Lietuviškoji svaja

Žvėris mirė.
Na. Beveik, po velnių.
Jis buvo nušalintas nuo valdžios. Kas, kaip tokiam, yra tas pats, kaip mirtis. Jis buvo politikas nuo embriono, elekcijos gašlūnas nuo gimimo, praleisdamas visą savo gyvenimą populiarumo konkursuose, kad bandytų laimėti galią, kad... kad ką? Kad būtų išrenkamas dar daugiau, didesniuose ir geresniuose rinkimuose?
Jo visa būties priežastis buvo laimėti. Būti Bosu. Ir dabar jis pralaimėjo. Ir daugiau nebegalės tapti Prezidentu. Jokio pagrindinio prizo. Nieko negalime padaryti, tik nustoti juo domėjęsi.
Jaučiu pasąmoninį gailestį. Todėl nusiunčiau jam užtaisytą ginklą. Pažymėjau jį raidėmis: „NAUDOTI PRIEŠ SAVE“. Skatinu Jus padaryti tą patį.

Žinote, kažkas
neseniai paklausė manęs, ar turiu kokių nors apgailestavimų. Ir bandžiau kibti į Williamo Burroughso atsakymą: „Kiekieną dieną. “ Bet turiu tik vieną didelį apgailestavimą. Niekada nepalikau Žemės (ir, turbūt, nepaliksiu).
Visada norėjau aplankyti Marsą ir pamatyti pilonų koloniją. Metu, kai žmonių protai tapo maži ir siauri ir ploni, pilonų kolonija yra didi idėja. Penkių-mylių-aukščio kolonijos pastatas, kurio viršus pažymėtas gigantiška ir šiek tiek įdubusia platforma, paremta permatomomis, hiper-jautriomis šviesos plokštėmis. Pilonų išmetamasis produktas yra apskaičiuotas deguonies/anglies dioksido mišinys, surištas su CFC-stimuliuojančiomis dujomis – viskas, ko reikia, kad augintum šiltą planetą su kvėpuojamu oru.
Galų gale, bus pakankamai pilonų, jog viršūnės susirakins kartu, suformuodamos stogą virš pasaulio, palaikant tinkamą atmosferą ir karštį.
O tai, žinoma, verta pamatyti.
Plius, tai pasaulis be šunėkų.

Kita vieta, kuri
labai mane žavi, jeigu jau esu atviras, yra Merkurijus. Nuo pat mūsų jo prijungimo.
Na, tai, tvirtinu, buvo sukrušto genialumo veiksmas, ir vienas tų retų mūsų rasės žygdarbių, dėl kurių mes, iš tikro, nusipelnėme būti verti deguonies. Mes deginome per daug energijos savo purvinais ar prastais galios ištekliais, ir, dar blogiau, mūsų galios paklausa kilo su kiekvienais metais.
Todėl mes apkrovėme Merkurijų saulės plokštėmis. Visa ta šviesa konvertuojama į elektrinę energiją ir grįžtanti atgal į Žemę. Šiek tiek nepraktiška. Bet tai masyvus galios kiekis, daugiau, negu mums, iš tiesų, reikia. Inžinerijos projekto kaina buvo apmokėta prieš penkiasdešimt metų. Švaru, ir visiškai nemokama.
Bet, ne, nenorėčiau ten apsilankyti ir tai pamatyti. Nors mano purvini asistentai teigia, kad gali tai suorganizuoti.

Tai pasakius: ar pastebėjote,
kad ateitis nutiko ne pagal spėjimus?
Turiu omeny, ne taip ateitis turėjo nutikti, ar ne? Mes visi buvome užauginti su per televiziją rodoma ateitimi: su pigiais, senais filmais sekmadienio popietėmis, po iškepto driežo pietumis su šeima. Ateitis turėjo būti greita, raketomis-valdoma, ištaiginga, prašmatniais lazeriniais ginklais, kurie spalvina ir nušviečia orą... Vyrai buvo vyrai, nepaisant to, kad vilkėjo moteriškomis karo aprangomis, o moterys atsiguldavo ir daug klykdavo, kaip mano pirmoji mergina. Taip ateitis turėjo susiklostyti. Mes stebime „teliką“, kol jis šviečia virš Kūrėjo, atrodančio kaip sena skalbimo mašina...
Vienas baisiausių dalykų pasaulyje yra tai, kad ateitis visąlaik atrodo tokia nuobodi.

Faktas tas, kartais mes,
atrodo, palikome ateitį už savęs.
Gladiatorių Siena laikoma senesne nei du šimtai metų – nors, kaip kiekvienas mokyklinukas žino, įrašais daugiau nebegalima pasikliauti. Archeologinės komandos rado plyšius krūtinės padaliniuose, kurie buvo paruošti aprūpinti žmogiškus pilotus, nors niekas nežino, kas jie buvo, net, ar šie daiktai buvo kada naudojami iš pykčio. Jie buvo gynybos išlyga, dar tomis dienomis, kai Lietuva kariavo visą apimančią kovą su savo priešais.
Jų solidūs, plieno peniai nukrito prieš maždaug trisdešimt metų, užmušdami daugiau negu keturis tuzinus nekaltų praeivių, kurie pasimaišė apačioje.

Nuo tada, kai pažabojome
Kvantinio Tunelio efektą, leidžiantį signalams būti priimtiems šiek tiek greičiau, negu jie išsiunčiami – tam, kad aprūpintume ribines kolonijas su greitesne-už-šviesą komunikacija – kelionės laiku tapo galimos. Išskyrus tai, savaime suprantama, kad nieko fiziško negalėjome siųsti atgal, o bet kas, keliaujantis į priekį, grįždavo atgal prisišniojęs narkotikų, vilkintis rožinę „laurex“ suknelę ir spygliuotos-vielos užpakalio-kištuką, su užrašu aplink kaklą: „ATSIPISKIT! “

„Laiko Stadija“ siunčia atgal
mūsų esybes, mūsų protų elektromagnetinius laukus, kad mes nebūtume įkūnyti praeity, ir, taip išeina, nieko negalėtume pakeisti. Mes galime tik stebėti.
Iš esmės, tuomet, kai pavertėme pasaulį-keičiantį mokslą į televiziją, jūs staiga visi suinteresuoti, jūs lėkšti, maži šunsnukiai. Jeigu viskas priklausytų nuo manęs, jūs visi būtumėte naudojami kaip spermos-kempinės Viktorijos Londono prostitučių.

Velniop ateitį.
Turiu galvoje, ateitis nemėgsta mūsų. Vos praėjusią ketvirtadienio naktį, ateitis persipjovė save į pusę, kai Rohipnolio Gundymo Salos Kekšynas per AšValgis-3 transliavo dvi pilnas minutes, kaip miesto piliečiai viešai rodo savo nuogas subines. Bet mes žinome, kad jie negali būti visur. Ir, atvirai pasakius, mes žinome, kokie prasti mūsų „piaro“ santykiai su Civilizacija.
Todėl, jeigu mes norime pakišti „įrodymus“ savo dabarties/jų praeities, ten ar šen, laukiant, kol jų archeologai juos iškas... Turiu galvoje, jie neturės jokių būdų žinoti, kad mūsų prezervatyvai nebuvo tik dviejų dydžių – 11“ ir Super. Nei jie visi nebus žinoję, kad esu, iš tikrųjų, garbinamas, kaip Sėklidžių Dievas, visų moterų Lietuvoje.
Velniop juos. Jie to nusipelno.

Egzistuoja visokie dalykai,
kurių kiberpankams neleidžiama. Jie sėdi nenulaužiamose programų spynose jūsų Kūrėjo, kuris užtikrina, jog naudojate jas tik valgio gamybai, vietoj to, kad kurptumėte bakterijos-dydžio karo variklius, skirtus išardyti visuomenes iš atominio lygio (kas, žinoma, ir nutiko Vilniaus miestui ir žmonėms).
Visgi, tėkmė mokslo visada greitesnė, nei tėkmė vyriausybės. Ir egzistuoja daug dalykų, kuriuos jūsų Kūrėjas gali atlikti, tai, į ką dar nebuvo atsižvelgta legalios sistemos ir užraktų gamybininkų.
Tapsiu nelegaliu po maždaug dvidešimties minučių. Bet siaubai, kuriuos įvykdysiu per tas dvidešimt minučių, su šia įranga, paliks randus, Tyriesiems iš Kristaus Evangelikų Choro, kurių užteks visam jų gyvenimui.

Čia guli kažkas, kieno
vardo jūs nežinote. Jis ėjo gatve, užsiėmęs savais reikalais, kai nepažymėtas automobilis, pilnas policininkų paprastais drabužiais, prilėkė prie jo. Egzistuoja penki liudininkai ir aštuoni segmentai kameros įrašų, kurie rodo, jog jie niekaip neprisistatė. Jis įkišo savo ranką į galinę džinsų kišenę, su delnu į priekį. Prieš jam netgi išėmus kad ir ką norėjo ištraukti iš kišenės, jį nušovė. Kaip faktas, jis buvo pašautas penkiasdešimt du kartus.
Jis siekė savo piniginės. Jis buvo Lietuvos pilietis, todėl neieškojo žaliosios kortelės ar ID. Jis siekė savo piniginės, nes manė, kad jį nori apiplėšti. Kad užpuolė nusikaltėliai.
Kas, savotiškai juokingu būdu, ir nutiko. Išskyrus tai, kad jie visi buvo atleisti nuo žmogžudystės, pagal tyrimo padalinį, kuriame dirbo ir vadovavo Miesto Policijos Departamentas.
Reikia šešių sekundžių, kol MPD standartinio leidimo ginklas iššauna trylika kulkų. Šešios sekundės yra labai ilgas laiko tarpas.
Nesvarbu, koks jo vardas. Egzistuoja penki, kaip jis, kiekvieną savaitę Mieste. Ir jums nerūpi šūdo apie juos, taip pat.

Po to nelaimingo
incidento, kai manęs buvo paprašyta kreiptis į Šiaurės Pakraščio Mokyklos moksleivius, randu, kad daugelis žmonių klausia manęs, kodėl nekenčiu vaikų. Galėčiau būti žavus ir pasakyti, kad ne-nekenčiu jų, tiesiog mano skrandis jų neperneša. Tai nebūtų visa tiesa, visgi.

Vaikai yra tarsi šunyčiai.
Jie sėdi ant grindų, myža, kur nori, išleidžia siaubingą garsą, kai juos spardai, nieko jų neišmokysi be grasinimų ir elektrinės galvijų lazdelės, iščiulpia visus pinigus ant prašmatnybių, kaip maistas, valgo šlamštą, kurio nepakenčiu, ir galiausiai užauga, būdami dar labiau erzinantys, negu kad buvo, kai negalėjo vaikščioti ir vėmė ant jūsų veido, kai juos tekdavo pakelti už apykaklės, jiems šikant po stalu.
Dėl viso kito, žinote, neturiu problemų. Ir atsiprašau visų vaikų, kad jie daro į kelnes.
Kažkiek tikiuosi, kad jie turės aneurizmų.

Kai nieko nėr aplink.
Kai niekas nežiūri. Kai niekas nebando paversti manęs į animacinį veikėją ar TV garsenybę ar kultūrinį talismaną. Kai mano asistentų nugaros atgręžtos. Kai šviesos užgesta ir kameros pasitraukia. Kai naktis užeina ir niekas nemato mano veido.
Tai laikai, kai grįžtu į gatvę ir grįžtu prie darbo.
Niekas nežino. Niekam nereikia žinoti.
Bet esu supistas žurnalistas ir jums teks užmušti mane, jeigu norit sustabdyti mane.

Naujas Prezidentas
buvo prisaikdytas. Ir to net nerodo per televizorių. Aplink mane, žmonės šneka apie prastą monokultūrinę muziką, apie prastą praeitos nakties seksą, apie prastą valgomą maistą ir prastą gurkšnojamą kavą ir prastas gyvenamąsias sąlygas, apie viską, su kažkokiu desperatišku džiaugsmu, dirbtinėmis šypsenomis, užmerktomis akimis, užsklęstais protais...
Smalsauju, ar kas nors čia žino, ko mūsų laukia, dabar, kai šunsnukis prisaikdintas.

Šiuo metu, egzistuoja
nauja religija, investuojanti į Miestą, kas trisdešimt penkias minutes.
Ir, visgi, keistokai, ugniasvaidžiai yra vis dar uždrausti.
Jokio balanso šioje skylėje.

Apie ką jūs niekada
nepagalvojote? Ne. Tiesą pasakius, aš toks pat. Aš taikausi.
Praleidau rytą, skaičiuodamas kampus, vėjo kryptį, aukštį ir gravitacijos pagreitį, bei visa kita.
Mano pūslė pilna. Ir vos po kelių akimirkų, mano kaimynas išeis pro pastato apatines duris, į gatvę.
Ir, pagal mano matematiką, iš šio aukščio, galiu jį užmušti, nusišlapindamas ant jo.

Vienas dalykas, kurio
niekada neleisk sau pamiršti:
Istorija visąlaik glūdi gatvėje.

Ne tai, kad jūs turėtumėte liautis
ieškoti visur Tiesos. Jeigu Tiesa ten, užlipsiu bjauriausiais, brangakmeniškais laiptais, išbandysiu labiausiai pašvinkusį šefo maistą, defloruosiu savo akis ir mintis, pačiomis gražiausiomis genetiškai-skulptūruotomis anencepalitinėms prostitutėmis, tam, kad ją pasiekčiau.
Jeigu čia rymo istorija, paliksiu didelį, garuojantį šūdą Dievo širdyje, tam, kad ją gaučiau. Prisipažįstu, nesu pozityvus žmogus, ir niekada neteigiau esąs kažkieno rolės modeliu. Ar man tikėtis, kad jūs tai paneigsit?
Ne, tikiuosi, kad jūs mirsit.

Kol jums visiems stovi
dėl Naujojo Prezidento ir Naujosios Lietuvos, ir kažkaip įsivaizduojate, kad kiti ketveri metai bus aklai, apšviestai kitokie, nuo praėjusių ketverių metų ir praėjusių poros amžių ir viskas bus teisinga ir nėra nieko svarbiau už mokesčių sumažinimus ir krūtis filmuose –
– būkit perspėti. Tai, taip pat, yra Naujoji Lietuva. Čia gyvenantys žmonės, taip pat, yra Lietuvos gyventojai.

Ar matėte filmus,
dabar išeinančius iš Anglijos? Keistas šūdas. Nežinau, ar tai rezultatas paganizmo ar jų TV pranešėjų, su klouno makiažais, ar kas, bet... IŠVADUOK MANE NUO NUODĖMĖS, MIŠKŲ ŠAMANE. BLOGAS MAŽAS LONDONO GATVĖS ŠUNSNUKIS. ŽMOGIŠKOJI MINKŠTOS KIAULIENOS SRIUBA. DIDELIS KIETAS VILKAGALVIS. Turiu galvoje, tai tikri pavadinimai. Ir žinai, kai pamatai vieną. Jie vyksta arba Londono centre ar kažkokiame idealizuotame Marso Miško Ardene. SMURTAUJANTIS PAGONI, KARDININKE IŠ ŽALIOJO ERIKSTONO, KARTĄ KRUVINOJE ANGLIJOJE... MIRK, BASTARDE VIKARE, MIRK.
Tai brutalus, atavistinis šlamštas. Ir jis nelabai skamba iš Restruktūrizuotos Britų į Lietuvių. „Tai smirdalas savo apranga. “ „Mano vaikiną mirtinai sužalojo krentantis butelis. “ „Tylos arba ištaškysiu tavo gerklas! “ Ir, mano mėgstamiausias: „Kaip gali panaudoti mano žarnas tarsi dovaną? “
Tikrai, kaip?

Ilgoji Kiaulė yra greitojo maisto
grandinė, kuriai kilo geniali idėja klonuoti žmones be smegenų. Su vos, vos pakankamu smegenų stuburo gabalu, kad veiktų autonominės funkcijos, gavai bemintį žmogų, kuris niekada nepabus. Taigi, galėjai nužudyti jį be kaltės. Ir parduoti, kaip maistą.
Turiu problemų su jų dabartiniu „piaro“ bičiuliu, šiaip. C. N. yra, techniškai, skaistus. Kadangi išpisti Danų mergaičiukę, po to, kai jis šovė jai į galvą, nesiskaito, kas liečia mane. Jis suėdė jos šlaunį, kuri padarė įspūdį, ir išmetė sudarkytus likučius į ežerą. Ir išsisuko per beprotybę. Ir buvo išleistas iš pamišėlių namų per savo tėvą. Ir dabar turi pasiūlymą filmui.
Ir jam buvo atleista per vykdantįjį Prezidentą, kuris ėjo į tą pačią mokyklą kaip C. N. tėvas. Žvėris sako: „Mes turėtume suvokti jį, kaip žmogų, kuris perėjo labai ypatingą patirtį. “
Turiu labai ypatingą patirtį tam krušliui. Ji vadinasi: „Degantysis Analinis Geizeris“.

Noriu, kad padarytumėte
kai ką man rytoj. Noriu, kad sustotumėte. Tiesiog sustotumėte, ir pasigrožėtumėte Vilniumi. Įkvėptumėte oro. Miesto kvapo – tiesiai pro šnerves. Gerai, egzistuoja šansas, kad nosis užsidirbs paprasčiausio šunšūdžio, bet pabandykite.
Nes lengva pamiršti, kokia turtinga ši vieta. Kiek daug kultūrų atsikelia čia, apgyvendindami šią vietą. Pagriebkite akimirką ir pasimėgaukite ja.
Nes Vilnius bus kitoks rytoj, ir ta akimirka pranyks, kaip Purvino Asistento bezdalas naktyje...

Atsišaukdamas į beprasmius
komentarus apie metano emisijas, kuriomis mano purvini asistentai apnuodijo mane, – taip, apnuodijo mane, nes esu švarus natūralas, kuris nesinarkašina niekingais opiatais! – ir kol buvau invaliduotas savaitei ar dviems, jie pardavė mano fizionomijos licenciją skaitmeninei žaidimų kompanijai.
Žaidime PASSCHENDAELE PUOLA, vienas yra priverstas bėgioti nesibaigiančiame gatvių labirinte, redakcijos koridorių grindimis, kekšianamiais ir barais, ieškant tiksliai nepaaiškinto dalyko, kurį nelabai pavyko įgarsinti trylikamečiui girtam žaidimų kūrėjui. Klaidingai įvykdžius bet kurį absurdišką žygdarbį, dvi moterys, panašios į mano asistentes, spirs mano avatarui į sėklides, šokiruojančia jėga, daug, daug kartų. Besijuokdamos.
Parodžiau dėkingumą savo asistentėms slaptai. Šūdas lovoje yra ženklas didžios meilės, kai kuriose kultūrose. Ypač tose, kurias ką tik išgalvojau.

Žinau, švelnus skaitytojau,
kad galbūt sunkiai patikėsi, bet nesu universaliai labai mėgstamas Vilniuj. Taip, tiesa, kai kurios moterys spontaniškai patiria orgazmą, būdamos šalia manęs, ir mano didis laukas švytinčio vyriškumo priverčia stiprius vyrus ašaroti ir apsišlapinti. Bet kai kurie turi imunitetą mano šarmui.
Kaip, tarkime, policija. Policija nemyli manęs. Tikriausiai, dėl to, kad esu juos įvardijęs, kaip gaują korumpuotų, niekingų ir kvailų. Taigi, teisingumo ir Tiesos sumetimais, balanso tvirtinimas:
Nenorėjau užmušti visų policininkų, kuriuos esu sutikęs. Ir man raminančiai yra tvirtinę, kad jie, iš tiesų, turi pulsą. Tai pasakius: kas, velniai rautų, ne taip, su tuo, kad žmonėms reikia darbo, kur jie gali sakyti kitiems, jog jie visada Klysta?
Be, žinote... manęs.

Jūs, dabar, suvokiate,
kad esu tiek pat problema, kiek ir sprendimas. Nes konsistencija yra mažų protų piktoji dvasia. Todėl, turbūt, nieko nestebina, kad kartą per savaitę praeinu pro Vilniaus raudonųjų žibintų rajoną. Ne, nedalyvauju. Tai išdidumo reikalas. Atsisakau už tai mokėti. Štai kodėl, šaltu oru, antikvariškai išlaikoma sėkla yra išspaudžiama iš mano porų po žarnomis suspausta oda.
Lankausi ten, nes jų būklė yra Vilniaus barometras. Prostitucija yra neoficialus „nukentėjusiojo nusikaltimas“, čia jis dažniausiai nepatraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Beveik, prakeikimas, legalu. Visgi, ne visai. Kas reiškia: kekšės negauna jokios teisinės apsaugos. Jokių su darbu susijusio medicinos draudimo. Jokios pašalpos, jokių pensijos planų. Nieko.
Lankausi ten, nes ten triukšminga, nes ten juokas ir liūdesys ir baimė, nes ten turiu draugų – ir man patinka žinoti, kad jie vis dar gyvi.

Smulkus priminimas:
kai šneku apie pasmerktuosius, padugnes, žmones, kuriems nerūpi nė žiurkės uodegos, žmones, kurie nusuka akis į šalį nuo skausmo gatvėse, žmones, kuriems nerūpi, kas valdo Lietuvą...
... kai šneku apie Miesto purvą...
... šneku apie JUS.

Labanakt.