na, taip... kadangi mes savęs nematom, o veidrodžiais netikim - sunkiai numanom, kad ateinantis pavasaris, išsprogdinęs žiedus, gali priminti, šiandien žydinčius darželius, sodus, atgaivinti jų kvapą, jų jėgą, žadinančia vidines jausmų, minties tėkmes...
Taip, vititkai teitsingats patstepėjimats, nets kai ziūri į riepalų dėmets ant atspalto, tai atrodo, kad tia jots jau amzinai ir jokts vanduo negali riepalų nuplauti pe peiri, taciau vieną dieną jau vitsi pamirtsę tats dėmets, nets jots jau itsnykę pūna net nepatstepėtsi kada ir kaip ir taip, kai didelė riepalinė dėmė, tsu dar net netsutsigėrutsiais vitsokiats gazoliaits tsu penzinaits ar kaip jie ten, ką ats zinau, pet jie taip vaivoryktstinėmits tspalvomits plizga, aha.
labai gerai! Man kažkaip asocijuojasi su muilo burbulais, gal kažkaip būčiau su jais susiejus vaivorykštinę dėmę (bet čia tik mano asmeninė nuomonė). Gražu, 5 !