbti baltiniai
nuo trynimo bežliaugiant
Kaip dangus tiek išplautas korėtas
kad kiaurai jį šviečiasi žvaigždės
Guli ant žolės ir mąstai
Kad visgi sudriskusio mudviejų rūbo taip gaila
Be reikalo apmatus mėtėt ir apsiuvus audėt ir kirpot ir siuvote paupiuose praamžių amžių siuvėjos
Mes jau jų nedevėsim
Vistiek besirangantis rūkas nuo upės esi mano meile
levituojantis garas tarp mėnulio ir žemės
Laumžirgio liaunos kojelės ant manojo delno
Tamsa kuri laukia
Įžengiu į niekieno žemę
Ji daug vardų turi
Gražiausias vos girdimas į ledą įšalusio žalio lapelio braškėjimas
Tai antroji mėnulio puselė
Knyga rankose šunytis šalia
Dar puodelis arbatos
Dar tas kurį myli
Ir viskas Gana
Bet taip nebūna jie atakuoja
Nusileidžia iš žalių prietemų ir pakimba ant medžių
Iš mėlynos spalvos ant bangų
Iš bespalvės ant Tavo blakstienų
Tu ir aš irgi jis
Mes dualūs
Gervuogių gėrimas puoštas plunksnom juodom ir sidabro dulkelėm
Žindi pieną nakties
Matau pro mėnulio slenkančius spindulius
Ant pilko korėto akmens
Tai
Pakitusi sąmonės būsena
Ta kurioje gali kalbėt su savim
Hypnosapnas
Hypnopasaka
Niekas
Nematoma bet nujaučiama šešėliuota spalva
Jos spindesy nuo samanoto akmens atsispyrus pakyla boružė
Žemėj lieka šešėlis
Ryškutėlė tamsa
Tik dabar regi visą
ją
Stebėk atidžiai dabar boružėlių skraidymo metas
Po oranžiniu kiautu slepiasi suglamžytas rudas sparnelis
Mudviem baltus marškinius siuva amžių siuvėjos
Maldauju nors vieno siūlelio
Nematoma bet nujaučiama šešėliuota spalva
Jos spindesy nuo samanoto akmens atsispyrus pakyla boružė
Žemėj lieka šešėlis
Ryškutėlė tamsa
Tik dabar regi ją visą
Ką tia tats Aliuts dapar..., o kur mano tetukats..., gogo galva pilna priprukta kazkokių naratyvių mintytcių, zuja kaip mutsėts, aha...na, jeigu Aliuts gali itsidirpinėti vitsaip, kol nėra mano tetuko, tada galiu ir ats..., na, vietj tetuko, taip...aha...norts man ir taip vitskats tinka, pet jei tats Aliuts..., tai ats tuoj jam...tuoj aha jam...aha...
pilna boružių
su po kiautu paslėptais sparneliais,
amžių siuvėjos
pasiūs mums baltus
gal marškinius, o gal ir sparnus...
tulžimi ir mamos pirštais
laikas išnaikins dėmes,
pro išplautą, korėtą dangų
kris žvaigždės ant mūsų,
pievoj gailaujančių sudriskusio mudviejų rūbo,
laumių siūto, kurio nedėvėsim,
nes likai – tiktai rūkas,
mano meile, tik rūkas nuo upės,
levituojantis garas tarp mėnulio ir žemės,
laumžirgio liaunos kojelės ant manojo delno
įžengus į Niekieno žemę
su į ledą įšalusio žalio lapelio braškėjimu...
O antroje mėnulio pusėje –
knyga, šunytis ir tas, kurį myli, atrodo, –
užtenka. Bet jie atakuoja,
leidžiasi iš žalių prietemų, pakimba ant medžių,
netgi tavo blakstienų. –
mes dualūs,
ir tik boružė, atsispyrus nuo samanoto akmens,
palieka hipnopasaką-sapną –
žemėj lieka šešėlis.
na ir zinoma dar po medziu
sėdintis Kitkio tėtukas
ryškutėlėj tamsoj
tik dabar regiu jį visą, aha.
ką gi, primerkus vieną akį į klaidas, yra vietų patinkančių, yra ir pertekliaus. Jeigu nukarpius vietas, kurias Jums gaila išmesti gal dėl prisirišimo prie kažkokio mielo įvykio.. ... bet pradėjus ieškoti, ką čia nukirpus, pasimato, kad čia yra rinkinys nostalginių momentų...
pamėginau karpyti - kaip Jums atrodo:
boružėlių skraidymo metas
Po oranžiniu kiautu slepiasi suglamžytas rudas sparnelis
Mudviem baltus marškinius siuva amžių siuvėjos
Maldauju nors vieno spalvoto siūlelio
Nerūstauk
Tulžis stipri
ja naikinamos votys ir raudonojo vyno dėmelės
Lig pūslių pratrinti mamos pirštai
nuo žlugto žlugimo
Lig skylių suskalbti baltiniai
nuo trynimo bežliaugiant
Kaip dangus tiek išplautas korėtas
kad kiaurai jį šviečiasi žvaigždės
Guli ant žolės ir mąstai
Kad visgi sudriskusio mudviejų rūbo taip gaila
Be reikalo apmatus mėtėt ir apsiuvus audėt ir kirpot ir siuvote paupiuose praamžių amžių siuvėjos
Mes jau jų nedėvėsim
Gražiausias vos girdimas į ledą įšalusio žalio lapelio braškėjimas
Tai antroji mėnulio pusė
Jos spindesy nuo samanoto akmens atsispyrus pakyla boružė
Žemėj lieka šešėlis
tas vertimas stebėt nei įdomus nei demokratiškas
nei užburiantis o akivaizdžiai to norėta
atseit pakerėsiu savo pamatymu
apskritai nėra net pajautimo kaip dėstyt pasakojimą
jokios naratyvinės nuojautos
sakytum galma pasduot intuicijai o jos nė kvapo
bet kam patiktų kai pastebėjims įžvalga nuostaba
atsirastų netyčia
čia gi brutaliai brutalus nemokšiškas brukims
įtikinėjims galiom kurių neturi