Laikas - ne amžinybe matuotas,
Mes prabilsim svetimais balsais,
Užsidėję nepažįstamųjų veidus,
Kiti išplasnosim sparnais.
Išmok šokti viena
Kaip tie medžiai akli,
Jie rūko nemato,
Tad šoka vieni.
Tu mano daina pirmutinė,
Pasaka išgalvotų raidžių,
Tu lietum permirkusį rytą
Pavertei švelniausiu pūku.
Deja aš nesuspėjau
Tavęs išprausti lietuje,
Galbūt todėl nerasi raktų -
Raktų į save.
Kol kas -
Užsirišk akis,
Šok į tylą.
Kartais medžiai akli
Naktimis prabyla.
Gyvenimas nuogas
Kol rūbą renki,
Spyną atrakinus
Save pratęsi.
Tu mano daina pirmutinė,
Pasaka išgalvotų raidžių.
2024-10-01 06:13
Eilėraštis apie mamas, kurios nesuspėjo užauginti savo vaikų. Iškeliavo per anksti...Dėkoju visiems už komentarus:)
2024-09-30 23:13
Gal, jei kažkaip tai būtų įasmenintas, tai ir visai nieko skambėtų...
2024-09-30 13:37
Nematyk blogio, negirdėk blogio, ir t.t.
2024-09-29 12:29
Jūs prabilsit užsidėjusios nuluptus skalpus.. Itin makabriška dainuška. Įdomu, iš kur ir kaip
atsirado indėniškas motyvas? Vaikystėj teko
skaityt Džeimsą Fenimorą Kuperį? Karlą Majų?
Lizelotę Velskopf?
Negi įstrigai devyniasdešimtuosiuos?
Galiu pastebėt, kad veidus nulupinėjo
ne tik indėnai, štai ruskiai su sibiro
rautelėm darė panašiai. Paskaityk
Alexandrą S. Puškiną. O mongolai irgi
dare panašiai. Skaityk Murakami.
Sveikinime mamai šis motyvas skamba keistai.
2024-09-29 09:36
Eilėraštis dainingas, pasakiškas, bet nerašykite pavadinimo didžiosiomis.
2024-09-29 09:26
Aš tave , Obelėlė, perskaičiau taip, kaip to reikia penketui.. Tegu taip ir būna. Rašyk. O gogo parašytas 1 irgi tegu taip ir būna. Aš pasapnuodamas manau, kad jis skaityti nemoka. Palinkėkim ir jam sėkmės ne tik kramsnojant obuolius, bet ir auginant Obelėlę.
2024-09-29 08:44
esama užuominų į kūrybą kurią gožia sveikinimų konco deklaracijos ir Gegužės Pirmosios transparantai
ak, atlaisk