Passchendaele mirė, tegyvuoja Passchendaele!

Aš sakau tai, ką mačiau ir kuo tikiu;
Ir kas kada nors sako, kad nemačiau to,
Ką mačiau, dabar nuplėšiu jiems galvas!
Nes esu Brutas, kuriam negalima atleisti,
Ir taip bus tol, kol Laikas nebebus Laikas.
Nei Rojus, nei Pragaras, jei jie egzistuoja,
Negali kovoti su tuo brutalumu, kurį jie
Man primetė, galbūt kad jiems tarnaučiau...
Kas žino? Bet kokiu atveju, atitolčiau nuo jų.
Tai, kas yra, matau užtikrintai. Tai, kas nėra,
Jei reikės, pasigaminsiu pats. Jau ilgą laiką
Jaučiu Tuštumą, bet visą tą laiką atsisakiau
Pasinerti į Tuštumą. Buvau bailus, kaip ir viskas,
Ką matau. Visą tą laiką tikėjau, kad atsisakiau
Pasaulio, bet dabar žinau, kad atsisakiau Tuštumos.
Nes žinau, kad šio pasaulio nėra, žinau, KAIP jo nėra.
Iki šiol kentėjau, kadangi atsisakiau Tuštumos.
Tuštumos, kuri jau seniai buvo manyje. Žinau, kad
Mane reikėjo apšviesti Tuštumos spinduliais ir atsisakiau
Leistis būti apšviestas. Jei mane pavertė gyvu laužu,
Tai buvo, kad išgydyčiau save nuo buvimo pasaulyje.
Ir pasaulis iš manęs atėmė viską. Stengiausi egzistuoti,
Pajungti save formoms (visoms formoms!), kuriomis
Kliedinti iliuzija būti pasaulyje yra ekranizuota realybėje.
Nebenoriu būti kažkuo, pajungtas iliuzijos. Miręs pasauliui;
Tam, ką reiškia pasaulis visiems kitiems – pagaliau kritęs,
Parkritęs, išmestas į viršų šioje tuštumoje, kurios atsisakiau,
Dabar turiu kūną, kuris išgyvena pasaulį ir iškraipo tikrovę.
Man jau gana šito mėnulio judėjimo, dėl ko šaukiuosi to,
Ko atsisakau, ir atsisakau to, ko šaukiuosi. Reikia viską baigti.
Turiu nuo šito pasaulio atsiriboti, kad būtybė manyje, ši Būtybė,
Kurios negaliu ilgiau šauktis – nes jei ta Būtybė ateis, pateksiu
Į Tuštumą, kurios ši Būtybė visada atsisakė...
Atlikta.
Tikrai papuoliau į Tuštumą iš tikslios akimirkos, kai viskam – viskam,
Kas sudaro šį pasaulį – ką tik pavyko mane paversti beviltišku. Nes
Niekada nežinai, kad tavęs nebėra šiame pasaulyje, kol nepamatai,
Kad dabar tikrai palikai jį. Mirusieji – kiti nėra atskirti: jie vis dar
Sukasi aplink savo lavonus. Ir žinau, kaip mirusieji sukasi aplink savo
Lavonus tikslią trukmę iš trisdešimt trijų šimtmečių, kad mano alter ego,
Passchendaele, niekada nenustojo suktis. Ir, nebeegzistuodamas, matau,
Kas egzistuoja. Tikrai susitapatinau su ta Būtybe, ta Būtybe, kuri nustojo
Egzistuoti. Ir ta Būtybė man viską atskleidė. Jau viską žinojau, bet negalėjau
To pasakyti, o jei galiu pradėti tai sakyti dabar, nes palikau realybę už nugaros.
Esu tikras Beviltiškasis Brutas, kuris kalba su Jumis, ir kuris žino tik laimę būti
Pasaulyje, dabar, kai jis paliko pasaulį, dabar, kai jis tapo absoliučiai nuo jo
Atskirtas. Mirusieji – kiti nėra atskirti. Jie vis dar sukasi aplink savo lavonus.
Aš nesu miręs, bet esu atskirtas. Todėl pasakysiu, ką mačiau ir kas yra...