Kipras Kalnietis imasi darbo

 

 

Bežiūrėdamas į pradėtą trečią butelį alus, Kipras Kalnietis staiga pašoko nuo fotelio lyg įgeltas ir nubėgo ligi kompiuterio. Mintis, pažadinusi jį iš kelis metus besitęsiančio plūduriavimo alujiniame pasaulyje (po to kai per kažkokią pandemiją jį atleido iš ekspeditoriaus darbo maisto prekių pristatymo bendrovėje už tai, kad jis neva neturėjo kažin kokio testo ar kokio paso), buvo gana paprasta, bet kartu ir labai įmantri. Bet geriausia pradėti nuo kito galo.

Jau kuris laikas bepliumpdamas alų, o dirbti iš principo jis atsisakė, tipo – dirbau, ir ką – nepatiko, tai eikit paskui kažkokį laivą (per alaus miglą girdėjo tokį pasakymą, dabar jis buvo valstybiškai įteisintas ir visi, kas norėjo, ką norėjo galėjo ten siųsti. Jis ir siuntė. Į kairę ir į dešinę.), taigi leisdamas laiką namuose prieš ekraną kelis kartus nugirdo, kad Lietuvoje neva ėmė daugėti priešų, išdavikų ir jų gretos vis auga. Auga. Buvo minimi net skaičiai nuo kelių šimtų tūkstančių ligi gal pusės Lietuvos.  Eik tu sau, pagalvojo Kipras, ir užsivertė naują butelį virš burnos. Kiti papildė, kad su priešais reiks kažką daryti. Nu nu, ir ką? Kalniečiui ėmė darytis įdomu.

Reiks likviduoti, atsakė jam, o iš tiesų ne jam, bet apskritai žydrajai auditorijai, bet Kipras Kalnietis tai prisiėmė sau asmeniškai. Kaip priekaištą. Arba įpareigojimą. Ar pasiūlymą. Žodžiu, gali galvoti kaip nori, bet reikia veikti.

Ir štai tą dieną per pačią siestą, pradėjus trečią butelį, įsimetė mintis - sukurti įmonę. Nes kas užsiims tuo likvidavimu?  Kas tokį kiekį žmonių užvers? Pervertė internete visas vyriausybines tarnybas, institucijas, nė viena nevykdo panašaus darbo – likvidavimo. Na, gerai, gali likviduoti įmonę, net banką, bet žmones – ne. Nėra tokios tarnybos. Yra šiukšlių išvežimas. Netinka. Laidojimo paslaugos. Arti, bet ne tai. Žodžiu, laisva niša.

Nuo to momento pamiršo KiprasKalnietis alų, taip ir liko neišgertas trečias butelis, motina slapta išpylė turinį į klozetą, besidžiaugdama, kad sūnus jau kelinta diena neprašo eurų ir negeria to miežalo. Tik sėdi prie kompiuterio, kažkam paskambina kartais, su kažkuo diskutuoja. Tai bent, mano motina. Pagaliau gal ateis į protą.

O Kipras tuoj pat internetu užregistravo įmonės pavadinimą Šiaulių atelje.

Galima būtų pavadinti šaulių arba dar blogiau budelių, bet tai jau būtų akivaizdus ciniškumas, todėl geriau nekaltas maskuojantis Šiaulių vardas. Ir įstatuose, kuriuos tuoj pat ėmėsi rašyti, neminėjo likvidavimo veiksmo, bet naudojo švaros, perkėlimo (suprask, į geresnį pasaulį), valymo metaforas. Veikimo teritorija ne tik Šiauliai, galimi ir kiti miestai, rajonų centrai ir kaimai. Taip, kaimai irgi, negalima skriausti kaimiečių vien dėl to, kad jie negyvena mieste, ne visiems pasiseka laimė apsigyventi sostinėje ir panašiai, todėl diskriminacija pagal teritoriją negalima. Taip ir įrašė valymo programoje.

Tą visą programą, su detalėmis, datomis, terminais ir panašiai išsiuntė į vyriausybės kanceliariją, prašydamas skirti jai nuo dviejų iki 50 milijonų eurų. Ir išskleidė prieš vyriausybės akis visą planą. Tarkim, imkim mažiausią sumą, du milijonus, tada vien šovinių nukauti milijoną priešų reikės mažiausiai milijono. O kur dar užsikirtę šoviniai, neiššovę? Arba šaulys, tiksliau Šiaulys, nepataikys, o gal kažkuriam priešui vieno šovinio neužteks, juk gali ir taip būti, bet visgi, sakykim milijonas šovinių, jei kas, bus galima pribaigti kastuvėliais, reiks ir jų parūpinti kokį šimtą, taigi, milijonas šovinių perkant urmu gali atsieiti po eurą, plius, kaip minėjau, šiek tiek kastuvėlių, be to, darbui greitai atlikti prireiks tūkstančio darbuotojų, su mažiau bus ilgas procesas, jiems reikės mokėti algas, sveikatos draudimą ir panašiai. O kur dar laidojimo paslaugos? Aišku, nelaidosi kiekvieno atskirai, bet net ir suversti viso milijono į vieną duobę nepavyks, reikės mažiausiai tūkstančio duobių po tūkstantį klientų, o kiek tada turės būti pajungta ekskavatorių? Galų gale ir kur tiek žemės rasti, tokį kiekį palaidoti? Sakykim, dalį žemės galima būtų mėnesiui iš ūkininkų išsinuomoti, paskui viską sutvarkius, galėtų jie ten savo rugius ar morkas sodinti. Bet vis tiek, žemės gali pritrūkti, tada teks miškus kirsti. Tai, žinoma, duos valstybei pelną, nes mediena bus išvežta į Norvegiją, kuriai jos labai trūksta, tokiu būdu dalis išlaidų pasidengs.

Bet aš visgi rekomenduoju vyriausybei netaupyti (jau ir taip daug pinigų išmesta kartu su nepanaudotais vaistais į Nerį arba išdalinta dykai gretimoms valstybėms, susilaikysiu nuo jų paminėjimo, kad nebūčiau apkaltintas semitizmu ir panašiai), nes su 50 milijonų galima būtų iškart visų neišvalyti, o pavyzdžiui, pasitelkus humanizmą ir gerą patirtį didžiąją dalį priešų uždaryti gerai įrengtose su visais patogumais (aišku, ne daugiau, nei jų reikia suteikti priešams) perauklėjimo stovyklose su spygliuota tvora ir sargybinių bokšteliais. Tam prireiks nemažų lėšų, plius, žinoma, maitinimas, auklėjimas ir teisingos istorijos dėstymas. Čia turėsim pasitelkti istorijos mokytojų ir šiaip pedagogų, tad preliminari prašoma projektui suma būtų 50 milijonų. Metams. Vėliau bus matyt.

Taip surašė viską Kipras Kalnietis ir pasiruošė laukti atsakymo. Bet alaus dar negėrė. Ir gerai padarė, nes atsakymas atėjo jau kitą dieną. Kanceliarija parašė, kad pasiūlymas įdomus, valstybė savo struktūrose tokio padalinio neturi, todėl privati iniciatyva yra sveikintina. Tik. Reikės laukti naujo Seimo, kuris ir priims kitų metų biudžetą. Bet. Nepraraskite vilties. Jūsų projektas gali būti įtrauktas į Seimo darbų programą ir, susiklosčius palankioms aplinkybėms (tarkim, opozicija išvažiavo kasti bulvių, arba koks nors skandalas, tipo kažkas kažką pavogė arba išprievartavo), po dūmų uždanga prastumtas į gyvenimą. Žodžiu, laukite, tikėkitės ir negerkite daugiau alaus.

O velnias, pagalvojo Kipras, iš kur jie suuodė apie alų, bet garsiai pasakė:

– Negersiu, pažadu.